Ar šiauliečiai myli savo miestą?

Ar šiau­lie­čiai my­li sa­vo mies­tą?

Tę­sia­me dis­ku­si­ją apie Šiau­lius ir mies­tie­čio sa­vi­jau­tą. Dis­ku­si­ją ini­ci­ja­vo ša­ly­je at­lik­tas rep­re­zen­ta­ci­nis ty­ri­mas, ku­ris pa­ro­dė, jog šiau­lie­čiai pra­sčiau­siai ver­ti­na sa­vo mies­tą, dau­giau nei pu­sė jų yra ne­pa­ten­kin­ti gy­ve­na­mą­ja ap­lin­ka, vie­šo­sio­mis erd­vė­mis.

Nuo­mo­nė­mis da­li­ja­si Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS ir di­zai­ne­ris Vi­lius PU­RO­NAS.

„Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas – sie­kia­my­bė, kad bū­tų ge­riau“

Ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS įsi­ti­ki­nęs, jog dau­giau tu­rė­tu­me džiaug­tis gy­ve­ni­mu, bet ap­gai­les­tau­ja, jog Šiau­liai per re­konst­ruk­ci­jas pra­ran­da sa­vo vei­dą:

– Gy­ve­nu Šiau­liuo­se 44 me­tus. Dzū­ki­jo­je ma­no šak­nys, bet tiek me­tų pra­gy­ve­nęs Šiau­liuo­se jau tam­pi jo da­li­mi. Iš­gir­dęs „Šiau­liai“ jau­ti, kad kaž­kas ta­vy­je su­vir­pa. Tarp Laz­di­jų ir Šiau­lių – lygs­va­ra. Ten at­si­gau­ni, o čia gy­ve­ni. Ten pa­si­krau­ni, o čia ener­gi­ją iš­lei­di.

Ma­no po­žiū­riu, gy­ve­ni­mas yra per trum­pas pik­tin­tis. Su pyk­čiu nie­ko ne­pa­siek­si. Ma­no pa­tir­tis ro­do, kad rei­kia džiaug­tis tuo tru­pu­čiu gy­ve­ni­mo, ku­rį dar tu­ri.

Šiau­liai yra nuo­sta­bus mies­tas man, pen­si­nin­kui. Vis­ką ran­ka pa­siek­si – čia pat baž­ny­čia, tur­gus, li­go­ni­nė.

Aš dvi­ra­čiu per 15–30 mi­nu­čių ga­liu pa­siek­ti bet ko­kį taš­ką. Eže­ras ša­lia – 10 mi­nu­čių ir žve­jo­ju. 15 ki­lo­met­rų link Bu­bių – miš­kas, pa­va­žia­vau, span­guo­lių pri­si­rin­kau. 10 ki­lo­met­rų link Gruz­džių – miš­kas, ru­duo­kes ren­ku.

Bet kai va­žiuo­ju dvi­ra­čiu, la­bai pyks­tu. Šiau­liai bu­vo pa­skelb­ti dvi­ra­čių mies­tu – o jo­kių ta­kų nė­ra, jo­kių nor­ma­lių ša­li­gat­vių. Iš dvi­ra­čių ta­kų žy­mė­ji­mų tik „ran­dai“ li­kę.

Vai­kai Kau­ne gy­ve­na, nu­va­žiuo­ju – ten ša­li­gat­viai su­tvar­ky­ti, dvi­ra­čių ta­kai da­ro­mi, vi­sur pa­žy­mė­ti. Su ma­žais mies­te­liais nė ne­ly­gi­nu – Laz­di­juo­se vi­sur ta­ke­liai pės­tie­siems, dvi­ra­ti­nin­kams pui­kiau­si – iki pat Bal­to­jo eže­ro eik va­žiuok ki­lo­met­rais, džiau­kis gy­ve­ni­mu – ten vis­kas su­tvar­ky­ta.

Šiau­liuo­se, cent­re, pa­ban­dyk va­žiuo­ti dvi­ra­čiu – nei gat­ve, nei ša­li­gat­viu ne­pa­va­žiuo­si – by­ra dan­tų pro­te­zai, iš­kren­ta, nu­si­va­lai ir to­liau va­žiuo­ji. Bet, ne­duok Die­ve, to­kio va­žia­vi­mo.

Tris­de­šimt me­tų mies­tas ne­sut­var­ky­tas – ša­li­gat­vių ply­te­lės iš­kly­pusios, su­tru­pė­jusios, as­fal­to lo­pai, me­džių šak­nų gum­bai iš­ki­lę. Kiek lai­ko rei­kės dar lauk­ti? Vi­soms val­džioms ga­li­ma pre­ten­zi­ją teik­ti, at­sa­kin­gų są­ra­šą su­da­ry­ti.

Ne­ma­lo­nu, kad cent­ras da­bar taip su­griau­tas, iš­raus­tas. Eta­pais to­kius dar­bus rei­kė­tų da­ry­ti. Jei­gu vie­ną gat­vę rau­sia, tai te­gu bai­gia, po to ki­tos ima­si. Da­bar vi­sur – iš­ti­si­nis rau­si­mas.

Bet ką da­ry­si, kad se­niai reng­tų pro­jek­tų tik da­bar ima­si. Pa­ken­tė­ti rei­kia. Žmo­gaus ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, ma­nau, yra sie­kia­my­bė, kad bū­tų ge­riau.

Kul­tū­ros ren­gi­nių pil­na ir mies­te, ir ap­link. „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je ga­lė­jai pa­ma­ty­ti pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tų Ša­rū­no Sau­kos, Vy­tau­to Ka­siu­lio kū­ri­nius. Vi­sas dai­lės eli­tas yra į Šiau­lius bent po kū­ri­nį at­ve­žęs pa­ro­dy­ti.

Ko­kio ly­gio yra Ty­tu­vė­nų fes­ti­va­lio ren­gi­niai – pa­sau­li­nio mas­to žvaigž­dės at­va­žiuo­ja. Bi­lie­tas pen­si­nin­kui 8 eu­rai – kur tu pi­giau ra­si pa­ma­ty­ti pa­sau­li­nę žvaigž­dę ir iš­girs­ti ją pui­kio­je akus­ti­ko­je.

Šiau­lių dra­mos teat­ras da­bar tu­ri apie 40 spek­tak­lių – pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis.

Aš pa­ts ei­nu ten, kur aš pa­si­krau­nu, kur ma­ne, kaip ak­to­rių, žmo­nės pa­krau­na ir pa­ts tu­riu ki­tus pa­krau­ti. Sten­gie­si ne vien iš ki­tų im­ti, bet ir duo­ti. Ren­gi kū­ry­bos va­ka­rus. De­šimt me­tų au­to­bu­suo­se skai­to­me poe­zi­ją – jau sa­vo pub­li­ką ten tu­ri­me.

Tik, man at­ro­do, kad Šiau­liai pra­ran­da sa­vo vei­dą. Anks­čiau iš­si­sky­rė­me sa­vo pės­čių­jų gat­ve, jos de­ko­ra­ci­jo­mis, me­ni­niais ak­cen­tais. Bu­vo nuo­sta­bu, va­žiuo­da­vo iš ki­tur Šiau­lių žiū­rė­ti.

Da­bar Šiau­liuo­se, Pa­lan­go­je ar Kur­šė­nuo­se – vi­sur de­da­mos tos pa­čios ki­niš­kos ply­te­lės, so­di­na­mi men­ki me­de­liai.

Pa­lan­ga su sa­vo me­džiais ko­kia bu­vo?! Bet juos vel­niop nu­pjo­vėm. Kur­šė­nuo­se aikš­tė – ply­nė su skurs­tan­čiais me­de­liais. Šiau­liuo­se – ta pa­ti dy­ky­nė. Kur ei­tum – da­bar vi­sur vie­no­da.

Sa­ko­te, ar­chi­tek­tai džiau­gia­si, kad pa­sta­tai at­si­den­gė, kad ar­chi­tek­tū­ra ma­to­ma?

Kas tu­ri ar­chi­tek­tū­rą, te­gu ati­den­gia. Su­tin­ku, jog baž­ny­čią rei­kia ati­deng­ti, bet mes ją už­sta­tė­me.

Vis­kas su­si­ve­da į mū­sų po­žiū­rį. Kai val­džią kei­kia­me, pa­si­žiū­rė­ki­me į veid­ro­dį. Iš­si­ren­ka­me to­kius, ko­kie pa­tys esa­me.

Su pliu­su, ne su mi­nu­su rei­kia ei­ti į mies­tą, bend­ra­vi­mu džiaug­tis. Mi­nu­sas – kup­ra, ku­rią pa­ts sau už­si­de­di.

Iš tie­sų gy­ve­na­me ge­rai. Per ei­li­nius pie­tus ne vie­nas sta­las bū­na nu­krau­tas kaip per Ve­ly­kas. Kai nuei­ni į „Ma­xi­mą“ ir pa­žiū­ri, kiek žmo­nės vis­ko per­ka, ste­bie­si. Per ra­di­ją gir­dė­jau, jog mi­li­jar­dus eu­rų san­tau­pų ban­kuo­se lai­ko­me. Mes įpra­tę ir pa­rau­do­ti, ir pa­si­dė­ti juo­dai die­nai, ir sa­ky­ti: „ Ai, čia tik lai­do­tu­vėms“.

Rei­kia dau­giau džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir vie­nas ki­tu. Sa­vy­je ieš­ko­ki­me šal­ti­nių. Gė­da bū­ti ne­lai­min­gam. Ša­li­gat­vis ir tu­ri bū­ti ša­li­gat­viu,o ne bė­gi­mo su bar­je­rais ta­ku.

„Mies­to pa­trio­tiz­mą rei­kia pro­jek­tuo­ti“

Vi­lius PU­RO­NAS tei­gia, jog mies­tie­čius rei­kia įtrauk­ti į ur­ba­nis­ti­nius pro­ce­sus. Ta­da jie jau­sis mies­to pa­trio­tais, šei­mi­nin­kais:

– Ma­no gal­va, mei­lė yra tei­sė į pa­rei­gą bū­ti my­li­muo­ju ar­ti­mo žmo­gaus ar gim­to­jo kraš­to biog­ra­fi­jo­je. Tą ži­no­jo­me vi­sais lai­kais – ir Vy­tau­to Di­džio­jo, ir po­ka­rio, ir Są­jū­džio.

Mei­lė Lie­tu­vai su­sprog­di­no so­vie­ti­ją. Anuo­met Lie­tu­vą my­lė­ti bu­vo drau­džia­ma, bet mies­to – ne. So­vie­ti­ja šū­kiais žmo­gų ir­gi la­bai my­lė­jo. Par­ti­ja juk bu­vo „epo­chos pro­tas, gar­bė ir są­ži­nė“. Ir kai Si­bi­ran trė­mė, ir kai grio­vė Kry­žių kal­ną, ir kai mus, tuo­me­ti­nį jau­ni­mą, ug­dė.

Ko­kio­mis ver­ty­bė­mis da­bar gy­ve­na­me? Gė­jiz­mai, gen­de­riz­mai, glo­ba­liz­mai – kai išim­tys ver­ti­na­mos, o tra­di­ci­ja nu­mes­ta į šo­ną, ma­žai tau­tai tai ypač pa­vo­jin­ga.

Pa­si­žiū­rė­kim į me­ną, nes me­nas – tai me­las, tei­ses­nis už tie­są. Ką reiš­kia Vil­niaus „Vamz­dis“, ar mū­sų „Ver­kian­ti mer­gai­tė“, ar „žyd­ra­sis“ nuo­ga­lius „De­guo­nis“ prie šven­to Sal­du­vės kal­no? Aiš­kiai ma­to­me in­te­lek­ti­nį tiks­lą: mus ne jung­ti ar vie­ny­ti, o su­prie­šin­ti. Ne ap­lin­ką, mies­tą, Tė­vy­nę kur­ti, o tuš­čiuo­se ple­pa­luo­se rie­tis. Tau­tos is­to­ri­ja pri­me­na, kad tie su­prie­ši­ni­mai vi­sais lai­kais bu­vo ku­ria­mi ne­ma­to­mų pro­tuo­lių ir kryp­tin­gai die­gia­mi epo­cho­je, ku­rio­je gy­ve­no­me nuo ro­mė­nų lai­kų: „Skal­dyk ir val­dyk!“. Pa­si­kar­to­siu – mū­sų ma­ža tau­ta tą pa­vo­jų pa­jus­da­vo ins­tink­tu.

Mums, šiau­lie­čiams, ne­rei­kia pai­nio­ti mei­lės mies­tui su mies­to val­džia. Val­džia – kin­tan­tis pa­da­ras, ku­ris mies­tą daž­niau­siai my­li už al­gą. O per­ka­ma mei­lė yra pi­giau­sia, – tą ži­no ne vien pa­leis­tu­viai.

Daž­nai gir­džiu, kad da­bar­ti­nį mies­to vei­dą ku­ria lai­ki­ni atei­viai iš ki­tų pla­ne­tų, iš kur at­skri­dę, kaip mu­sės iš­mes­tos iš barš­čių. Jei­gu bū­tų rei­ka­lin­gi ten, ne­bū­tų čia at­lė­kę. Jie nei mies­to is­to­ri­jos ži­no, nei mies­tui sen­ti­men­tų jau­čia, nei rū­pi­na­si jo ur­ba­nis­ti­nė­mis per­spek­ty­vo­mis. Ju­ri­di­ka nuo­gy­bę dangs­to, bet pro pa­rag­ra­fus klec­kai ma­to­si.

Aiš­ki­na, kiek pa­da­ry­ta, o pa­ro­dy­ti nė­ra ką: tai eu­ro­pi­niai pi­ni­gai da­bar tvar­ko aikš­tes, gat­ves, ša­li­gat­vius – krū­vos žvy­ro ir Vil­niu­je, ir Kau­ne, ir Klai­pė­do­je, ir Pa­ne­vė­žy­je. Ne­su pra­na­šas pra­na­šau­da­mas, kad re­mon­tais bus spe­ku­liuo­ja­ma rin­ki­mų me­tu, kaip as­me­ni­niais nuo­pel­nais.

Man už nu­ga­ros be­ne 45 me­tai mei­lės Šiau­liams. Man, anuo­me­ti­niam mies­to vy­riau­sia­jam dai­li­nin­kui, vė­liau, di­zai­ne­riui, bu­vo svar­bu ir tiks­lin­ga pro­jek­tuo­ti po­ka­rio šiau­lie­čių pa­trio­tiz­mą. Apie tą lai­ko­tar­pį žmo­nė­se ir pub­li­ka­ci­jo­se li­ko ai­bės komp­li­men­tų, bet ne­si­smul­kin­siu...

Juk ne tik Vil­niaus gat­vės bul­va­ro ak­cen­tai bu­vo šiau­lie­čių pa­da­ry­ti, kuk­lūs fa­sa­dai ne tik le­ni­niu­kais de­ko­ruo­ti, o stu­den­tai kryp­tin­gai puo­šė pa­sta­tus, kūrė idė­jas... Kai įmo­nės, ce­chai, gru­pės žmo­nių dir­bo bend­ram mies­to tiks­lui, jie jau­tė­si pa­trio­tais.

Ir ta­da bu­vo daug ini­cia­ty­vių ple­pių. Di­džiau­sius rėks­nius tram­dy­da­vau taip: „Esi ca­ca, ne­pliurpk, o duok pa­siū­ly­mą, idė­ją! Čia ra­šyk įvyk­dy­mo ter­mi­ną, per ku­rį pa­da­ry­si...“, nes mies­tas fi­nan­sa­vi­mą už­tik­rin­da­vo. Ple­piai vi­suo­met spruk­da­vo į krū­mus ir ten ty­liai inkš­da­vo...

Ma­no­ji pa­tir­tis tei­gia, kad šiau­lie­čius įtrau­kiant į mies­to rei­ka­lus, rei­kia ži­no­ti bei konst­ruo­ti ur­ba­nis­ti­nius pro­ce­sus. Ne apie „erd­ves“ kal­bu – apie pro­ce­sus.

Ple­pa­me apie vyks­tan­čius „vie­šų­jų erd­vių“ pro­jek­ta­vi­mus, o ma­to­me, kad au­to­mo­bi­lių, kuo to­liau, tuo la­biau ne­bus kur sta­ty­ti. Ma­to­me, kad ša­li­gat­viai mil­ži­niš­ki, pla­čiau­si, o žmo­nių ne­be­tu­ri­me, ku­rie jais vaikš­čio­tų. Fon­ta­nai, dar ne­pa­sie­kę pen­si­nio am­žiaus, dės­nin­gai virs­ta gė­lių klom­bo­mis, nes nuo sa­vo kli­ma­to ne­pa­bėg­si. Ne­pa­bė­ki­me ir nuo me­de­lių, ku­rie pri­si­tai­kę aug­ti mū­sų gam­ti­nė­mis są­ly­go­mis. Kai so­di­na­mi už­sie­ni­niai, kiek­vie­nas ma­to­me jų nu­su­su­sio­se ša­ku­tė­se su­bren­du­sias „eu­ro­pi­nes bab­kes“.

Šiau­liuo­se pės­čių­jų zo­ną anuo­met pro­jek­ta­vo­me kaip pa­trio­tiz­mo zo­ną. Kai žmo­nės įtrau­kia­mi į kū­ry­bos ar tiks­lin­gos veik­los pro­ce­sus, jie tam­pa mei­lės mies­tui šei­mi­nin­kais. Iliust­ra­ci­ja – da­bar­ti­niai Tel­šiai, ku­rie ne­se­niai vi­sai gra­žiai su­si­tvar­kė, O juk ten bu­vo pri­tai­ky­ta ta pa­ti me­to­di­ka, tas pa­ts pro­ce­sas, ku­ris sa­vo lai­ku gim­dė Šiau­lių mies­tui spe­cia­lis­tus ir pa­trio­tus.

Bė­gi­mas „už Šiau­lius“ – ne kū­ry­bi­nė są­vo­ka, o rin­ki­mų. Ir hi­gie­ni­nė – tie­sio­gi­ne ir per­kel­ti­ne pra­sme. Kaip ir bė­gi­mas iš Šiau­lių – ob­jek­ty­vus pro­ce­sas, skaus­min­gas, sun­kiai su­val­dy­ti­nas. Pri­si­pa­žin­siu – tai ma­no mis­ti­nės įta­kos pro­duk­tas, kerš­tas „klo­ze­ti­nin­kams“ už nu­vers­tą „Penk­tą­jį kė­li­nį“, de­ko­ra­ty­vi­nį ten­tą „Šiau­liai – uni­ver­si­te­ti­nis mies­tas“. Lau­kiu vie­šo at­si­pra­šy­mo.

Ar tu­ri Šiau­liai per­spek­ty­vą?

Aiš­ku, tu­ri. Vi­sa­da tu­rė­jo. Ir po Pir­mo­jo pa­sau­li­no ka­ro, kai bu­vo­me su­dau­žy­ti, ir po Ant­ro­jo, kai juos at­si­kū­rė­me. O dur­nių prie val­džios lo­vio bu­vo ir ta­da, ir da­bar, ir atei­ty­je bus.

Į Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ją atė­jus rei­kia su­pras­ti, kad nau­ji vei­kė­jai atė­jo kaip pro­tes­to for­ma. Juk vi­sos re­vo­liu­ci­jos at­ne­ša sui­ru­tes, tai – is­to­ri­jos abė­cė­lė. Kol iš chao­so išei­ni, daž­nai ke­lios kar­tos tuš­čiai sa­vo am­žių nu­gy­ve­na, kol jo­va­las nu­sis­to­vi.

Vi­du­ti­ny­bė yra bai­si, nes ji vi­sa­da tei­si: ir už pa­rag­ra­fo ga­li už­lįs­ti, ir ne­bau­džia­ma at­si­ra­ši­nė­ti. Įs­ta­ty­mai ly­gūs vi­siems, nors pri­gim­tys kiek­vie­no skir­tin­gos. Juk tik kas de­šim­tas pi­lie­tis yra ga­bus kū­ry­bo­je, o tarp jų, tik vie­nas iš šim­to – ta­len­tin­gas. Mies­to val­dy­me pri­va­lu tu­rė­ti aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tų.

Kaip juos at­pa­žin­ti, jei Die­vas taip žmo­nėms pa­da­li­no pro­tus, kad nie­kas ne­si­skun­džia jo trū­ku­mu? Net skar­di­nės gal­vos.

Kal­bi­no Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.