Ant sukčiaus kabliuko

Ant su­kčiaus kab­liu­ko

Prieš ke­lias die­nas su­kčių au­ka ta­po te­le­fo­ną in­ter­ne­tu įsi­gy­ti su­gal­vo­jęs ir avan­są už jį su­mo­kė­jęs šiau­lie­tis. Nu­ken­tė­ju­siuo­sius, pa­te­ku­sius į su­kčių pink­les, Lie­tu­vos po­li­ci­ja skai­čiuo­ja šim­tais. Suk­čia­vi­mai – pa­sta­rų­jų me­tų rykš­tė, ir juos skai­čiu­mi len­kia tik smul­kios va­gys­tės.

Po­kal­bis apie su­kčia­vi­mo bū­dus, afe­ris­tų gud­ry­bes ir žmo­nių nai­vu­mą – su Šiau­lių ap­skri­ties kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Nu­si­kal­ti­mų nuo­sa­vy­bei ty­ri­mo val­dy­bos 1-ojo sky­riaus vir­ši­nin­ku Gin­ta­ru MA­ČIU­LIU.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pre­kės – su avan­su

– Avan­są už no­ri­mą te­le­fo­ną pra­ra­dęs šiau­lie­tis – ne vie­nin­te­lis, ku­ris leng­va ran­ka ati­da­vė pi­ni­gus su­kčiams. Suk­čia­vi­mai – gan daž­nas da­ly­kas ir iš­vi­lio­ja­mų pi­ni­gų mas­tai ga­nė­ti­nai so­li­dūs. Ko­kia jū­sų pa­tir­tis?

– Į po­li­ci­ją krei­pę­sis 24 me­tų šiau­lie­tis pra­ne­šė, jog spa­lio 14 die­ną, su­ra­dęs skel­bi­mą in­ter­ne­te apie par­duo­da­mą te­le­fo­ną, į par­da­vė­jo nu­ro­dy­tą są­skai­tą per­ve­dė 270 eu­rų. Ta­čiau te­le­fo­no taip ir ne­ga­vo, o ir pi­ni­gų nie­kas ne­grą­ži­no.

To­kie su­kčia­vi­mo at­ve­jai tik­rai nė­ra daž­ni. Ir su­kčiams te­rei­kia su­kur­ti pa­trauk­lų skel­bi­mą apie par­duo­da­mą daik­tą, pa­pra­šy­ti kur kas ma­žes­nės kai­nos ne­gu yra rin­ko­je ir pa­tal­pin­ti to­kį skel­bi­mą in­ter­ne­ti­niuo­se skel­bi­mų pus­la­piuo­se. Vis­kas. To­liau dar­bą pa­da­ro pir­kė­jai.

Žo­džiu, su­lau­kęs su­si­do­mė­ju­sio pir­kė­jo skam­bu­čio, „par­da­vė­jas“ ne­sun­kiai už­ka­riau­ja pa­si­ti­kė­ji­mą – su­tei­kia vi­są rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją ir bū­ti­nai pa­pra­šo avan­si­nio mo­kes­čio, esą – ga­ran­ti­jos.

Par­da­vė­jas su­ge­ba įti­kin­ti, kad par­duo­da­mas au­to­mo­bi­lis, trak­to­rius, že­mės ūkio pa­dar­gas ar te­le­fo­nas grei­tai bus par­ga­ben­tas į Lie­tu­vą. Šiuo daik­tu esą la­bai do­mi­ma­si, to­dėl tu­rė­ti jį no­rin­tis gy­ven­to­jas, su­mo­kė­da­mas avan­są, esą ap­si­drau­džia, kad pir­ki­nys tik­rai ati­teks jam. Ga­vęs avan­są, „par­da­vė­jas“ tar­si iš­ga­ruo­ja.

Aiš­kin­da­mie­si to­kias vei­kas, su­ži­no­me, kad tą pa­čią skel­bi­me nu­ro­dy­tą pa­klau­sią pre­kę (už itin pa­trauk­lią kai­ną!) įsi­gy­ti gei­džian­čių­jų, to­dėl su­mo­kė­ju­sių­jų avan­sus – de­šim­tys. Suk­čiaus są­skai­ta pil­nė­ja aky­se.

Be­je, su­kčiai daž­nai pra­šo avan­so tik iki 150-ies eu­rų – to­kia su­ma neužt­rau­kia bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės, jei kar­tais yla iš­lįs­tų iš mai­šo.

– Koks jū­sų pa­ta­ri­mas?

– Pri­myg­ti­nai siū­lau pa­si­do­mė­ti, iš ko per­ka­te. Jei nu­ro­dy­tas įmo­nės pa­va­di­ni­mas, ne­pa­tin­gė­ki­te pa­stu­di­juo­ti, ar to­kia įmo­nė ap­skri­tai eg­zis­tuo­ja, kuo ji ver­čia­si, ar yra veik­li.

Jo­kio avan­so – ne­bū­ki­te nai­vūs. Nė vie­nas nor­ma­lus par­da­vė­jas neims avan­so.

Pa­gal ga­li­my­bes da­ry­ki­te vis­ką, kad pre­kę ga­lė­tu­mė­te ap­žiū­rė­ti na­tū­ro­je, o ne pirk­ti ją tik pa­kal­bė­jus su par­da­vė­ju te­le­fo­nu bei per­žiū­rė­jus in­ter­ne­ti­nes pre­kės nuo­trau­kas.

Pag­rin­di­niai vei­kė­jai – iš ka­lė­ji­mų

– Ne vie­ne­rius me­tus gy­ven­to­jai ken­čia ir nuo te­le­fo­ni­nių „pa­rei­gū­nų“, „gy­dy­to­jų“, o iš­ties daž­niau­siai ka­lin­čių­jų. Iš­vi­lio­ja­mos su­mos – tūks­tan­čiai eu­rų.

– Ne pa­slap­tis, kad pa­grin­di­niai to­kių nu­si­kal­ti­mų vei­kė­jai – ka­lin­tys nu­teis­tie­ji. Var­dan tei­sy­bės pri­va­lau pa­sa­ky­ti, kad pa­sta­ruo­ju me­tu to­kių su­kčia­vi­mų skai­čius su­ma­žė­jęs. Ma­nau, tam įta­kos tu­rė­jo skan­da­las apie ne­va skriau­džia­mus ka­li­nius Pra­vie­niš­kių pa­tai­sos na­muo­se. Po jo tei­sin­gu­mo mi­nist­ras su­stip­ri­no pa­jė­gas ka­li­ni­mo įstai­go­se, su­skirs­tė ka­lin­čiuo­sius, žo­džiu, su­grio­vė ka­lė­ji­muo­se tvy­ro­ju­sią tvar­ką. Ka­li­niai da­bar daž­niau eta­puo­ja­mi, jiems ne­be­li­ko są­ly­gų lais­vai skam­bin­ti ir „dirb­ti“. Vis tik tvir­tin­ti, kad to­kie skam­bu­čiai iš­ny­kę, ne­ga­li­ma.

Ti­riant to­kius nu­si­kal­ti­mus aiš­kė­ja, kaip ka­lin­tie­ji „dir­ba“. O „dir­ba“ jie kaip ir mes, iš tie­sų dir­ban­tys. Žo­džiu, at­si­ke­lia ry­te, pa­val­go ir sė­da prie te­le­fo­nų. Per die­ną vie­nas ka­lin­tis pa­skam­bi­na gal ir trims šim­tams gy­ven­to­jų. Jei sėk­min­gas vie­nas ar du skam­bu­čiai – die­na jau pel­nin­ga.

– Ty­ri­mai ro­do, kad su­kčiai vei­kia la­bai or­ga­ni­zuo­tai, kad yra pui­kūs psi­cho­lo­gai...

– Apie nu­si­kal­tė­lių psi­cho­lo­gi­nes ži­nias, kaip ir in­te­lek­ti­nį ly­gį, nė­ra ką kal­bė­ti. Vei­kiau tai pui­kūs „žo­džio meist­rai“. Ir, be­je, ne kiek­vie­nas ga­li skam­bin­ti – „žo­džio meist­rų“ ka­lė­ji­muo­se vos ke­li, vi­si ki­ti nu­si­kals­ta­mos gru­pės na­riai vei­kia ki­to­se nu­si­kal­ti­mo gran­dy­se. Pa­vyz­džiui, vie­nas ka­li­nys, pri­si­sta­tan­tis anū­ku, duk­ra ar sū­nu­mi skam­bi­na, ki­tas, pri­sta­ty­tas, pa­vyz­džiui, pa­rei­gū­nu, gy­dy­to­ju ar kt. su­tei­kia in­for­ma­ci­ją ir pa­pra­šo pi­ni­gų, ku­rių esą rei­kia pa­da­ry­tiems nuo­sto­liams kom­pen­suo­ti. To­liau kaž­kas lais­vė­je bė­ga pi­ni­gų nu­ro­dy­tu ad­re­su, pa­si­rū­pi­na, kad gry­nie­ji kuo ope­ra­ty­viau at­si­dur­tų ka­lin­čių­jų są­skai­to­se ir t.t. Vei­kia or­ga­ni­zuo­ta gru­puo­tė, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo funk­ci­jas ir kiek­vie­nas gau­na tam tik­rą iš nu­ken­tė­ju­sio­jo iš­vi­lio­tų pi­ni­gų da­lį.

Te­ko ne kar­tą gir­dė­ti su­kčių se­ka­mas pa­sa­kas. Pri­sis­ta­ty­da­mi ne­lai­mės už­klup­tu šei­mos na­riu, jie daž­nai vir­kau­ja, kal­ba ne­riš­liai – tai tam, kad žmo­gus ne­sup­ras­tų, kad iš tie­sų kal­ba ne su ar­ti­muo­ju.

Suk­čiai – pui­kūs ma­ni­pu­lia­to­riai, gau­dan­tys kiek­vie­ną po­ten­cia­lios au­kos ato­dū­sį, nu­ste­bi­mą, prieš­ta­ra­vi­mą. Sa­ky­ki­me, pri­si­sta­to mo­čiu­tei anū­ke. O ta mo­čiu­tė ge­ro­kai nu­stem­ba: „Anū­kė? Aš ne­tu­riu anū­kės“. Suk­čius be­ma­tant su­rea­guo­ja: „Ne anū­kė, mo­čiu­te, o anū­kas tau skam­bi­na.“ Ir pan. Tai­gi, ne­tie­sa, kad pa­skam­bi­nę su­kčiai vis­ką apie šei­mą ži­no – in­for­ma­ci­ją jie su­si­gau­do jau pa­skam­bi­nę.

– Ta­čiau skam­bi­na ir „pa­rei­gū­nai“, be­si­gvie­šian­tys gy­ven­to­jų są­skai­tų, ku­rias ga­lė­tų iš­tuš­tin­ti ar­ba pa­nau­do­ti, pa­vyz­džiui, imant grei­tuo­sius kre­di­tus.

– To­kie at­ve­jai taip pat gan daž­ni. Skam­bi­na „po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai“, „pro­ku­ro­rai“, „fi­nan­si­nių ar spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bų pa­rei­gū­nai“ ir t.t. Ir vi­si jie paprastai – iš ka­li­ni­mo įstai­gų. Šie skam­bin­to­jai pri­si­sta­to ša­lies tei­sė­sau­gos įstai­go­se dir­ban­čių rea­lių pa­rei­gū­nų var­dais ir pa­var­dė­mis – ne­sun­ku ras­ti vals­ty­bės įstai­gų są­ra­šus.

Pa­pa­sa­ko­siu vie­ną at­ve­jį. Gar­baus am­žiaus šiau­lie­tė su­lau­kė ta­ria­mo Fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo tar­ny­bos pa­rei­gū­no skam­bu­čio. Šis in­for­ma­vo at­lie­kan­tis ty­ri­mą dėl ban­ko dar­buo­to­jų vyk­do­mo nu­si­kal­ti­mo – pi­ni­gų plo­vi­mo. Mo­čiu­tės pa­si­tei­rau­ta, ar ji tu­ri in­ter­ne­ti­nę ban­ki­nin­kys­tę. Su­ži­no­jęs, kad ne, „pa­rei­gū­nas“ pa­pra­šo su­vaikš­čio­ti į ban­ką ir su­da­ry­ti in­ter­ne­ti­nės ban­ki­nin­kys­tės su­tar­tį. Tik įspė­ja, nie­ko ban­ko dar­buo­to­jams apie „pa­rei­gū­no“ skam­bu­tį ir at­lie­ka­mą ty­ri­mą neiš­si­duo­ti: juk ty­ri­mas at­lie­ka­mas dėl tų pa­čių ban­ki­nin­kų vyk­do­mo nu­si­kal­ti­mo!

Šiau­lie­tė to­kią su­tar­tį su­da­rė ir ne­tgi pa­si­gy­rė „pa­rei­gū­nui“ nie­ko neiš­da­vu­si. Re­zul­ta­tas: pa­si­nau­do­jant mo­čiu­tės in­ter­ne­ti­ne ban­ki­nin­kys­te pai­ma­mi grei­tie­ji kre­di­tai.

O jei elekt­ro­ni­ne ban­ki­nin­kys­te žmo­gus nau­do­ja­si, su­kčius, daž­niau­siai pri­si­sta­tan­tis pa­rei­gū­nu, pa­pra­šo pri­si­jun­gi­mo slap­ta­žo­džio ir ko­dų, esą nu­si­kal­ti­mams už­kar­dy­ti. Kon­fi­den­cia­lią in­for­ma­ci­ją su­tei­kęs žmo­gus grei­tai su­ži­no apie iš­tuš­tin­tą są­skai­tą ar­ba jo var­du paim­tus kre­di­tus.

– Prieš ke­le­rius me­tus gar­siai kal­bė­ta apie skam­bu­čių iš ka­li­ni­mo įstai­gų blo­ka­vi­mą. Išei­na, kad pla­nas bu­vo tuš­čias?

– Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad pla­nas ne­su­vei­kė. Ry­šys ne­blo­kuo­ja­mas, ir te­le­fo­nų, pa­na­šu, ka­li­niai tu­ri į va­lias. No­riu pa­sa­ky­ti, kad su­kčiai – daž­niau­siai tu­ri di­de­lę nu­si­kals­ta­mą praei­tį, yra teis­ti ne­re­tai ir po ke­lias­de­šimt kar­tų. Tai­gi yra gud­rūs ir tik­rai ran­da bū­dų, kaip pra­lob­ti.

Kreip­tis į po­li­ci­ją kuo sku­biau

– Jū­sų pa­ta­ri­mas: ta­pus su­kčiaus au­ka kreip­tis į po­li­ci­ją ar su­mą tie­siog „nu­ra­šy­ti“ į nuo­sto­lius?

– Kreip­tis bū­ti­na. Ieš­ko­ti pa­gal­bos nė­ra gė­da, juo­lab kad taip ga­li pa­vyk­ti su­stab­dy­ti nu­si­kal­ti­mą.

Be­je, pra­neš­ti rei­kia kuo sku­biau. Tuo­met po­li­ci­jos bu­dė­to­jas ope­ra­ty­viai su­si­sieks su nu­ken­tė­ju­sio­jo ban­ku – gal­būt pi­ni­gų dar ne­spė­ta iš­šluo­ti ir ban­kas pa­ve­di­mą įšal­dys. Ga­li bū­ti, kad są­skai­ta jau iš­tuš­tin­ta, ta­čiau ban­ko dar­buo­to­jai ma­to į ko­kį ban­ką, į ko­kią są­skai­tą pi­ni­gai iš­ke­lia­vo ir ga­li pa­si­rū­pin­ti, kad pi­ni­gai, ku­rių dar ne­spė­ta iš­gry­nin­ti, bū­tų įšal­dy­ti ki­to­je są­skai­to­je.

Šiau­lių po­li­ci­ja tu­ri su­si­ta­ri­mą su ban­kais. Jei ban­ko dar­buo­to­jai įta­ria, kad pi­ni­gai iš pen­si­nin­ko są­skai­tos ke­liau­ja į są­skai­tą as­mens, ku­ris ne­tu­ri re­gu­lia­rių pa­ja­mų, pa­ve­di­mą pri­stab­do.

Ma­no pa­ta­ri­mas, jei žmo­gus ar jo ar­ti­mie­ji su­pra­to ta­pę nu­si­kal­tė­lių tai­ki­niu, ne­pa­ni­kuo­ti, ne­pra­ras­ti svei­kos nuo­vo­kos ir pa­si­ti­kė­ti kva­li­fi­kuo­tais pa­rei­gū­nais. Be­je, po­li­ci­ja išaiš­ki­na tik­rai ne­ma­žą skai­čių įvyk­dy­tų su­kčia­vi­mų.

– Koks vi­du­ti­nis nuo su­kčių nu­ken­čian­čių au­kų am­žius? Ko­kia di­džiau­sia su­ma bu­vo iš­vi­lio­ta Šiau­lių ap­skri­ty­je?

– Tik­rai nė­ra taip, kad au­kos – tik gar­baus am­žiaus. Pa­si­tai­ko ir ga­nė­ti­nai jau­nų žmo­nių, ir įvai­rių pro­fe­si­jų, ne išim­tis ir mo­ky­to­jai, ir gy­dy­to­jai.

Be­je, pa­sa­ky­ti, kad mū­sų žmo­nės yra la­bai pa­tik­lūs ne­drįs­čiau: kaip mi­nė­jau skam­bu­čių su­kčiai pa­da­ro šim­tus, o ant kab­liu­ko už­kim­ba vie­ne­tai.

Šiau­liuo­se di­džiau­sia iš vie­no žmo­gaus iš­vi­lio­ta su­ma – ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų.

– Gal pri­si­min­tu­mė­te ko­kią ku­rio­zi­nę si­tua­ci­ją iš sa­vo dar­bi­nės, nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo, veik­los?

– At­ro­do juo­kin­ga, nors iš tie­sų rim­ta yra tai, kad kai ka­da man, po­li­ci­jos ty­rė­jui, pa­skam­bi­nus nu­ken­tė­ju­sia­jam, šis net į kal­bas ne­no­ri leis­tis. Iš­va­di­na „žu­li­ku“ ir, pa­va­ręs ant „tri­jų rai­džių“ nu­me­ta ra­ge­lį, už­rik­da­mas, kad kar­tą jį jau ap­ga­vo „ty­rė­jas“ ir ant­rą kar­tą jis neuž­kibs.

To­kiais at­ve­jais ten­ka sės­ti į au­to­mo­bi­lį ir ap­lan­ky­ti nu­ken­tė­ju­sį­jį na­muo­se.

Skam­bi­na di­rek­to­riai

– Ir štai nau­ja su­kčia­vi­mo for­ma – elekt­ro­ni­niai laiš­kai su nu­ro­dy­mais per­ves­ti ap­skri­tas su­mas už pre­kes. Au­kos – ju­ri­di­niai as­me­nys. To­kių at­ve­jų re­gist­ruo­ta taip pat vi­so­je Lie­tu­vo­je. Šiau­liai – ne išim­tis?

– Šiau­liuo­se to­kių at­ve­jų kol kas už­fik­suo­ta trys: vie­na afe­ra su­kčiams pa­vy­ko, dvi ne­pa­si­se­kė.

Ne­se­niai Šiau­liuo­se bu­vo, kai bu­hal­te­rė, ga­vu­si ta­ria­mo įmo­nės di­rek­to­riaus nu­ro­dy­mą elekt­ro­ni­niu pa­štu, į su­kčių są­skai­tą per­ve­dė de­vy­nis tūks­tan­čius eu­rų.

Suk­čiai kom­piu­te­ri­ne pro­gra­ma sėk­min­gai pa­kei­čia sa­vo elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­są į konk­re­čios bend­ro­vės, pa­vyz­džiui, di­rek­to­riaus elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­są. Bu­hal­te­rė ma­to, kad laiš­kas – nuo di­rek­to­riaus, tai­gi ne­sud­ve­jo­ja įvyk­dy­da­ma nu­ro­dy­mą.

Tu­ri­me ži­nių, kad taip da­ro su­kčiai iš Ki­ni­jos, Af­ri­kos vals­ty­bių. Pir­mas to­kio „di­rek­to­riaus“ laiš­ko sa­ki­nys pa­pras­tai bū­na ele­men­ta­rus. Sa­ky­ki­me, „koks mū­sų įmo­nės ba­lan­sas, ar ga­li­me su­mo­kė­ti, pa­vyz­džiui, 10 tūks­tan­čių eu­rų?“.

Aky­les­nis ga­vė­jas ne­sun­kiai pa­ste­bė­tų, kad ra­šan­ty­sis nau­do­jo­si "Goog­le" ver­tė­ju, kad nu­ro­do­ma pi­ni­gus per­ves­ti į už­sie­nio są­skai­tą. Tie­siog fi­nan­si­nin­kai tu­rė­tų bū­ti aky­les­ni ir ne­dve­jo­da­mi su­si­siek­ti su sa­vo ne­va nu­ro­dy­mus da­vu­siais tik­rai­siais įmo­nių va­do­vais.

At­si­ra­dus to­kiems su­kčia­vi­mams, Šiau­lių įmo­nėms pa­ts as­me­niš­kai iš tar­ny­bi­nio elekt­ro­ni­nio pa­što pa­ra­šiau laiškus–įspėjimus, kas vyks­ta ir kur rei­kė­tų bud­ru­mo. Tik vie­na įmo­nė pa­ra­šė „ačiū“.

No­riu ti­kė­ti, kad to­kio po­bū­džio su­kčia­vi­mai Lie­tu­vo­je neuž­si­bus, jie jau da­bar tru­pu­tį at­lė­gę – su­kčiai lo­ka­li­za­ci­jos vie­ta grei­čiau­siai pa­si­rin­ko ki­tą vals­ty­bę.

Kal­bant apie sta­tis­ti­ką ga­liu nu­ro­dy­ti, kad vi­sų su­kčia­vi­mo for­mų šiais me­tais už­re­gist­ruo­ta 44 su­kčia­vi­mais ma­žiau nei praei­tais me­tais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Nu­si­kal­ti­mų nuo­sa­vy­bei ty­ri­mo val­dy­bos 1-ojo sky­riaus vir­ši­nin­kas Gin­ta­ras Ma­čiu­lis įsi­ti­ki­nęs, kad su­kčiams sek­tų­si kur kas pra­sčiau jei­gu gy­ven­to­jai įsi­klau­sy­tų, ką ir kaip nu­si­kal­tė­liai kal­ba.

Kri­mi­na­lis­tas Gin­ta­ras Ma­čiu­lis: „Suk­čiai jo­kie psi­cho­lo­gai, jie – ma­ni­pu­lia­to­riai“.