
Naujausios
450 miligramų meilės – žmogaus gyvenimui
Lygumų miestelio (Pakruojo rajonas) ūkininkas Vaidotas Vaičiulis dabar jau ir nebeskaičiuoja, kieksyk yra dovanojęs kraujo. Seniai perlipęs per pusšimtį... Santūriai šypsosi, užsiminus apie kilnią misiją. Anokia, sako, čia misija, tik paprasčiausias „reikia“. Pastebėjęs, kad, nebelikus apmokėjimo už kraują, gerokai sumažėjo ir norinčiųjų jo aukoti.
Kilnūs poelgiai Audros ir Vaidoto Vaičiulių namuose įprasta: mama ir tėčiu juodu vadina 27 metų vaikinas, kurį prieš du dešimtmečius priglaudė savuose namuose.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
„Reikia, tai reikia“
Pernai rugpjūtį per Lygumų miestelio šventę V. Vaičiuliui kaip padėka už ilgametę donorystę įteikta Lietuvos Respublikos vėliava. O birželio 4 dieną donorui Lietuvos nusipelniusio kraujo donoro pažymėjimą įteikė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Į pagyras santūrus ūkininkas tik ranka numoja: kuo čia didžiuotis, jei nedaro nieko tokio, už ką jam reikėtų dėkoti.
Vaidoto žmona Audra juokauja, jog darbymečiu ir labai užimtas sutuoktinis kas du mėnesiai būtinai randa pusdienį nuvykti į Šiaulius ar Panevėžį, kad paaukotų kraujo.
„Reikia“, – tepasako žmonai. Ir Audra žino: „Jei reikia, tai reikia“.
„Mėgstu pajuokauti, kad greičiau važiuotų 450 miligramų pasiutusio kraujo nuleisti“, – šypsosi moteris.
O vyras žmonai juokais atkerta tuo pačiu: „Jei tu nenuleidi, tai reikia važiuoti pačiam nusileisti!“
Pirmas kartas – aštuoniolikos
15 metų ūkininkaujantis ir septynias dešimtis hektarų dirbantis Vaidotas niekada neatsisako padėti ir išgirdęs „sos“ per radiją, ir sulaukęs medikų skambučio, jog kažkam nedelsiant reikia pagalbos. Nebent tik nepraėję du mėnesiai, skirti donoro organizmui atsigauti.
Prisimena, kartą nuvyko iki minėto termino likus vos dviem dienoms – kaip nuvažiavo, taip ir parvažiavo: kraujo paimti medikai atsisakė.
Kraujo pirmąsyk davė būdamas aštuoniolikos, 1988-aisiais. Mokėsi tada kranininko specialybės. Prašymas skubiai paaukoti pirmos (+) grupės kraujo buvo netikėtas: gelbėti reikėjo avariją patyrusios jaunos moters gyvybę. Iš trijų būsimų kranininkų grupės tiko dviejų kraujas.
Vaidotas nežino, ar moterį, kuriai buvo skirtas jo ir draugo kraujas, medikams tada pavyko išgelbėti. Tačiau net nepajuto, kaip po to karto tapo nuolatiniu kraujo donoru. Donorystės veiklą tęsė ir sugrįžęs dirbti į gimto Lygumų miestelio kolūkį.
Niekada ir nesusimąstė, kad jo paaukotas kraujas kažkam galbūt išgelbėjo gyvybę. Tik kartą, kai kraujo prireikė brolio žmonai, pagavo save galvojantį, kaip yra svarbu, kad žmonės svetimo bėdoje neliktų abejingi.
Lygumiškis pastebėjęs, kad tik neatlygintinas kraujo davimas kaip reikiant išretino donorų gretas. Anksčiau, jo žodžiais, eilės kraujo donorystės įstaigoje nutįsdavo, o dabar neretai laukimo patalpose – absoliuti tyla. Tai įrodymas, kad daugelis tai darė tik dėl pinigų, bet ne dėl to, kad jaustų pareigą.
Mama ir tėtis
Ir ne tik donorystės misija lygumiškių Vaičiulių šeimoje gyva.
Prieš 23 metus, 1995-aisiais, sutuoktiniai savo namuose priglaudė tuometiniuose Pakruojo vaikų globos namuose augusį keturmetį berniuką.
Nutiko taip, kad penkios ponios Audros dukros iš pirmosios santuokos svajojo turėti broliuką. Vieną dieną mergaitės per televizorių išgirdo apie galimybę auginti tėvų neturinčius vaikus savo namuose. Vaičiulių ilgiau įkalbinėti neteko – nuvyko visi į Pakruojo vaikų globos namus. Kone iš karto krito į širdį keturmetis berniukas.
Priglaudė savo namuose – priglaudė prie širdies: laikė sūnumi, mylėjo kaip sūnų. Ir mergaitės jį priėmė kaip brangiausią brolį, toks jis iki šiol.
Dabar jau 27-erių vaikinas šiuo metu gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, Londone. Pasak A. Vaičiulienės, tėvams jis skambina dažną dieną, o atsiradus progai, noriai grįžta į Lygumus, vienintelius savo namus, pas šeimą.
„Jei nebūtų buvęs mylėtas, greičiausiai neskambintų ir neparvažiuotų namo“, – galvoja lygumiškė.
Kadaise be didesnių svarstymų priglaudę svetimą vaiką, sutuoktiniai šiandieną apie tokį poelgį rimtai pagalvotų.
„Dabar politika tokia, kad iš tėvų reikalaujama labai daug, o iš vaikų – beveik nieko. Bijok vaikui liepti dirbti, bijok pasakyti griežtesnį žodį, bijok sudrausminti. Nebeturi vaikai pareigų, tik teises. Nebėra ugdomi“, – sako A. Vaičiulienė.
Pasakoja, kad jos globotinis, kaip ir dukterys, visada turėjo keletą pareigų. Berniuko pareiga buvo pašerti šuniuką ir malkų parnešti.
Moteris sako, visada mokiusi savo vaikus gerbti seną žmogų, mokytoją, tėvus, būti mandagiam, padėti pagalbos reikalingam.
„Ir dabar mano vaikas už tas gyvenimo pamokas kartkartėmis padėkoja“, – šypsosi moteris, čia pat pridurdama, kad kituose namuose augusiam jos vaiko broliui gyvenime pasisekė kur kas mažiau – nepavyko aplenkti ir kalėjimo.
Vis dėlto smurtas prieš vaikus, apie kurį girdi per televiziją, A. Vaičiulienei kelia šiurpą. Smurtaudamas, įsitikinusi, vaiko neišauklėsi.
„Prisimenu, po kokių poros metų gyvenimo mūsų namuose, globotinis, tada gal šešiametis, priėjo prie manęs ir sako „mama, aš noriu beržinės košės“. Jautėsi prisidirbęs... Bet nesu rankos prieš jį pakėlusi. Kad ir nereikėjo. Kalbėtis su vaikais reikia, o ne smurtauti prieš juos“, – sako Lygumų gyventoja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Lietuvos nusipelnęs kraujo donoras Vaidotas Vaičiulis kukliai šypsosi paklaustas, kokios priežasties skatinamas šitiek metų dalyvauja donorystės veikloje. "Reikia", – įsitikinęs mažakalbis.
Pakruojo rajono Lygumų kaimo gyventojai Audra ir Vaidotas Vaičiuliai gerų darbų nesureikšmina.
Ūkininkas Vaidotas Vaičiulis sako su nekantrumu laukia pavasario, kai savo žemės ūkio technika galės išdardėti į laukus. Dabar visa technika laukia darbymečio Vaičiulių sodybos kieme.