450 miligramų meilės – žmogaus gyvenimui

450 mi­lig­ra­mų mei­lės – žmo­gaus gy­ve­ni­mui

Ly­gu­mų mies­te­lio (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) ūki­nin­kas Vai­do­tas Vai­čiu­lis da­bar jau ir ne­bes­kai­čiuo­ja, kiek­syk yra do­va­no­jęs krau­jo. Se­niai per­li­pęs per pus­šim­tį... San­tū­riai šyp­so­si, už­si­mi­nus apie kil­nią mi­si­ją. Ano­kia, sa­ko, čia mi­si­ja, tik pa­pras­čiau­sias „rei­kia“. Pas­te­bė­jęs, kad, ne­be­li­kus ap­mo­kė­ji­mo už krau­ją, ge­ro­kai su­ma­žė­jo ir no­rin­čių­jų jo au­ko­ti.

Kil­nūs poel­giai Aud­ros ir Vai­do­to Vai­čiu­lių na­muo­se įpras­ta: ma­ma ir tė­čiu juo­du va­di­na 27 me­tų vai­ki­nas, ku­rį prieš du de­šimt­me­čius pri­glau­dė sa­vuo­se na­muo­se.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

„Rei­kia, tai rei­kia“

Per­nai rugp­jū­tį per Ly­gu­mų mies­te­lio šven­tę V. Vai­čiu­liui kaip pa­dė­ka už il­ga­me­tę do­no­rys­tę įteik­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vė­lia­va. O bir­že­lio 4 die­ną do­no­rui Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio krau­jo do­no­ro pa­žy­mė­ji­mą įtei­kė svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Au­re­li­jus Ve­ry­ga.

Į pa­gy­ras san­tū­rus ūki­nin­kas tik ran­ka nu­mo­ja: kuo čia di­džiuo­tis, jei ne­da­ro nie­ko to­kio, už ką jam rei­kė­tų dė­ko­ti.

Vai­do­to žmo­na Aud­ra juo­kau­ja, jog dar­by­me­čiu ir la­bai užim­tas su­tuok­ti­nis kas du mė­ne­siai bū­ti­nai ran­da pus­die­nį nu­vyk­ti į Šiau­lius ar Pa­ne­vė­žį, kad paau­ko­tų krau­jo.

„Rei­kia“, – te­pa­sa­ko žmo­nai. Ir Aud­ra ži­no: „Jei rei­kia, tai rei­kia“.

„Mėgs­tu pa­juo­kau­ti, kad grei­čiau va­žiuo­tų 450 mi­lig­ra­mų pa­siu­tu­sio krau­jo nu­leis­ti“, – šyp­so­si mo­te­ris.

O vy­ras žmo­nai juo­kais at­ker­ta tuo pa­čiu: „Jei tu ne­nu­lei­di, tai rei­kia va­žiuo­ti pa­čiam nu­si­leis­ti!“

Pir­mas kar­tas – aš­tuo­nio­li­kos

15 me­tų ūki­nin­kau­jan­tis ir sep­ty­nias de­šim­tis hek­ta­rų dir­ban­tis Vai­do­tas nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dė­ti ir iš­gir­dęs „sos“ per ra­di­ją, ir su­lau­kęs me­di­kų skam­bu­čio, jog kaž­kam ne­del­siant rei­kia pa­gal­bos. Ne­bent tik ne­praė­ję du mė­ne­siai, skir­ti do­no­ro or­ga­niz­mui at­si­gau­ti.

Pri­si­me­na, kar­tą nu­vy­ko iki mi­nė­to ter­mi­no li­kus vos dviem die­noms – kaip nu­va­žia­vo, taip ir par­va­žia­vo: krau­jo paim­ti me­di­kai at­si­sa­kė.

Krau­jo pir­mą­syk da­vė bū­da­mas aš­tuo­nio­li­kos, 1988-ai­siais. Mo­kė­si ta­da kra­ni­nin­ko spe­cia­ly­bės. Pra­šy­mas sku­biai paau­ko­ti pir­mos (+) gru­pės krau­jo bu­vo ne­ti­kė­tas: gel­bė­ti rei­kė­jo ava­ri­ją pa­ty­ru­sios jau­nos mo­ters gy­vy­bę. Iš tri­jų bū­si­mų kra­ni­nin­kų gru­pės ti­ko dvie­jų krau­jas.

Vai­do­tas ne­ži­no, ar mo­te­rį, ku­riai bu­vo skir­tas jo ir drau­go krau­jas, me­di­kams ta­da pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Ta­čiau net ne­pa­ju­to, kaip po to kar­to ta­po nuo­la­ti­niu krau­jo do­no­ru. Do­no­rys­tės veik­lą tę­sė ir su­grį­žęs dirb­ti į gim­to Ly­gu­mų mies­te­lio ko­lū­kį.

Nie­ka­da ir ne­su­si­mąs­tė, kad jo paau­ko­tas krau­jas kaž­kam gal­būt iš­gel­bė­jo gy­vy­bę. Tik kar­tą, kai krau­jo pri­rei­kė bro­lio žmo­nai, pa­ga­vo sa­ve gal­vo­jan­tį, kaip yra svar­bu, kad žmo­nės sve­ti­mo bė­do­je ne­lik­tų abe­jin­gi.

Ly­gu­miš­kis pa­ste­bė­jęs, kad tik neat­ly­gin­ti­nas krau­jo da­vi­mas kaip rei­kiant iš­re­ti­no do­no­rų gre­tas. Anks­čiau, jo žo­džiais, ei­lės krau­jo do­no­rys­tės įstai­go­je nu­tįs­da­vo, o da­bar ne­re­tai lau­ki­mo pa­tal­po­se – ab­so­liu­ti ty­la. Tai įro­dy­mas, kad dau­ge­lis tai da­rė tik dėl pi­ni­gų, bet ne dėl to, kad jaus­tų pa­rei­gą.

Ma­ma ir tė­tis

Ir ne tik do­no­rys­tės mi­si­ja ly­gu­miš­kių Vai­čiu­lių šei­mo­je gy­va.

Prieš 23 me­tus, 1995-ai­siais, su­tuok­ti­niai sa­vo na­muo­se pri­glau­dė tuo­me­ti­niuo­se Pak­ruo­jo vai­kų glo­bos na­muo­se au­gu­sį ke­tur­me­tį ber­niu­ką.

Nu­ti­ko taip, kad pen­kios po­nios Aud­ros duk­ros iš pir­mo­sios san­tuo­kos sva­jo­jo tu­rė­ti bro­liu­ką. Vie­ną die­ną mer­gai­tės per te­le­vi­zo­rių iš­gir­do apie ga­li­my­bę au­gin­ti tė­vų ne­tu­rin­čius vai­kus sa­vo na­muo­se. Vai­čiu­lių il­giau įkal­bi­nė­ti ne­te­ko – nu­vy­ko vi­si į Pak­ruo­jo vai­kų glo­bos na­mus. Ko­ne iš kar­to kri­to į šir­dį ke­tur­me­tis ber­niu­kas.

Prig­lau­dė sa­vo na­muo­se – pri­glau­dė prie šir­dies: lai­kė sū­nu­mi, my­lė­jo kaip sū­nų. Ir mer­gai­tės jį priė­mė kaip bran­giau­sią bro­lį, toks jis iki šiol.

Da­bar jau 27-erių vai­ki­nas šiuo me­tu gy­ve­na ir dir­ba Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Lon­do­ne. Pa­sak A. Vai­čiu­lie­nės, tė­vams jis skam­bi­na daž­ną die­ną, o at­si­ra­dus pro­gai, no­riai grįž­ta į Ly­gu­mus, vie­nin­te­lius sa­vo na­mus, pas šei­mą.

„Jei ne­bū­tų bu­vęs my­lė­tas, grei­čiau­siai ne­skam­bin­tų ir ne­par­va­žiuo­tų na­mo“, – gal­vo­ja ly­gu­miš­kė.

Ka­dai­se be di­des­nių svars­ty­mų pri­glau­dę sve­ti­mą vai­ką, su­tuok­ti­niai šian­die­ną apie to­kį poel­gį rim­tai pa­gal­vo­tų.

„Da­bar po­li­ti­ka to­kia, kad iš tė­vų rei­ka­lau­ja­ma la­bai daug, o iš vai­kų – be­veik nie­ko. Bi­jok vai­kui liep­ti dirb­ti, bi­jok pa­sa­ky­ti griež­tes­nį žo­dį, bi­jok su­draus­min­ti. Ne­be­tu­ri vai­kai pa­rei­gų, tik tei­ses. Ne­bė­ra ug­do­mi“, – sa­ko A. Vai­čiu­lie­nė.

Pa­sa­ko­ja, kad jos glo­bo­ti­nis, kaip ir duk­te­rys, vi­sa­da tu­rė­jo ke­le­tą pa­rei­gų. Ber­niu­ko pa­rei­ga bu­vo pa­šer­ti šu­niu­ką ir mal­kų par­neš­ti.

Mo­te­ris sa­ko, vi­sa­da mo­kiu­si sa­vo vai­kus gerb­ti se­ną žmo­gų, mo­ky­to­ją, tė­vus, bū­ti man­da­giam, pa­dė­ti pa­gal­bos rei­ka­lin­gam.

„Ir da­bar ma­no vai­kas už tas gy­ve­ni­mo pa­mo­kas kar­tkartėmis pa­dė­ko­ja“, – šyp­so­si mo­te­ris, čia pat pri­dur­da­ma, kad ki­tuo­se na­muo­se au­gu­siam jos vai­ko bro­liui gy­ve­ni­me pa­si­se­kė kur kas ma­žiau – ne­pa­vy­ko ap­lenk­ti ir ka­lė­ji­mo.

Vis dėlto smur­tas prieš vai­kus, apie ku­rį gir­di per te­le­vi­zi­ją, A. Vai­čiu­lie­nei ke­lia šiur­pą. Smur­tau­da­mas, įsi­ti­ki­nu­si, vai­ko nei­šauk­lė­si.

„Pri­si­me­nu, po ko­kių po­ros me­tų gy­ve­ni­mo mū­sų na­muo­se, glo­bo­ti­nis, ta­da gal še­šia­me­tis, priė­jo prie ma­nęs ir sa­ko „ma­ma, aš no­riu ber­ži­nės ko­šės“. Jau­tė­si pri­si­dir­bęs... Bet ne­su ran­kos prieš jį pa­kė­lu­si. Kad ir ne­rei­kė­jo. Kal­bė­tis su vai­kais rei­kia, o ne smur­tau­ti prieš juos“, – sa­ko Ly­gu­mų gy­ven­to­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos nu­si­pel­nęs krau­jo do­no­ras Vai­do­tas Vai­čiu­lis kuk­liai šyp­so­si pa­klaus­tas, ko­kios prie­žas­ties ska­ti­na­mas ši­tiek me­tų da­ly­vau­ja do­no­rys­tės veik­lo­je. "Rei­kia", – įsi­ti­ki­nęs ma­ža­kal­bis.

Pak­ruo­jo ra­jo­no Ly­gu­mų kai­mo gy­ven­to­jai Aud­ra ir Vai­do­tas Vai­čiu­liai ge­rų dar­bų ne­su­reikš­mi­na.

Ūki­nin­kas Vai­do­tas Vai­čiu­lis sa­ko su ne­kant­ru­mu lau­kia pa­va­sa­rio, kai sa­vo že­mės ūkio tech­ni­ka ga­lės iš­dar­dė­ti į lau­kus. Da­bar vi­sa tech­ni­ka lau­kia dar­by­me­čio Vai­čiu­lių so­dy­bos kie­me.