Ar politika taps švaresnė?

APK­LAU­SA

Ar po­li­ti­ka taps šva­res­nė?

Ant­ra­die­nį Sei­mas pa­tvir­ti­no Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to (NSGK) at­lik­to ty­ri­mo iš­va­das dėl vers­lo ir in­te­re­sų gru­pių įta­kos po­li­ti­niams pro­ce­sams ir spren­di­mų priė­mė­jams. Jo­se pa­teik­ti ir pa­siū­ly­mai, kaip su­ma­žin­ti po­vei­kį, iš­tir­ti ža­los pa­da­riu­sius vers­lo ir vals­ty­bės san­do­rius, to­bu­lin­ti par­ti­jų fi­nan­si­nę at­skai­to­my­bę. Ar po ty­ri­mo ir iš­va­dų po­li­ti­ka taps šva­res­nė?

ELTA nuo­tr.

Sau­gik­lis – pa­ts ty­ri­mas

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sta­sys TU­MĖ­NAS, Sei­mo na­rys, Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos frak­ci­jos na­rys:

– Ma­nau, kad taip. Mes pa­ju­di­no­me tai, ką ket­vir­tį am­žiaus nie­kas ne­drį­so da­ry­ti. Da­bar paaiš­kė­jo, kad vi­si – pra­de­dant Sei­mo na­riais, bai­giant prem­je­rais – ži­no­jo, bet nie­kas ne­drį­so pa­ju­din­ti. Man re­gis, tik nau­da bus iš to.

Tai, kad šie da­ly­kai ne­bu­vo ju­dina­mi, ro­do, jog vals­ty­bę val­dė ne Lie­tu­vos iš­rink­ti žmo­nės, o vers­li­nin­kų įta­kos.

Apie prie­kaiš­tus dėl pa­ties „Ag­ro­kon­cer­no“ nė ne­dis­ku­tuo­ti­na, iš­va­do­se pa­ra­šy­ta: nė­ra jo­kių po­žy­mių, kad kon­cer­nas kam nors da­rė įta­ką. Tuo la­biau kad Ra­mū­no Kar­baus­kio kon­cer­nas yra tik ua­bas, vi­siš­kai ne to ka­lib­ro, apie ką iš­va­do­se šne­ka­ma: pra­de­dant „Du­jo­te­ka­na“, bai­giant „MG Bal­tic“. Tą pa­sa­kė ir pro­ku­ra­tū­ra, ir VSD. Jei bū­tų ta dir­va, R. Kar­baus­kį ir jo kon­cer­ną opo­nen­tai bū­tų su­val­gę tie­siog su kau­liu­kais.

Kai pra­de­da­ma rem­tis me­ce­na­tys­tės dar­bais, tau­ti­niais kos­tiu­mais ir pa­na­šiai... Te­gu tie, ku­rie sa­ko, už­sii­ma tuo, ką da­ro kon­cer­nas ir R. Kar­baus­kio fir­mos – re­mia me­ni­nin­kus. Re­mia vi­są „Nai­sių va­sa­ros" teat­ro tru­pę, lei­džia de­šim­tis tūks­tan­čių kny­gų vai­kams.

Kaip su­ma­žin­ti vers­lo ir in­te­re­sų gru­pių po­vei­kį po­li­ti­kams? Jau vien šio ty­ri­mo at­si­ra­di­mas yra pir­ma­sis po­vei­kis: ne­beišd­rįs po­li­ti­kai ei­ti pas kon­cer­no šei­mi­nin­kus, dis­ku­tuo­ti, pra­šy­ti pa­ra­mos. Vien šio ty­ri­mo at­si­ra­di­mas yra sau­gik­lis, kad to­kių da­ly­kų atei­ty­je bū­tų ma­žiau.

NSGK pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Ba­kas ant­ra­die­nį kal­bė­jo, kad iki ru­dens bus konk­re­tūs pa­siū­ly­mai, kaip at­sa­ko­my­bę tei­siš­kai su­griež­tin­ti įsta­ty­mais. At­ga­li­ne da­ta daug ko ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti, bet atei­ty­je įsta­ty­mai, re­mian­tis Eu­ro­pos pra­kti­ka, dar la­biau pa­dės pre­ven­ciš­kai už­kirs­ti tam ke­lią.

Da­bar ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su vi­sa ty­ri­mo me­džia­ga, prie­dais, tai priei­na­ma kiek­vie­nam Lie­tu­vos pi­lie­čiui, rin­kė­jui. Jis ga­li pa­si­tik­rin­ti, ar par­ti­ja, ku­rią rin­ko, bu­vo skaid­ri. Žmo­nės pa­tys tu­rė­tų vis­ką "su­virš­kin­ti“.

Po­li­ti­ka ne­skaid­rės dėl pri­gim­ties

Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ, bu­vu­si Šiau­lių mies­to me­rė, Są­jū­džio pir­mei­vė:

– Ne! Nes vi­sa­da vi­si atei­na į po­li­ti­ką gau­ti: gau­ti pri­pa­ži­ni­mo, su­si­tvar­ky­ti kaž­ko­kių rei­ka­lų. Ir jie vi­si sle­pia: vie­ni apie ki­tus ži­no, tik pa­skui kaž­kaip nu­spren­džia, kad vie­nus rei­kia iš­vie­šin­ti, o ki­ti dar tū­no pa­si­slė­pę. Po ki­tų rin­ki­mų ga­li­me ti­kė­tis to pa­ties. Kas ne­dek­la­ra­vo šven­tu­mo prieš rin­ki­mus? Ar tai bu­vo kon­ser­va­to­riai, ar ko­kia ki­ta par­ti­ja – vi­są lai­ką dek­la­ra­vo, Pre­zi­den­tė tai iš­vis – ga­ta­vai į dan­gų!

Rin­ki­mai bran­giai kai­nuo­ja, la­bai bran­gu iš­lai­ky­ti par­ti­jas, tų pi­ni­gų, kiek gau­na, neuž­ten­ka. Šian­dien „ant idė­jos“ tau­ta ne­be­jo­ja. Ir į par­ti­jas ei­na, kad šiek tiek pa­ge­rin­tų gy­ve­ni­mo pa­ra­met­rus. Tik dėl ge­ro­vės – pri­gim­tis to­kia. To­dėl iš kar­to ir at­sa­kiau, kad po­li­ti­ka ne­skaid­rės.

Egoiz­mas au­ga, po­rei­kiai di­dė­ja, vi­sur no­ri­si nu­vyk­ti, pa­ma­ty­ti, o sa­vų pi­ni­gų neuž­ten­ka. Par­ti­ja yra ta vie­ta, kur ga­li­ma šiek tiek pri­si­dur­ti. Kaip ir vi­sur ki­tur – biz­nis. Nie­ko as­me­niš­ko, tik biz­nis.

Įs­ta­ty­mai prii­mi­nė­ja­mi ir žai­di­mo tai­syk­lės nu­sta­to­mos val­džios struk­tū­ro­se. Nuo žai­di­mo tai­syk­lių daug kas pri­klau­so. Ir nuo pa­žin­čių. Pa­žįs­ta­mam žmo­gui grei­čiau ką nors pa­da­ry­tu­mė­te, nei ne­pa­žįs­ta­mas pa­pra­šy­tų. Na­tū­ra­lu.

Ir ieš­ko pa­žin­čių, ry­šių. Tik jun­gi­ma­sis ne­tei­sin­gas – ne žmo­nių jun­gi­ma­sis, o jun­gi­ma­sis dėl pi­ni­gų. To­dėl tu­ri­me atei­ti prie kra­cho ri­bos, kad pa­ma­ty­tu­mė­me, kad ne­tei­sin­gai vie­ni­ja­mės: ne žmo­nės vie­ni­ja­si, o tik in­te­re­sai. Jei­gu ne­tu­ri in­te­re­sų, ta­vęs net į tą gru­pę ne­prii­ma.

Jo­kie sau­gik­liai ne­lai­kys – įta­kos yra per di­de­lės. Sau­gik­lius prii­ma po to. Įs­ta­ty­mų priė­mi­mas, ty­ri­mai rei­ka­lau­ja lai­ko, per tą lai­ką at­si­ran­da nau­jos są­vei­kos for­mos. Ir vėl vis­kas iš pra­džių. Kol at­kaps­tys, tie jau bus šiek tiek pa­si­so­ti­nę, ateis ki­ti, jau­ni bus dar „nag­les­ni“.

Žmo­gus tu­ri iš­vys­ty­ti sa­vo pri­gim­tį iki mak­si­mu­mo, kad pa­si­šlykš­tė­tų. Tas da­bar ir vyks­ta. Ir la­bai ge­rai: rei­kia pa­žiū­rė­ti, ko­kia yra mė­sa: su­pu­vu­si, ar ne. Jei su­pu­vu­si, ga­li­ma gal­vo­ti, ką to­liau da­ry­ti.

Pri­gim­tis da­bar iš­gy­ve­na vys­ty­mo­si pe­rio­dą – iki pa­si­šlykš­tė­ji­mo. O pa­skui pra­dė­si­me žiū­rė­ti vie­nas į ki­tą, o ne kiek kaž­kas ko tu­ri.

Pak­laus­ki­te bet ku­rio rin­kė­jo, kiek jis ar ko­kia for­ma jau­tė at­sa­ko­my­bę bal­suo­da­mas? Jo­kia. Nuė­jo, nu­bal­sa­vo, ge­rai – ge­rai, ne­ge­rai – ne­ge­rai. Ir vis­kas. Ti­ki­si ki­to, kad jis duos. Rin­kė­jas ir­gi ti­ki­si ne­są­ži­nin­gai, grei­tai ir daug gau­ti. Tik jis to­kių ga­li­my­bių ne­tu­ri. Yra kas tu­ri ga­li­my­bių, tie ir vei­kia. O kas ne­tu­ri ga­li­my­bių, žiū­ri ir ner­vi­na­si.

Pa­tys at­sa­kin­gi už pa­si­rin­ki­mus

Vac­lo­vas VING­RAS, in­ži­nie­rius, vi­suo­me­nės vei­kė­jas:

– Sun­ku iš kar­to pa­sa­ky­ti. Man kont­ras­tuo­ja Są­jū­džio 30-me­čio ren­gi­niai, Sei­mo po­sė­dis, skir­tas 30-me­čiui, Ar­vy­do Juo­zai­čio, Vy­tau­to Radž­vi­lo, Vy­tau­to Vyš­niaus­ko kal­bos. Pa­sik­lau­sius bu­vo įspū­dis, kad neiš­ven­gia­mai vis­kas tu­rė­jo keis­tis, o jau ki­ta dar­bo die­na – vi­sos tos pa­čios pro­ble­mos, nie­kur jos ne­din­go. Tik tiek, kad, šiuo at­ve­ju, ko­mi­te­to pro­ble­mos kons­ta­tuo­tos ir kons­ta­tuo­tos vie­šai.

Pri­tar­čiau nuo­mo­nei, kad di­džiau­sias lai­mė­ji­mas yra iš­vie­ši­ni­mas ir pa­ro­dy­mas vi­suo­me­nei, ko­kia yra rea­li si­tua­ci­ja vals­ty­bė­je: po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos, po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos san­ty­kio, po­li­ti­kų elg­se­nos.

Kont­ras­tas. Pa­to­sas, pa­ki­li­mas, kad klai­dos, ku­rios, įgy­ven­di­nant Są­jū­džio pro­gra­mą prieš 30 me­tų, tu­ri bū­ti iš­tai­sy­tos. Da­bar atė­jo pra­kti­nis klai­dų tai­sy­mo me­tas.

Ti­kė­tis, kad stai­ga mū­sų pa­čių iš­rink­ti po­li­ti­kai ryš­kiai pa­si­keis, ne­tu­riu daug vil­čių. Ma­nau, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma yra pa­čio­je vi­suo­me­nė­je.

Šne­ka­ma apie vir­šū­nė­lę, tai, kas de­da­si Sei­me, bet ma­no su­pra­ti­mu, tu­rė­tų bū­ti prie­šin­gai: kas vyks­ta pa­čio­je vi­suo­me­nė­je, kiek ji iš­pru­su­si, kiek iš­si­la­vi­nu­si? Šiau­liuo­se vy­ko Sta­sio Šal­kaus­kio mi­nė­ji­mas, bu­vo pri­min­tos la­bai ge­ros S. Šal­kaus­kio min­tys: ne­kul­tū­rin­ga vi­suo­me­nė yra leng­vai pa­žei­džia­ma, su­griau­na­ma. Svar­bu vi­suo­me­nės la­vi­ni­mas, la­vi­ni­ma­sis.

Grįž­tant prie gra­žių kal­bų per Są­jū­džio tris­de­šimt­me­tį: žmo­nių, gi­liau be­si­do­min­čių tais įvy­kiais, yra ma­žu­ma. Kol taip bus, tol neat­si­ras kri­ti­nė ma­sė, ak­ty­viau ver­ti­nan­ti po­li­ti­kus, vi­sus ne­ga­ty­vius san­ty­kius.

Ak­ty­ves­nis pa­si­reiš­ki­mas ga­li bū­ti tik per rin­ki­mus, da­bar jie ar­tė­ja. Jei­gu iš­liks toks pat pa­vir­šu­ti­niš­kas do­mė­ji­ma­sis, koks yra šian­die­ną, bus tas pa­ts, bus ren­ka­mi gra­žiau, įdo­miau pa­si­sa­kan­tys. Ma­nau, iš­lįs ir vėl nau­jos par­ti­jos ar vi­suo­me­ni­niai ko­mi­te­tai.

Ma­no su­pra­ti­mu, NSGK pa­teik­ta me­džia­ga tu­rė­tų la­biau pa­veik­ti pa­čią vi­suo­me­nę. Pe­ri­pe­ti­jos „kal­tas tas, kal­tas tas": tos kal­tės yra aiš­kios, vis­kas yra iš­vie­šin­ta. Da­bar svar­biau­sia pa­čios vi­suo­me­nės ver­ti­ni­mas ir reak­ci­ja. Es­mė yra ta, kad mes pa­tys iš­ren­ka­me ir daž­nai – neį­si­gi­li­nę, kri­tiš­kai ne­paž­vel­gę.

Jei vi­suo­me­nė yra pa­sy­vi, nie­kas ne­si­keis, jo­kie rin­ki­mai – nei me­ro, nei Sei­mo – ne­pa­dės. Paim­ki­me Švei­ca­ri­ją – re­fe­ren­du­mas po re­fe­ren­du­mo, net ko­mu­na­li­niais klau­si­mais. Pa­tys žmo­nės su­ku­ria val­džią, ku­ri dir­ba ir at­sto­vau­ja jiems.

Da­bar la­bai ge­ra pro­ga kri­tiš­kes­niam žvilgs­niui, ypač žvel­giant į atei­tį – emig­ra­ci­ją, vos ne by­ran­čią Eu­ro­pos Są­jun­gą. Mes pa­tys at­sa­kin­gi už sa­vo veiks­mus, pa­si­rin­ki­mus.