
Naujausios
Šarkos nustebino
Renginių ciklo "Kiemai" iniciatorė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka antrą kartą miestiečius sukvietė į diskusiją su knygų autoriais. Baiminantis lietaus pastatyta palapinė greitai užsipildė. Bibliotekininkai sako, jog nori priminti skaityti knygas, taip pat – kad kiemai yra bendrystės erdvė. O dialogo vedėjai pasidžiaugė atvykę į Šiaulius išgarsinusio įdomaus kūrinio erdvę. Romano "Pietinia kronikas" autorius Rimantas Kmita, jų žodžiais, "vertas būti inauguruotas "Pietinio burmistru arba mažų mažiausiai išrinksite jį Europos Parlamento nariu".
Dar laukdami diskusijos pradžios "Šiaulių kraštui" jie sakė, jog būtent iš R. Kmitos knygos žino Šiaulius, šiaulietišką šnektą.
"Į Šiaulius atvažiuoju tik vaidinti, – sakė M. Repšys. – Nespėjom ir dabar miesto apžiūrėti, bet mane labai nustebino, kad čia, Šiauliuose, pamačiau dvi šarkas. Vilniuje jų iš viso nėra."
Abu tikėjosi atviros diskusijos ir kalbino prisijungti net einančius pro šalį smalsuolius. Tik ponas Henrikas iš vieno daugiabučio atėjo griežtai nusiteikęs: "Kas čia vyksta po mano langais?"
Bet draugiškai sutiktas, greitai atlyžo, liko klausytis diskusijos.
Apie patirtį – atvirai, nuogai
Dialogo vedėjai patys renginio organizatoriams pasiūlė diskusijos temą "Patirtys, kurias paveldime".
"Tai atsispindi ir jų kūryboje, – sakė įžanginiame žodyje Roberta Stonkutė, projekto "Kiemai" kuratorė. – Aktorius Marius Repšys savo knygoje "Heraklis Nr.4" parašė atvirą išpažintį apie dalykus, apie kuriuos garsiai nekalbame – apie depresiją. O M. Nastaravičius savo eilėraščių knygoje "Bendratis" kalba apie santykius su tėvu."
Kam M. Repšiui, žinomam kino, televizijos ir dramos aktoriui, reikėjo "tos knygos"? Juk parodė savo silpnas vietas?
"Svajojau nuo vaikystės rašyti,– dalijosi aktorius ir pasakojo, kaip, jo nuomone, už puikų rašinį gavo tik trejetą iš 10 balų. – Tai buvo smūgis į jautrią vietą. Po to tariau, kam tas mokslas, literatūra, knygos – velniop sistemą. Vis siunčiau velniop, ir kai įstojau į kūno kultūrą ir aktorinį, kai rašiau repui dainas ir eilėraščius. O knygą psichatrinėje gulėdamas parašiau. Kai paskambinau į leidyklą, sako, pirmiausia gal pasveikite. Sakau, aš ligoninėje turiu daug laiko ir noriu rašyti."
"Knygos rašymas labai sunkus darbas – įdėjau daug savęs, jos viršelis nuogas ir knyga tokia pat nuoga. Bet aš tai padariau ir man patiko", – teigė M. Repšys.
M. Nastaravičius jį provokavo: "Ar nebijai tokio atsivėrimo? Pernelyg atviro savęs, negalvoji, kaip tavo vaikai skaitys tokią išpažintį?"
"Aš neturiu ką slėpti, tegu žmonės žino, kas dedasi kitų žmonių sieloje ir galvoje, – atsakė aktorius. – Mes susiduriame su žmogumi, kuris atrodo keistas, bet realiai galbūt jam reikia pagalbos?"
M. Nastaravičius ir pats pasvarstė, jog mums įdomus žmogaus atvirumas, nuogumas.
"Kai pamatom antraštę, jog kažkas pasididino užpakalį, tai ir paskaitom, tai įdomiau, negu kokia ekonominė analizė", – ironizavo jis.
M. Repšys patikino, jog nebijo vaidinti ir "blogiuko" vaidmenų.
"Nes žinau, kad tai darau gerai, ir net apdovanotas esu už Vandalo vaidmenį "Auksiniu scenos kryžiumi", – priminė aktorius. – Aš galvojau, ar tai gerai, ar blogai? Bet kam bėgti nuo to, ką gali daryti geriausiai. Aš galiu vaidinti įvairiausius vaidmenis, ir tai darau gerai."
Apie savo kartą ir tėvų kartą
M. Nastaravičius, kilęs iš Vilnijos krašto, Marijampolio miestelio, kalbėjo apie paauglystes patirtis ir apie kartų santykį. Apie "gėdą" – metalo plėšimą iš griūvančio kolūkio transformatorinių ir siuvykloje specialiai padarytą broką.
Prisiminė ir šviesaus atminimo tėvą, kuris 27 metų tapo jauniausiu šalyje kolūkio pirmininku, kad galėtų nusipirkti motociklą.
"Žmonėms neturėtų būti svarbu, ar kūrinyje yra tikra istorija ir patirtis, – sakė poetas. – Vartodamas žodį "tėvas", aš neturiu omenyje savo tėvo. Turiu omenyje tėvų kartą, kuri išgyveno didelį kūlverstį nepriklausomybės aušroje, kuri turėjo nuo karvių tešmenų, nuo pienvežių pereiti prie kitų veiklų, jų ieškoti."
"Mūsų, gimusiųjų 1984 metais, karta gyvena gerokai lengviau, negu mūsų tėvų karta, – sakė M. Nastaravičius. – Tai sakau žinodamas savo senelių istoriją – tremties istoriją, žinodamas savo tėvų istoriją. Mačiau, kas vyko griūvant kolūkiui šeimose, kaip tėvai neturėjo jėgų išsiskirti, nors gyveno vienas nuo kito nutolę."
Kaip būti laimingam
Ar galima išmokti rašyti? "Nyčė yra pasakęs: jeigu nori išmokti rašyti, rašyk kiekvieną dieną anekdotus. Stebėki spektaklius, parodas ir po 10 metų jau galėsi parašyti pirmą savo pasakymą ar net romaną", – sakė M. Repšys.
O poetas teigė: "Jeigu nori išmokti rašyti – išmok."
"Ne, jeigu nori išmokti rašyti – rašyk", – kitaip akcentus dėjo aktorius.
"Kaip būti laimingam?" – skambėjo klausimas
"Nori būti laimingas – būk, – atsakė M. Nastaravičius. – Kalbamės rimtomis temomis, bet su šypsena. Stengiamės šypsotis iš bet kokios savo patirties, net skaudžios."
"Aš manau, jeigu nori būti laimingas, turi pasirinkti veiklą, kuri patinka," – teigė M. Repšys.
"Ar būna liūdna? Ką tada darote?" – klausė diskusijos dalyvė.
"Man dažnai būna liūdna. Ką darau? Nieko. Aišku, jeigu liūdna mėnesį-pusantro – tai jau nėra gerai, o jeigu dieną dvi – taigi, visko pasitaiko, visokios patirtys, kurias įgyjame, įtakoja mus", – sakė aktorius.
"Dirbtinai smagus gyvenimas ir neturi būti, – antrino poetas. – Mūsų tikrovėje yra visko. Jeigu būnate liūdna, tai būkite laiminga, kad esate liūdna."
Kitai diskusijos dalyvei parūpo M. Nastaravičiaus prisiminimai apie 2011 metais gautą Zigmo Gėlės premiją už pirmąją poezijos knygą. Bet išgirdo ne apie jos įtaką kūrybos raidai, o linksmą pasakojimą.
"Premijos įteikimas buvo toks. Stoviu, prieina Ramūnas Karbauskis ir sako: "Jūs premijos laureatas?" Ištraukė iš kišenės premiją litais, padavė man. Žurnalistė klausia, ką darysiu su premija? Sakau padangas pirksiu. Parašė, jog iš tiesų padangų poetui reikia – juk kelionė dar tik prasideda. Bet pirkau, ne padangas, o dušinę".

Auditorijai smalsu, ar rašytojas ir aktorius puoselėja jaunų žmonių svajones rinktis šias profesijas?
"Aš puoselėju, sakydamas tiesą, kaip yra iš tikrųjų, – teigė M. Repšys. – Būti sėkmingu aktoriumi gali visi ir gali nebūti nė vienas – nes daug ne nuo tavęs priklauso. Reikia apkakoti daug žolės (mano daktarė taip sako), kad kažką gyvenime padarytum – tik tada sunkus darbas nenueina veltui. O geriausia, kad nereikėtų motyvuoti, kad pats norėtum tai daryti."
"Kažkada išgirdau istoriją apie žmogų, atsikeliantį ryte ir nesigailintį, kad jis atsibudo. Mane ta mintis nuvilgė, tai varo į priekį – atsibudau ir žinau, kad kažką turiu padaryti, – sakė M. Nastaravičius ir reziumavo diskusiją: – Kuriantis žmogus – ar rašantis, ar dengiantis stogą, ar kuriantis santykius šeimoje – visą laiką išgyvena pačias įvairiausias emocijas: ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir neviltį – ir tai yra visiškai normalu".