Že­mės die­ną ati­da­ry­tas „Vabz­džių vieš­bu­tis“

Pa­sau­li­nė Že­mės die­nos or­ga­ni­za­ci­ja šiuos me­tus yra pa­skel­bu­si nyks­tan­čių rū­šių ap­sau­gos me­tais.

Prie Talk­šos eže­ro va­kar su­skri­do "Bi­čių spie­čius" – vabz­džius iš ant­ri­nių ir gam­ti­nių ža­lia­vų pa­ga­mi­no mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai. Spar­nus bu­vo įgi­ję net Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro po­niai.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­ko so­do dar­buo­to­jai vai­ši­no žo­le­lių ar­ba­ta, vy­ko kon­cer­tas ir ap­lin­ko­sau­gi­nė spor­to ak­ci­ja.

Vi­dur­die­nį iš­kil­min­gai pa­kė­lus Že­mės vė­lia­vą, su­si­rin­ku­sius pa­svei­ki­no ir apie vabz­džių svar­bą kal­bė­jo Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro zoo­lo­gų bū­re­lio va­do­vė Ilo­na Sa­ka­laus­kie­nė.

Spe­cia­lis­tė ak­cen­ta­vo pa­sau­li­nę pro­ble­mą – bi­čių ny­ki­mą: "Be bi­čių iš­nyk­tų vi­sa žmo­ni­ja."

I. Sa­ka­laus­kie­nė pa­si­džiau­gė nau­jie­na: Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro ini­cia­ty­va Talk­šos eko­lo­gi­nio ta­ko pra­džio­je bus ga­li­ma ste­bė­ti vabz­džių gy­ve­ni­mą "Vabz­džių vieš­bu­ty­je".

Va­kar "vieš­bu­tį" įren­gi­nė­jo uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do dar­buo­to­jai. Me­di­nis kar­ka­sas bu­vo pil­do­mas pa­gal bū­si­mų gy­ven­to­jų po­rei­kius įvai­raus sto­rio, il­gio ša­ke­lė­mis, pa­ga­liu­kais, mal­ko­mis, rąs­te­liais, ply­to­mis, va­zo­nų du­že­no­mis.

Pa­sak Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­riaus dr. Mar­ty­no Kaz­laus­ko, vie­niems vabz­džiams rei­kia drėg­nes­nės ap­lin­kos, pū­van­čios me­die­nos, ki­ti no­ri dau­giau lan­de­lių. Vi­siems svar­bi ven­ti­lia­ci­ja ir ply­še­liai: vabz­džiai tu­ri sa­vo prie­šų, nuo ku­rių sle­pia­si.

Bo­ta­ni­kos so­de "Vabz­džių vieš­bu­tis" taip pat vei­kia – jį dar­buo­to­jai per­da­rė iš lau­ko tua­le­to.

Vabz­džiams skir­ti na­me­liai, sa­ko M. Kaz­laus­kas, po­pu­lia­rūs vi­sa­me pa­sau­ly­je, sta­to­mi ir mu­ni­ci­pa­li­niai, ir bo­ta­ni­kos so­duo­se, gam­ti­nin­kų cent­ruo­se.

"Mū­sų že­mė­je dau­giau­siai rū­šių yra vabz­džių, daug rū­šių dar ne­nus­ta­ty­ta. Lie­tu­vo­je rū­šys daug­maž ži­no­mos, bet vabz­džių ty­ri­nė­to­jus ga­li­me su­skai­čiuo­ti ant pirš­tų. Šian­die­nos šven­tės tiks­las pa­gerb­ti bi­tes. Pa­sau­ly­je, moks­li­nin­kų tei­gi­mu, la­biau­siai nyks­ta var­lia­gy­viai ir ap­dul­kin­to­jai: bi­tės, ka­ma­nės ir ki­ti", – sa­kė M. Kaz­laus­kas.

Zoo­lo­gi­jos bū­re­lio va­do­vė I. Sa­ka­laus­kie­nė prie Talk­šos daž­nai atei­na su moks­lei­viais: žie­mą rū­pi­na­si an­ti­mis, ne­ša mais­to žvė­re­liams, ke­liau­ja pa­kran­te. Da­bar ste­bės, pri­žiū­rės ir vieš­bu­tį: at­pa­žins, re­gist­ruos vabz­džius.

"Vabz­džių vieš­bu­tis" bus ir edu­ka­ci­nė me­džia­ga, ir gam­tos pa­puo­ši­mas. La­bai no­rė­jo­me, kad jis sto­vė­tų eko­lo­gi­nio ta­ko pra­džio­je, kad bū­tų la­bai lan­ko­mas. Vieš­bu­ty­je ga­li ap­si­gy­ven­ti ne vien va­ba­liu­kai, bet ir vė­žia­gy­viai – kaip vė­da­rė­liai, šim­ta­ko­jai, be abe­jo, ir vo­rų ra­si­me", – sa­kė I. Sa­ka­laus­kie­nė.

Vieš­bu­tis bus dau­gia­funk­cis: vie­ni vabz­džiai at­vyks nak­čiai, ki­ti liks vi­sai žie­mai, bus ir to­kių, ku­riuos at­vi­lios mais­tas.

I. Sa­ka­laus­kie­nė pa­ta­rė, kaip įreng­ti na­me­lį vabz­džiams. Jis ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti di­de­lis: ga­li­ma su­kur­ti mi­ni­vieš­bu­tu­ką ant že­mės ar­ba pa­ka­bi­na­mą – in­ki­lo dy­džio.

Svar­bu ne­si­rink­ti pie­ti­nės pu­sės: kad ne­bū­tų tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. "Kam­ba­riams" už­pil­dy­ti tin­ka tik na­tū­ra­lios me­džia­gos: ša­ke­lės, mo­lis, len­tos, ka­la­dė­lės, šiau­dai, sa­ma­nos, kan­ko­rė­žiai, žie­vė, ko­ko­sų ke­va­lai, pa­ga­liu­kai, nend­rės – vis­kas iš gam­tos.

Vabz­džiai su­tei­kia įvai­rios nau­dos: pu­re­na že­mę, per­dir­ba or­ga­ni­nes lie­ka­nas, pra­tur­ti­na dir­vo­že­mį, ap­dul­ki­na au­ga­lų žie­dus. Vabz­džiai yra ir di­džiu­lė gran­dis mi­ty­bos gran­di­nė­je – ki­tų gy­vū­nų mais­tas.