Apsisprendimas buvo svarbiau už parašą

Į po­li­ti­ką pa­te­ko kaip ga­my­bi­nin­kas

– Jū­sų vi­sas gy­ve­ni­mas su­si­jęs su že­mės ūkiu, pra­de­dant stu­di­jo­mis Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je ir bai­giant dar­bu ke­liuo­se ša­lies ūkiuo­se. Tad kaip pra­dė­jo­te po­li­ti­ko ke­lią?

– Ma­ne rad­vi­liš­kie­čiai ži­no­jo kaip ga­my­bi­nin­ką, ne kaip po­li­ti­ką. Prieš di­džiuo­sius ša­lies įvy­kius va­do­va­vau Po­ciū­nė­lių ko­lū­kiui ir ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad pa­vy­ko per ke­le­rius me­tus pri­kel­ti šį at­si­li­ku­sį ūkį iki pir­mau­jan­čių­jų lyg­mens.

Au­go dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mai, mes net pra­dė­jo­me ge­rai dir­ban­tiems pen­si­ji­nio am­žiaus sa­vo žmo­nėms mo­kė­ti pa­pil­do­mas pen­si­jas. Vi­siems sa­kiau, kad man mies­tas ne­rū­pi – do­miuo­si tik kai­mo rei­ka­lais. Ir ra­jo­no žem­dir­biai ma­ni­mi pa­ti­kė­jo – kan­di­da­tu į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą ma­ne pa­siū­lė bū­tent jie.

– Įvei­kęs ki­tus kan­di­da­tus pir­ma­ja­me rin­ki­mų tu­re, ant­ra­ja­me dėl vie­tos Sei­me ko­vė­tės su ra­jo­no Są­jū­džio ly­de­riu An­ta­nu Stan­či­ku.

– Taip, ir pa­ts ste­biuo­si, jog pa­vy­ko jį ge­ro­kai ap­lenk­ti. Bu­vau tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­rys, ta­čiau ma­ne kan­di­da­tu kė­lė ne par­ti­ja, o žem­dir­biai.

Aš pa­ts ak­ty­vio­je Są­jū­džio veik­lo­je ne­da­ly­va­vau. Tie­sa, vi­sa­da bu­vau bun­dan­čios Lie­tu­vos įvy­kių sū­ku­ry­je – va­žia­vau į mi­tin­gus Bai­so­ga­lo­je, Še­du­vo­je, Vin­gio par­ke. Man tai bu­vo įdo­mu – jau­tė­me, kad bręs­ta kaž­kas nau­jo, nors ir ne­bu­vo aiš­ku, kur vis­kas pa­si­suks.

Oku­pa­ci­ją, prie­spau­dą jau­tėm vi­sa­da. Ma­no ma­mos bro­liai bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą. Ma­mos bro­lis, se­suo nu­šau­ti – iki šiol neaiš­ku, kur jie. Ne­si­gy­riau tuo, to­dėl nie­kas ne­ži­no­jo. Gal kad ma­mos pa­var­dė ki­ta – ne­su­sie­jo nie­kas.

Bet per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją pir­mą kar­tą su­pra­tau, ko­kios ga­li bū­ti juo­do­sios rin­ki­mų tech­no­lo­gi­jos, kai vaikš­to­ma po kie­mus, klau­si­nė­ja­ma, ar ne­su pa­da­ręs ko­kių nuo­dė­mių. Ta­čiau tai ne­pa­dė­jo. Rin­ki­mus tuo­me­ti­nė­je Še­du­vos apy­gar­do­je lai­mė­jau aš, Rad­vi­liš­kio rin­ki­mų apy­gar­do­je – vil­nie­tis Ar­vy­das Leš­čins­kas.

– Ir štai atė­jo to­ji lem­tin­ga Ko­vo 11-oji. Ką jau­tė­te tą die­ną? Ar ne­bu­vo ne­ri­mo, ne­ži­no­my­bės, bai­mės dėl to­li­mes­nių įvy­kių?

– Ne­ži­no­ji­mo ne­bu­vo, nes jau prieš tai ži­no­jo­me, kad bus spren­džia­mas Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo klau­si­mas. Kad ga­lė­čiau bal­suo­ti ki­taip, net min­čių to­kių ne­bu­vo. Ne­ri­mo, aiš­ku, bu­vo, ta­čiau dve­jo­ti ir svars­ty­ti, kas ir kaip bus po to, ne­bu­vo ka­da, nes įvy­kiai vi­jo įvy­kius.

– Kaip ir dau­gu­ma de­pu­ta­tų, bal­sa­vo­te už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­sta­ty­mą. Tad ko­dėl gi ant ak­to "Dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo" nė­ra jū­sų pa­ra­šo?

– Ju­ri­di­nę ga­lią tu­rė­jo ak­tas, ku­rį pa­gal pa­rei­gas pa­si­ra­šė Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir sek­re­to­rius Liud­vi­kas Sa­bu­tis. Bet per tą pa­tį po­sė­dį Vir­gi­li­jus Če­pai­tis pa­siū­lė vi­siems pa­si­ra­šy­ti ak­to ko­pi­ją.

No­rė­jau ją pa­si­ra­šy­ti ir aš, ta­čiau prie to vie­no la­po bu­vo grūs­ty­nės, o aš tu­rė­jau iš­va­žiuo­ti na­mo į Po­ciū­nė­lius, tad sa­vo ei­lės tą­dien ne­be­su­lau­kiau. O kai at­va­žia­vau ki­tą die­ną, man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad per vė­lu, at­seit, ko­pi­jos nuo­trau­kos jau iš­siųs­tos į už­sie­nį. Ta­čiau ži­nau, kad bu­vo pa­si­ra­šiu­sių ir ki­tą die­ną.

Bet ne­gi dėl to mu­šies? Jei bū­čiau ėjęs pas Lands­ber­gį, gal ir bū­tų lei­dę pa­si­ra­šyt, bet ne­bė­jau. Man bu­vo svar­bu, kad sa­vo ap­si­spren­di­mą jau iš­reiš­kiau var­di­niu bal­sa­vi­mu bei gar­siai pa­sa­kęs, kad esu "už".

– Ir ta­da jau ki­bo­te į dar­bus?

– Ne­bu­vo vis­kas taip leng­va. Laik­me­tis bu­vo su­dė­tin­gas, bet įdo­mus. Ta­čiau iki šiol tu­riu ir nuo­skau­dų, nes mes – ne są­jū­die­čiai, tuoj po bal­sa­vi­mo Sei­me pa­si­ju­to­me ne­be­rei­ka­lin­gi. Nie­kas mū­sų nuo­mo­nės ne­klau­sė, bu­vo­me ig­no­ruo­ja­mi. Ir taip – pa­čiais įvai­riau­siais klau­si­mais. Gal, jei bū­tu­me dir­bę vi­si ran­ka ran­kon, ir ša­lies eko­no­mi­ka bū­tų at­si­ga­vu­si bei su­stip­rė­ju­si grei­čiau.

Bal­sa­vi­mo me­tu vi­sa­da jau­tė­si įtam­pa. Bet po po­sė­džio prie­šais ne­bu­vo­me – ir bend­ra­vo­me, ir dis­ku­ta­vo­me.

– Dau­ge­lis pri­si­me­na jū­sų "to­pi­nę" fra­zę per po­sė­džius: "O ką jūs pa­da­rė­te dėl že­mės ūkio?". Ar pa­kar­to­tu­mėt ją ir da­bar?

– Ta­da klaus­da­vau ne tik to. Pa­me­nu, švie­ti­mo mi­nist­ro klau­siau, ar te­ko bū­ti bent vie­no­je ra­jo­no mo­kyk­lo­je? Man vi­sa­da rū­pė­jo re­gio­ni­nė po­li­ti­ka, žem­dir­bių pro­ble­mos, nes mies­tie­čiams tai neak­tua­lu.

Pa­na­šiai yra ir da­bar – kiek iš da­bar­ti­nių po­li­ti­kų yra tik­ri žem­dir­biai? To­dėl ir da­bar, bent jau man, re­gio­ni­niai, ūkiš­ki klau­si­mai te­be­bū­tų ak­tua­lūs.

Žem­dir­bys ma­lo­nių ne­su­lau­kia

– Ar tik dėl at­skir­ties Sei­me jau­tė­te nuo­skau­dų?

– Ne tik. Man bu­vo ne­priim­ti­na ir vi­sa ko grio­vi­mo bul­do­ze­ri­niu prin­ci­pu po­li­ti­ka. Jei tą­kart bū­tų bu­vę lai­ko­ma­si nuo­sai­kes­nės po­li­ti­kos, gal ne­tu­rė­tu­me tiek su­griau­tų ir iš­dras­ky­tų, iš­ne­šio­tų po ply­tą ūkių, fer­mų, įmo­nių.

Ar­gi vi­si ko­lū­kių pir­mi­nin­kai bu­vo blo­gie­čiai, kad juos rei­kė­jo pa­keis­ti lai­ki­nai­siais va­do­vais? Iš­tam­py­ti tur­tą kas kur ne­bu­vo sun­ku, bet kai rei­kė­jo iš jo vėl su­lip­dy­ti vi­su­mą, ne­be­li­ko iš ko.

– Taip, fer­mų griu­vė­sių ra­si kiek­vie­na­me kai­me, bet yra ir stip­rių ūki­nin­kų, že­mės ūkio bend­ro­vių?

– Tie ūkiai, ku­rie su­ge­bė­jo iš­si­lai­ky­ti, li­ko stip­rūs. Bet ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas ta­po kil­no­ja­mu ir tuo daug kas pa­si­nau­do­jo. Per sui­ru­tę at­si­ra­do ap­suk­ruo­lių, ku­rie su­pir­ko pa­jus, ak­ci­jas ir ta­po vie­nais rim­čiau­sių vers­li­nin­kų. Ats­ta­ty­ti su­griau­tai eko­no­mi­kai vien šne­kų ir ge­rų no­rų ne­pa­kan­ka.

Pa­si­bai­gus ka­den­ci­jai, ma­ne pa­kvie­tė va­do­vau­ti jau iš­tam­py­tai Pa­ša­kių že­mės ūkio bend­ro­vei – vie­nai iš pen­kių nau­jų da­ri­nių, su­si­da­riu­sių su­ski­lus Po­ciū­nė­lių ko­lū­kiui.

Vė­liau nu­ta­riau im­ti pa­sko­lą ir pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti sa­va­ran­kiš­kai. Da­bar ūki­nin­kau­ja­me kar­tu su sū­nu­mi, nors, ga­li­ma sa­ky­ti, jog šiuo me­tu ūki­nin­kau­ja jis. Aš tik pa­de­du – jau už­si­tar­na­vau tei­sę pail­sė­ti, pa­bū­ti su anū­kais.

– Esa­te stam­bes­nių­jų ūki­nin­kų gre­to­se. Ar įsi­tvir­tin­ti pa­dė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma?

– Mū­sų ūkis ja ne­daug te­pa­si­nau­do­jo, ne­bent per­kant tech­ni­ką. Mes sten­gė­mės su­ktis pa­tys: ėmėm pa­sko­las, tau­pėm, skai­čia­vom.

Ta­čiau dau­ge­liui ES pa­dė­jo ir lė­šo­mis, ir įsta­ty­mais, ir pa­ta­ri­mais. Pa­ga­liau juk at­si­da­rė ir sie­nos – žmo­nės pa­tir­ties ga­lė­jo pa­si­sem­ti ki­tur.

Vis­gi ma­nau, jog Lie­tu­vo­je ES pa­ra­ma skirs­to­ma ne­tei­sin­gai – vi­są grie­ti­nė­lę nu­grai­bo oli­gar­chai, o ki­tiems be­lie­ka li­ku­čiai.

Jau ne vie­ne­rius me­tus mė­gi­nu gau­ti iš val­džios ins­ti­tu­ci­jų duo­me­nis, kas ir kiek pa­si­nau­do­jo ES struk­tū­ri­niais fon­dais per vi­sus Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je me­tus, ta­čiau nie­kaip ne­pa­vyks­ta. Ko­dėl ne­no­ri­ma skaid­ru­mo? Ar ne dėl to, kad ga­li iš­lįs­ti kai kie­no au­sys?

Iš­mo­kos žem­dir­biams – tik­ro­ji da­bar­ti­nė pa­ra­ma, nes ki­ta, pro­jek­ti­nė, jau be­maž iš­da­lin­ta. Ta­čiau ar dėl per di­de­lio sku­bė­ji­mo, ar dėl silp­nų de­ry­bi­nių įgū­džių mū­sų de­ry­bi­nin­kams ne­pa­vy­ko iš­si­de­rė­ti to­kių ar bent pa­na­šių są­ly­gų, ko­kias tu­ri se­nų­jų ES ša­lių žem­dir­biai. Ir tai te­be­si­vel­ka iki šiol.

O dar pri­si­de­da ir sa­vos val­džios spau­di­mas žem­dir­biams...

– Ar tai reikš­tų, kad ir jū­sų ūkio lau­kuo­se bu­vo sta­to­mi ža­lie­ji kry­žiai ir trak­to­riai va­žia­vo į žem­dir­bių pro­tes­to ak­ci­ją?

– Ži­no­ma. Ma­no sū­nus Ai­va­ras – la­bai ak­ty­vus šio pro­ce­so ra­jo­ne da­ly­vis. Ma­nau, jog žem­dir­biai tu­rė­tų bū­ti dar ak­ty­ves­ni. Val­džiai kai­mie­čiai rei­ka­lin­gi tol, kol vyks­ta rin­ki­mai, o jau po jų pra­de­da­ma lip­ti ant žem­dir­bių gal­vų, nes val­džios vy­rams tai pa­to­gu.

Čia ir pa­si­tvir­ti­na po­sa­kis, jog žem­dir­bys iš val­džios ir gam­tos ma­lo­nių nie­ka­da ne­su­lauks. Pa­sa­ky­kit, ar ka­da bu­vo žem­dir­biui kas nors pa­ge­rin­ta įsta­ty­mais – aš to neat­si­me­nu.

Ir te­gul ne­sa­ko, kad žem­dir­biai va­ži­nė­ja dži­pais. Mū­sų dži­pai – li­zin­gi­niai, tech­ni­ka – pirk­ta už pa­sko­las, nes ūkiai ga­li gau­ti pa­sko­las. Tai – vie­nin­te­lis ūki­nin­ko pliu­sas.

Gam­ta ir­gi pra­dė­jo mus skriaus­ti. Dve­ji me­tai bu­vo la­bai šla­pi, ki­ti dve­ji – la­bai sau­si. At­ro­do ne­blo­gai: pa­va­sa­rį trą­šas gau­nam sko­lon, bet ru­de­nį rei­kia už jas at­si­skai­ty­ti. Jei me­tai blo­gi, ir ūkio dėl to ga­li ne­tek­ti. Ir man as­me­niš­kai sko­lų yra bu­vę tiek, kad žmo­na ėjo iš pro­to, kad jau atims na­mus.

Ir ap­skri­tai: ar­gi nor­ma­lu, kad bu­te­lis mi­ne­ra­li­nio du­kart bran­ges­nis už pie­ną? Kur są­nau­dos di­des­nės?

– O pa­tys kiek mo­ka­te sa­vo dar­buo­to­jams – ne mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą?

– Jei no­ri, kad pas ta­ve dirb­tų žmo­nės, tu­ri jiems mo­kė­ti dau­giau nei kai­my­nas. To­dėl pas mus gal 10 me­tų jau nie­kas mi­ni­ma­lios al­gos ne­gau­na, ne­bent ke­lias va­lan­das dir­ban­ti va­ly­to­ja. Ir bend­rau­ti su žmo­nė­mis rei­kia jau ki­taip.

Aš pa­ts gal esu to se­no­jo kir­pi­mo žmo­gus, griež­tes­nis, bet sū­nus va­do­vau­ja jau ki­taip. Ir tai yra ge­rai. To­dėl vi­sa­da sa­kau, kad ir į po­li­ti­ką tu­ri atei­ti jau­ni­mas. Jis ne tik mąs­to ki­taip, bet ki­taip ir dir­ba. Priim­ti spren­di­mus tu­ri pa­trio­tiš­ki, nau­jo mąs­ty­mo žmo­nės.

– To ir lin­kė­si­te sau ir ki­tiems Ko­vo 11-ąją?

– Tu­rim vie­ną Tė­vy­nę, to­dėl lin­kė­siu my­lė­ti ją ir vie­nas ki­tą. Ma­žiau pa­vy­do, ma­žiau pyk­čio, pa­dė­kim vie­nas ki­tam dau­giau. Gy­ven­kim tau­piau.

Juk da­bar taš­ko­me eu­ro­pi­nes lė­šas kaip tik iš­ma­nom: klo­jam hek­ta­rais be­to­no aikš­tes, o į tas aikš­tes nė­ra nei ša­li­gat­vių, nei įva­žia­vi­mų, gat­vės ap­link jas duo­bė­tos. Nai­ki­nam varg­šę že­me­lę, pjau­nam sa­vo me­džius ir vie­toj jų ve­ža­mės iš Da­ni­jos. Tie ne­pri­gy­ja – vėl ve­žam.

Šiau­liai, Rad­vi­liš­kis – vi­sur tas pa­ts. Kar­tais pa­gal­vo­ju: kai su­ma­žės eu­ro­pi­nė pa­ra­ma, gal net bus ge­riau, gal im­sim ją leis­ti pro­tin­giau?

My­lė­kim, gerb­ki­me, sau­go­ki­me ir di­džiuo­ki­mės sa­vo Tė­vy­ne, sa­vo is­to­ri­ja, kal­ba ir tra­di­ci­jo­mis. Nes­var­bu, ko­kia­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je gy­ve­na­me – kur­ki­me bend­rus na­mus sau ir sa­vo vai­kams. Ir te­gul Lie­tu­vo­je bū­na ge­ra gy­ven­ti vi­siems.