Ant kalėdinių žaisliukų nupiešė bendrabučio gyventojus

Ant ka­lė­di­nių žais­liu­kų nu­pie­šė bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jus

Trys sti­li­zuo­tos eg­lu­tės pa­puoš­tos be­veik sep­ty­nias­de­šimčia bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jų po­rtre­tų-žais­liu­kų. To­kią ori­gi­na­lią ka­lė­di­nę de­ko­ra­ci­ją su­kū­rė Šiau­lių uni­ver­si­te­to II bend­ra­bu­čio gy­ven­to­ja, ta­py­bos stu­di­jų pro­gra­mos ma­gist­ran­tė Dia­na Stel­ma­ko­vai­tė. Svar­biau­sia ka­lė­di­nė do­va­na mer­gi­nai – bend­ruo­me­niš­ku­mas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kū­rė vi­sa šei­ma

Bend­ra­bu­čio fo­jė pa­si­tin­ka šven­tiš­kai. Nuo lu­bų nu­leis­tos šven­ti­nės de­ko­ra­ci­jos, ant sie­nos pri­tvir­tin­tos trys sti­li­zuo­tos eg­lės su ke­lio­mis de­šim­ti­mis žais­liu­kų. Ant kiek­vie­no bur­bu­lo įam­žin­tas vis ki­tas vei­das.

Ša­lia, ant kas­pi­nė­lio pa­puoš­to ap­skri­ti­mo, su­ra­šy­ta ir sma­gi in­for­ma­ci­ja, jog žais­liu­ką-do­va­nė­lę ga­li­ma pa­siim­ti. Ne­ra­du­siems sa­vo vei­do nu­ro­do­ma at­siųs­ti nuo­trau­ką elekt­ro­ni­niu pa­štu. „Ir ar­ti­miau­siu me­tu ieš­ko­ki­te sa­vo at­vaiz­do ant eg­lu­tės“, – ža­da su­ma­ny­mo au­to­rė.

„Kiek­vie­nais me­tais pa­gal­vo­da­vo­me, kaip pa­si­puoš­ti. Šį kar­tą no­rė­jo­si pa­brėž­ti tai, kuo esa­me uni­ka­lūs ir įdo­mūs. Pa­ma­niau, kad ge­riau­siai šio pa­sta­to cha­rak­te­rį at­spin­di žmo­nės, ku­ria­me jie gy­ve­na“, – šyp­so­si Dia­na. – No­rė­jo­si šiems žmo­nėms prieš se­si­ją, eg­za­mi­nus su­teik­ti ge­rų emo­ci­jų. Ir pa­ti no­rė­jau pa­to­bu­lin­ti pie­ši­mo įgū­džius. Pa­gal­vo­jau, kad šar­žo sti­liaus po­rtre­tas bū­tų tinkamiausias – įdo­mus siurp­ri­zas!“

Kiek te­ko su­gaiš­ti lai­ko, kol bu­vo su­kur­ta de­ko­ra­ci­ja ir įam­žin­ti bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jai? Mer­gi­na sma­giai at­si­dūs­ta. „La­bai sun­ku pa­sa­ky­ti, nes į pro­ce­są įsi­trau­kė vi­sa ma­no šei­ma. Se­suo, tė­tis ir aš. Gal­vo­jau, kad šei­ma ga­na skep­tiš­kai pa­žiū­rės, bet la­bai ge­ra­no­riš­kai pri­si­dė­jo, pro­ce­sas bu­vo vie­ni­jan­tis. Dėl to man la­bai džiu­gu.“

Šei­mos na­riai vis­ką su­kū­rė pa­tys. Žais­liu­kai pa­ga­min­ti iš putp­las­čio bur­bu­liu­kų ir me­ni­nių de­ta­lių. Kiek­vie­nam žais­liu­kui pri­riš­ta džiu­to vir­vu­tė, at­la­si­nis kas­pi­nė­lis.

Eg­lu­tės su­kur­tos ir „stu­den­tiš­kų“ me­džia­gų: su­kar­py­tų ir nu­da­žy­tų putp­las­čio juos­te­lių, svies­ti­nio po­pie­riaus, ta­pe­tų. Snai­ges ir kar­pė, ir pir­ko – kad pro­ce­sas pa­grei­tė­tų.

Svar­biau­sias ak­cen­tas – bur­bu­liu­kai. Pieš­ti Dia­na pra­dė­jo lapk­ri­čio mė­ne­sio pra­džio­je. Kiek­vie­ną die­ną šiam už­siė­mi­mui bu­vo nu­ma­čiu­si skir­ti po va­lan­dą. Bet pro­ce­sas taip įtrauk­da­vo, kad pa­dir­bė­da­vo ir po ke­tu­rias va­lan­das.

"Su­rink­ti“ gy­ven­to­jų vei­dus kū­rė­jai tal­ki­no bend­ra­bu­čio ve­dė­ja Vir­gi­ni­ja Ža­lie­pė. Ga­vu­si var­dus ir pa­var­des, mer­gi­na sė­do ieš­ko­ti vei­dų in­ter­ne­te. Šis dar­bas už­tru­ko il­go­kai, bet li­ko ne­ras­tas tik vie­nas ki­tas. Jiems ša­lia de­ko­ra­ci­jos ir pa­ka­bi­no skel­bi­mą.

Iš pra­džių mer­gi­na ma­nė, kad ant žais­liu­kų bus įam­žin­ti 63 vei­dai. Bet da­bar, skai­čiuo­ja, jų bus apie 70. Kai ku­riuos po­rtre­tus pie­šė at­ski­rai, at­si­ra­do pa­pil­do­mų nuo­trau­kų.

Su­lau­kė at­si­lie­pi­mų ir į skel­bi­mą. „Vie­nas iš pra­džių sa­vęs tarp gau­sy­bės ne­ra­do, bet pa­skui ap­ti­ko, la­bai ap­si­džiau­gė. Ki­tas žmo­ge­liu­kas dar bus pa­ka­bin­tas“, – var­di­ja Dia­na.

Pa­gal pir­mi­nį su­ma­ny­mą žais­liu­kai bend­ra­bu­ty­je tu­rė­jo ka­bė­ti iki šv. Ka­lė­dų: stu­den­tų lau­kia ato­sto­gos.

„Ma­no idė­ja bu­vo, kad bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jai žais­liu­kus par­si­veš na­mo, pa­do­va­nos tė­vams ar drau­gams, gal ap­si­keis. Bet dar nu­ta­rė­me tru­pu­tį il­giau pa­lai­ky­ti – kaip pa­ro­dą.“

Dia­na šyp­so­si: įgy­ven­di­nu­si idė­ją, su­lau­kė tik ge­rų at­si­lie­pi­mų.

Svar­biau­sia – bend­ru­mas

Uni­ver­si­te­to bend­ra­bu­tį D. Stel­ma­ko­vai­tė puo­šia ne pir­mus me­tus. Kai bend­ra­bu­čio ve­dė­ja prieš tre­jus me­tus už­si­mi­nė, jog reik­tų pa­gal­bos, su kur­so drau­gė­mis (vė­liau pri­si­dė­jo ir se­suo) pra­dė­jo rū­pin­tis bend­ra­bu­čiu.

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Ka­lė­dų. Tu­rė­jo­me ka­lė­di­nį ren­gi­nį su ko­le­go­mis mu­zi­kan­tais. Vė­liau – Va­len­ti­no die­nos ren­gi­nį, jam kū­rė­me de­ko­ra­ci­jas. Ga­liau­siai ap­si­spren­dė­me, kad rei­kia įpras­min­ti tik di­džią­sias šven­tes: vis­gi mes stu­den­tai, ne­spė­ja­me, bet sten­gia­mės, kiek ga­li­me.“

Bend­ra­bu­čio ve­dė­ja V. Ža­lie­pė sa­ko, kad nuo­la­ti­niai bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jai ir sve­čiai nu­stem­ba pa­ma­tę ori­gi­na­lias puoš­me­nas.

Per­nai bend­ra­bu­ty­je sto­vė­jo ori­gi­na­li šven­ti­nė eg­lė, su­kur­ta iš plas­ti­ki­nių bu­te­lių.

Šie moks­lo me­tai D. Stel­ma­ko­vai­tei – pa­sku­ti­niai bend­ra­bu­ty­je. Mer­gi­na – ta­py­bos stu­di­jų pro­gra­mos II kur­so ma­gist­ran­tė. Sau­sio vi­du­ry­je lau­kia bai­gia­mų­jų dar­bų gy­ni­mas. Dia­nos dar­bo va­do­vas – dai­li­nin­kas Vid­man­tas Za­rė­ka.

„Ir ka­lė­di­nės de­ko­ra­ci­jos gal­būt iš­plau­kė iš to, kad no­rė­jo­si pa­ro­dy­ti, kas yra ma­no stip­rio­ji pu­sė: pie­ši­mas, ta­py­ba. Dar no­rė­jo­si ir kaž­kiek žmo­nes priar­tin­ti prie me­no. Vaiz­dų kal­ba iš­lie­ka ak­tua­li, no­rė­čiau, kad ji vi­siems bū­tų svar­bes­nė, kad įneš­čiau jos į kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Tie žais­liu­kai ne ­vel­tui ir yra do­va­nė­lė.“

O ar sa­vi na­mai gau­siai puo­šia­mi šven­tėms? „Na­muo­se ne­su de­ko­ra­ci­jų fa­na­ti­kė, lei­džiu pa­si­reikš­ti ki­tiems, – juo­kia­si mer­gi­na. – Ir taip stu­di­juo­ju me­nus, ne­no­riu ki­tų už­gož­ti kū­ry­bi­nė­mis idė­jo­mis. O gal kar­tais ir iš­si­se­miu. Na­mus drau­giš­kai puo­šia­me, at­si­žvel­gia­me į vie­nas ki­to nuo­mo­nę.“

Sa­vo ar­ti­muo­sius mer­gi­na va­di­na „kū­ry­bi­ne šei­my­nė­le“. Tė­tis jau­nys­tė­je mė­go rank­dar­bius, yra me­niš­kos pri­gim­ties. Se­suo la­bai mėgs­ta siu­vi­nė­ti kry­že­liu.

Ka­lė­dos Dia­nai – di­džiau­sia ir pra­smin­giau­sia me­tų šven­tė. Ir la­bai lau­kia­ma. Šven­tės es­mė jai – bend­ru­mas šei­mo­je, tarp pa­žįs­ta­mų ir ne­pa­žįs­ta­mų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to ta­py­bos stu­di­jų pro­gra­mos II kur­so ma­gist­ran­tė Dia­na Stel­ma­ko­vai­tė do­va­ną su­kū­rė bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jams.

Ant žais­liu­kų nu­pieš­ti apie sep­ty­nias­de­šimt bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jų po­rtre­tų-šar­žų.

Ka­lė­di­nės kom­po­zi­ci­jos idė­jos au­to­rės no­ras – kad nu­pieš­ti bend­ra­bu­čio gy­ven­to­jai daž­niau apie vie­ni ki­tus pa­gal­vo­tų, at­si­ras­tų bend­ruo­me­niš­ku­mas.

Ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga Dia­na Stel­ma­ko­vai­tė vi­siems lin­ki bend­ru­mo, dė­me­sio ki­tiems žmo­nėms ir, be abe­jo, svei­ka­tos.