Naujausios
Gintas GASCEVIČIUS, muzikantas, kompozitorius:
– Velykos man susiję su kiaušinių daužymu. Su "čempionatu", kai Velykų rytą susėdę prie stalo visa šeima galinėjamės, kurio kiaušinis stipriausias. Dažniausiai stipriausias margutis būna dukros. Du vaikus turime, ji – jauniausia, nugali jau kelintus metus iš eilės. Ir kažkodėl visai negaila, kad jai taip sekasi, nors ir noriu, kad mano kiaušinis nesudužtų.
Marginam kiaušinius, nes tai ir tradicija, ir smagu. Jeigu tradicija kelia geras emocijas – ji turi tęstis. Ir mes, ir vaikai žinome simbolinę tų švenčių reikšmę, iš senovės besitęsiančią.
Vaikams dovanos ruošiamos, bet tokio personažo, kaip Velykų bobutės, nėra. Mano giminėje buvo daugiavaikės šeimos, bet Velykų bobutė vaikų nelankė, žmonos giminėje – taip pat. Bet gal Velykų bobutė – smagi tradicija? Gal ją reikėtų įdiegti?
Šiaulietis ALIS:
– Šią Didžiąją savaitę sukrėtė pirmadienį įvykęs Dievo Motinos katedros gaisras Paryžiuje. Kelia daug minčių. Priverčia susimąstyti, jog esame priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo atsitiktinumų ir dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.
Šeimoje visada švenčiame Velykas, kiaušinius dažome, ridename.
Šį sekmadienį švęsime trise – aš, žmona ir močiutė. Turime tris vaikus, tik jie išsilakstę. Vienas – net kitame Žemės pusrutulyje, du – Vilniuje. Pirmadienį, Velykų antrą dieną, važiuosime pas juos į Vilnių.
Senjorai KAZIMIERA ir ALEKSANDRAS, "Šiaulių krašto" prenumeratoriai:
– Mums Velykos – tai ramybė, atgaiva, šiluma, žaluma, – sako Kazimiera. – Kai kada ir į bažnyčią nueiname. Per Velykas būsime tik mes abu – šeimyna toliau gyvena. Pasivaikščiosime, su kaimynais pasišnekėsime. Kiaušinius dažysime, susidaušime išbandyti, kurio margutis stipresnis. Gyvename vienas kitą prilaikydami.
– Kartu esame jau 61 metus, atšventėme vestuvių 60-metį, – pabrėžia Aleksandras ir šypsosi, kad "laukiam naujo 60-mečio". – Esam šiauliečiai nuo gimimo, ir mūsų tėvai buvo šiauliečiai. "Šiaulių kraštą" prenumeruojam ir skaitom. Visiems gražios šventės!
Buvę šiauliečiai, dabar Anglijoje gyvenantys RENATA, IGORIS ir jų dukrytė GODA:
– Į Šiaulius parvažiavom švęsti Velykų – pas mano mamą, – pasakoja Renata. – Mama labai stengiasi, vaišėms jau ruošiasi, vienintelei anūkei nori parodyti visas mūsų tradicijas.
Kiaušinius dažome, margučius ridename. Mano brolis margučiams ridenti nupirko labai gražų beržo tošies stovelį su zuikučiais. Velykų bobutė gal Godai atneš ir dovanėlių, jeigu gera buvo?
Ant velykinio stalo visuomet turi būti kiaušiniai, kepsnys, balta mišrainė, silkutė – mama tuos patiekalus daro. O už pyragus ir desertus aš atsakinga. Šiemet kepsime trupininį pyragą su juodaisiais serbentais – jį mūsų šeima labai mėgsta.
– Devyni metai bus, kaip gyvename Angijoje, dėl "Brexit'o" galvos nesukame. Kasmet stengiamės parvažiuoti per Velykas ar Kalėdas, – pasidalija Igoris. – Šiauliuose esame jau daugiau kaip savaitė. Geras oras, išėjome pasimėgauti, po bulvarą pasivaikščioti. O Šiauliai keičiasi, gražėja, vis kažkokios statybos vyksta.
Suvalkietė LINA su sūneliu JONU:
– Labai laukiame Velykų šventės, nes Jonui – tai bus pirmos Velykos. Jam dar tik šeši mėnesiai, dantų ieško ir niekaip neranda. Būtinai dovanų įduosiu medinį kiaušinį, kad tikro nesudaužytų. Kai truputėlį paaugs ir į bažnyčią vesiu.
Visada kiaušinius marginame. Bandome tradicinėmis priemonėmis – vašku, bet nelabai sekasi. Tad dažome spalvomis. Per Velykas važiuosime ir pas vienus, ir pas kitus senelius.
Esu iš Suvalkijos, o gyvename Kaune. Vyras važiavo į Šiaulius klientų lankyti, o aš – pasivaikščioti, nes čia nesu buvusi. Šiauliai gerai atrodo. Gal tik ne taip sutvarkyti, kaip mūsų Marijampolės centras.
Mano tėvai nelabai buvo linkę į katalikiškas tradicijas, nes mama – iš vaikų namų, tėtis internete augo. Šeimoje Velykų šventimo gilių tradicijų nebuvo. Bet savo šeimoje noriu tradicijų laikytis, noriu, kad mano vaikas jas žinotų.
