Aktorė Eglė Mikulionytė: vaidmuo „Stebukle“ man buvo dovana

Ak­to­rė Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: vaid­muo „Ste­buk­le“ man bu­vo do­va­na

Daug įsi­min­ti­nų ir stip­rių vaid­me­nų teat­re su­kū­ru­si, va­kar sa­vo 53-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė de­biu­ta­vo ki­ne – pir­mą kar­tą jai te­ko pa­grin­di­nis mo­ters vaid­muo. Kaip sa­ko pa­ti prieš sa­vai­tę ki­nuo­se pa­si­ro­džiu­sios tra­gi­ko­me­di­jos „Ste­buk­las“ ak­to­rė: „Jau at­ro­do, kad vis­ką su­vai­di­nai ir vis­ką pa­da­rei, me­tai bė­ga ir ma­nai, kad nie­ko nau­ja neat­si­ras, o stai­ga – to­kia do­va­na! Pa­si­ro­do, kad vis­kas tik pra­si­de­da...“. Ak­to­rei ant­ri­na re­ži­sie­rė Eg­lė Ver­te­ly­tė: „Džiau­giuo­si, kad pa­ga­liau Eg­lės ta­len­tu ga­li­ma gė­rė­tis ir ki­no ek­ra­nuo­se“.

https://youtu.be/HVoOzyvLZj4

– Ko­kia yra jū­sų vai­di­na­ma Ire­na, kaip ji at­si­ra­do?

– Jei kal­bė­tu­me apie iš­vaiz­dą, tai tvir­ta, so­vie­ti­nių pa­žiū­rų kiau­lių fer­mos ve­dė­ja ga­lė­jo at­ro­dy­ti vi­sai ki­taip. Per plau­ką vos ne­pa­si­rink­tas tuo­me­ti­nis Ka­zi­mie­ros Pruns­kie­nės įvaiz­dis, bet ga­liau­siai nuei­ta ki­tu ke­liu. 90 pro­cen­tų Ire­nos įvaiz­džio yra kirp­čiu­kai, vi­sam jos mo­no­to­niš­kam ir kvad­ra­ti­niam įvaiz­džiui su­tei­kian­tys la­šą minkš­tu­mo ir vil­ties.

Ire­na yra so­vie­ti­nė mo­te­ris, tvir­tai įti­kė­ju­si so­vie­ti­niais idea­lais, gy­ve­na to­je tie­so­je, ku­rią gi­na. Ji va­do­vau­ja, ei­na, da­ro. Jos cha­rak­te­ris griež­tas, kar­tais net bu­kas – mo­te­ris ne­kves­tio­nuo­ja, ar tai, ką ji da­ro, yra ge­rai. Bet bū­tent tai jai ir tei­kia stip­ry­bės. Vie­nas iš fil­mo už­duo­da­mų klau­si­mų – kas yra stip­ri mo­te­ris? Nes Ire­na stip­ri ir tuo, kad prii­ma po­ky­čius, tie­sa, sun­kiai (šyp­te­li). Ji stip­ri, nes su­pran­ta, kad dau­gy­bę me­tų gy­ve­no sa­ve ap­gau­di­nė­da­ma, kad kly­do, o ta­da ran­da drą­sos ženg­ti į nau­ją gy­ve­ni­mą.

– Kuo jus pa­trau­kė „Ste­buk­lo“ sce­na­ri­jus?

– Kai gau­nu sce­na­ri­jų, ma­nęs ne­lie­ka, Eg­lė iš­nyks­ta. Aš vi­siš­kai pa­si­ne­riu, pra­de­du gy­ven­ti to vei­kė­jo gy­ve­ni­mą, o ne sa­vo. Kren­tu į vaid­mens dug­ną. As­me­ni­nė is­to­ri­ja dings­ta be pėd­sa­ko. Gal dėl to Šeks­py­ro lai­kais ak­to­rius bu­vo pa­ženk­lin­tas kaip ne­žmo­gus, net mies­te vie­tos ne­tu­rė­da­vo.

Apsk­ri­tai skai­tant bet ko­kį sce­na­ri­jų pir­mas įspū­dis, po­jū­tis, kad plau­kia, man yra pa­ts svar­biau­sias. Kai skai­čiau „Ste­buk­lo“ sce­na­ri­jų, min­tys ir sa­ki­niai plau­kė, už nie­ko neužk­liu­vo, nie­kas ne­truk­dė. Ne­ga­lė­jau at­si­trauk­ti – taip, bū­da­vo, kny­gą per nak­tis skai­tau ir kol ne­pers­kai­tau, ne­ga­liu ei­ti mie­go­ti. Ve­dė int­ri­ga – ko tas Ber­nar­das čia ieš­ko? Net vaiz­das – dul­kės, ply­tos sto­jo aky­se aiš­kiai.

– Koks jū­sų as­me­ni­nis san­ty­kis su fil­me vaiz­duo­ja­mu lai­ko­tar­piu? Ką tuo me­tu vei­kė­te?

– Tuo me­tu stu­di­ja­vau. Stu­den­ta­vo­me, bu­vo­me po­lė­ky­je ir džiau­gė­mės, kad ga­li­me ženg­ti į nau­ją, at­gims­tan­tį pa­sau­lį. Re­ži­sie­rė Eg­lė Ver­te­ly­tė ma­tė tai, ko ne­ma­čiau aš, ji ma­tė pa­pras­to dar­bi­nin­ko iš­gy­ve­ni­mus, kaip jis gy­vens be ko­lū­kių. Ko­kie dar ko­lū­kiai? Pa­me­nu, mus va­sa­ro­mis vež­da­vo run­ke­lių ra­vė­ti ir ne­sup­ras­da­vau, ko­dėl mes tu­ri­me tai da­ry­ti. Nu­ve­ža į ko­lū­kio lau­kus ir pa­lei­džia, tu kaps­tai ir ne­sup­ran­ti nei ką, nei ko­dėl. Tie­siog Kaf­kos pro­ce­sas ko­lū­kio dis­kur­se. Man ko­lū­kių ne­rei­kė­jo. Mes gau­da­vo­me pa­di­din­tas sti­pen­di­jas, 500 ta­lo­nų su gy­vu­liu­kais, ir lai­min­gai gy­ve­no­me. Stu­den­tui tai bu­vo la­bai daug.

Mū­sų Jo­no Vait­kaus su­bur­tas kur­sas bu­vo drą­sus, įdo­mus, įvai­raus am­žiaus. Mes rin­ko­mės, ko mums rei­kia, o ko ne­rei­kia – bu­vo ga­li­ma drą­siai at­si­sa­ky­ti. Tai bu­vo iš­skir­ti­niai me­tai ir iš­skir­ti­nis jaus­mas: skry­džio, drai­vo, ti­kė­ji­mo, kad ga­lė­si­me kal­bė­ti ir gy­ven­ti lais­vai.

– Bu­vo­te ba­le­ri­na, spor­to tre­ne­rė, brei­ko čem­pio­nė. Be bai­mės sto­jo­te ir į ak­to­ri­nį?

– Kai dir­bau spor­to mo­kyk­lo­je, kar­tą maest­ro pa­sa­kė, kad man rei­kia sto­ti į ak­to­ri­nį. Pa­sa­kė, ir vis­kas tuo bai­gė­si. Vie­ną va­sa­rą su Kęs­tu­čiu Mar­čiu­ly­nu bu­vo­me Jūr­ma­lo­je, nuė­jo­me prie jū­ros, at­si­da­rė­me bu­te­lį vy­no... Ką tik bu­vau per­skai­čiu­si Dos­to­jevs­kio „Bal­tą­sias nak­tis“ ir tuo­met ne­ti­kė­tai pa­sa­kiau, kad no­rė­čiau bū­ti ak­to­re. Į sto­ja­muo­sius at­vy­kau pa­vė­luo­tai, ne­mo­kė­jau nė vie­nos liau­dies dai­nos, tad pa­dai­na­vau apie vai­duok­liu­ką. Ko­mi­si­ja, ži­no­ma, bu­vo šo­ki­ruo­ta. Per nak­tį pri­va­lė­jau iš­mok­ti lie­tu­vių liau­dies dai­ną, ku­ri, pa­si­ro­dė, ir­gi bu­vo ne liau­dies, o har­mo­ni­zuo­ta, bet ma­ne priė­mė. Taip ir at­si­dū­riau teat­re.

– Kuo ki­nas ski­ria­si nuo teat­ro?

– Ki­ne sa­ve pa­tik­ri­ni iš ki­tos pu­sės. Teat­re nė­ra stam­baus pla­no, ki­tos erd­vės, ki­toks kal­bė­ji­mas, ges­tai. Kad pa­siek­tum žiū­ro­vą, nau­do­ji įvai­rias tech­ni­kas. Ki­nas to ne­tu­ri, bet jam ir ne­rei­kia – ne­rei­kia šauk­ti ir rėk­ti. Ki­ne ir emo­ci­jos ki­taip dė­lio­ja­mos. Teat­re ei­ni la­bai kryp­tin­gai – vie­na li­ni­ja. Ži­nau, kaip ves­ti pa­grin­di­nį vaid­me­nį teat­re: ei­ni iki kul­mi­na­ci­jos, ta­da ją ap­do­ro­ji ir pa­tei­ki re­zul­ta­tą žiū­ro­vui. Teat­re kai jau vai­di­ni, vis­kas ar­ba su­skam­ba, ar­ba kren­ta – vis­kas pri­klau­so tik nuo ta­vęs. O ki­ne to ga­li ne­lik­ti, nes re­ži­sie­rius ki­taip ma­to ir su­mon­tuo­ja.

Su re­ži­sie­re iša­na­li­za­vo­me kiek­vie­ną „Ste­buk­lo“ sce­ną ir, at­ro­dė, vis­ką ap­mąs­tė­me. Iš vi­sų kam­pų. O kai at­si­sto­jau aikš­te­lė­je ir įgar­si­nau ap­mąs­ty­mus, vėl vis­kas pa­si­ma­tė ki­taip (šyp­te­li). Dar ne­bu­vau tu­rė­ju­si to­kių di­de­lių vaid­me­nų, ma­žai ži­no­jau apie ki­ną, tad pa­si­ruo­ši­mas bu­vo gry­nas ma­lo­nu­mas ir nau­da: Eg­lė Ver­te­ly­tė nuo­lat su­rink­da­vo ak­to­rius ir juos ap­dirb­da­vo. Ji pui­kiai ži­no­jo, ko no­ri, ži­no­jo kiek­vie­ną de­ta­lę ir ži­no­jo, kaip dirb­ti su ak­to­riais – dėl to ir ga­vo­si toks ge­ras re­zul­ta­tas.

– Kas la­biau­siai įsi­mi­nė iš fil­ma­vi­mų?

– Iš pro­ziš­ko­sios pu­sės – kiau­lių fer­ma. Ma­to­te, aš jų ap­skri­tai bi­jau ir nuo vai­kys­tės gar­dą ste­bė­jau tik per tvo­rą. Ta­čiau kai ta­pau kiau­li­dės ve­dė­ja, tu­rė­jau ne tik ro­dy­ti mei­lę ir pa­gar­bą, bet ir vai­din­ti kar­tu su kiau­lė­mis.

La­bai pa­ti­ko tas ber­niu­kas, ku­ris fil­me per­ka ci­ga­re­tes. Kaip jis at­si­da­vęs dir­bo: ėjo, pa­dė­jo, do­mė­jo­si, no­rė­jo fil­muo­tis. O šiaip už­mig­da­vau ir at­si­kel­da­vau itin su­si­kau­pu­si. Ne­gal­vo­jau apie ap­lin­ką, tik kaip iš­lai­ky­ti sa­vo li­ni­ją. Griež­tai su­pla­nuo­tas fil­ma­vi­mo lai­kas, stam­bus pla­nas taip pat įpa­rei­go­jo, ne­ga­lė­jau sau leis­ti blaš­ky­tis. Bū­da­vo, kad va­ka­re grįž­tu, už­ge­si­nu švie­są ir tam­so­je mąs­tau apie ma­žą ga­ba­lė­lį ir kas su juo ne­ge­rai. Pak­rau­nu pa­są­mo­nę ir po nak­ties at­si­ke­liu ži­no­da­ma, ką da­ry­ti. Apsk­ri­tai fil­mas yra mąs­ty­mas, o ypač ak­to­riui. Stam­bus pla­nas ne­lei­džia ne­mąs­ty­ti. Kad­ras ne­ga­li bū­ti tuš­čias, ne­ga­li bū­ti joks. Kiek­vie­nas kad­ras tu­ri tam tik­rą is­to­ri­ją ar­ba prie­šis­to­rę, ir bū­tent čia už­ko­duo­tos emo­ci­jos. Jų ne­ga­li im­ti ir su­vai­din­ti. Ire­nos per­so­na­žas tu­ri su­vok­ti, ko­dėl taip kal­ba, o ne šiaip kal­bė­ti. Kad­ras tam­pa pil­nas ir gi­lus tik ta­da, kai ak­to­rius vai­din­da­mas ži­no, ko­dėl ir ką da­ro.

– Kaip į „Ste­buk­lą“ rea­ga­vo ki­tų ša­lių žiū­ro­vai? Ko ti­ki­tės iš lie­tu­vių?

– To­ron­te esa­me įdo­mūs ma­žos tau­te­lės, ne­re­gė­tų že­my­nų at­sto­vai. Ka­na­die­čiams smal­su, nes nie­ko apie mus, apie tą keis­tą eg­zo­tiš­ką bend­ruo­me­nę ne­ži­no. So­vie­ti­nis re­ži­mas jiems toks to­li­mas, kad re­gi­si kaip pa­sa­ka. Aš ir­gi mėg­da­vau žiū­rė­ti fil­mus apie Ame­ri­kos kau­bo­jus: dy­ky­nės, na­mų nė­ra, mo­te­rys gra­žios. Ko­dėl? Nes mes to­kių vie­to­je ne­tu­rė­jo­me (šyp­te­li). Žiū, gal net ir Lie­tu­vos bal­tą­sias kiau­les kas im­sis ano­je že­mės pu­sė­je veis­ti – ki­to­niš­ku­mas daž­nai bū­na pa­trauk­lus.

Lie­tu­vai fil­mas ga­lė­tų su­skam­bė­ti kaip pri­mi­ni­mas. Su­vo­ki­mas, kad lais­vę rei­kia gerb­ti, mo­kė­ti jo­je iš­bū­ti, iš­gy­ven­ti. Iš­ko­vo­ti lais­vę yra sun­ku, bet ir gy­ven­ti lais­vai yra ne­leng­va, tai rei­ka­lau­ja di­džiu­lio įdir­bio ir stip­ry­bės, taip pat dva­si­nių jė­gų, pro­to, no­ro. Mo­kė­ti su­kur­ti lais­vą vals­ty­bę sa­vo­mis ran­ko­mis yra di­džiu­lis iš­šū­kis.

– Jū­sų fil­mo par­tne­ris Ho­li­vu­do ak­to­rius Vy­to Ru­gi­nis...

– ...la­bai pro­fe­sio­na­lus ir im­lus, ga­lė­jo­me vie­nas ki­tą su­pras­ti be žo­džių. Bū­da­vo, kiek­vie­nas spren­džia­me sa­vo vaid­me­nį at­ski­rai, o suei­na­me ir mū­sų spren­di­mas su­skam­ba va taip, iš­kart. Jau­čiau­si kaip šok­da­ma po­ro­je – kai vy­ras ve­da, o tau nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti.

La­bai gra­žu ste­bė­ti, kaip nuo su­si­ti­ki­mo su Ber­nar­du sklei­džia­si Ire­na. Iš pra­džių žiū­ri į keis­tą tar­si iš nie­kur iš­dy­gu­sį žmo­gų, ku­ris su­si­do­mė­jo jos fer­ma. Kaip vy­ru ne­la­bai do­mi­si, bet kaž­ku­riuo me­tu įvyks­ta lū­žis – mo­te­riš­ku­mas no­ri ne­no­ri pa­bun­da. Ji pa­mirš­ta sa­vo fer­mą, nes gau­na daug dė­me­sio iš Ber­nar­do. Re­ži­sie­rė Eg­lė Ver­te­ly­tė la­bai gra­žiai, žings­nis po žings­nio, pri­me­na tai so­vie­ti­nei kvad­ra­ti­nei neaiš­kios ly­ties bū­ty­bei, kad ji yra mo­te­ris: pri­si­lie­ti­mais, žvilgs­niais, žo­džiais. Su­ku­ria la­bai gra­žią – vals­ty­bės ir mo­ters pa­bu­di­mo pa­ra­le­lę. At­si­bus vie­nas žmo­gus, ir vi­sa tau­ta kel­sis.

Po fil­mo prem­je­ros Eg­lės Mi­ku­lio­ny­tės ir ki­tų ak­to­rių vai­dy­bą fil­me „Ste­buk­las“ įver­ti­no ir pir­mie­ji žiū­ro­vai.