Naujausios
Ar unikali gatvė išliks unikali?
Keisis Šiaulių miesto Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro antroji dalis. Rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai pristatyti viešame svarstyme su visuomene. Kelti klausimai, ar reikia išsaugoti, kas buvo sukurta, ar susitaikyti, jog bus „nauja estetika“? Senąjį bulvarą kūrę autoriai ketina kovoti dėl autorystės teisių pažeidimo.
Rūta JANKUVIENĖ
Kelininkai pasitelkė architektę
Išskirtinės miesto erdvės – Vilniaus gatvės bulvaro dalį tarp Tilžės ir Draugystės prospekto – atnaujinimo techninį projektą rengia kelininkai – Kauno UAB „SRP Projektas“. Ši pėsčiųjų bulvaro dalis buvo įrengta 1986 metais.
Oficialiai bulvaras atnaujinamas, kaip susisiekimo komunikacija, E kategorijos (nemotorizuota, prilyginta žvyrkeliui) gatvė. Savivaldybė tik sugebėjo „išsikovoti“, kad būtų pripažinta ypatingu statiniu.
Projekto vadovas – kelininkas Nerijus Jakulis. Į svarstymą jis nesikišo. Projektinius pasiūlymus pristatinėjo architektė Asta Kiaunienė, aiškinamuosiuose raštuose nė neįvardinta.
Iškilus klausimams, kas yra rengiamų architektūrinių sprendinių autorius, A. Kiaunienė prisiėmė autorystę. Esanti architektūrinės dalies vadovė, turinti visas reikiamas licencijas.
„Bulvaras labai įdomus, savitas, išskirtinis, kaip tokio tipo gatvė, turi smagias erdves, tūrinius sprendinius“, – gyrė architektė ir ne kartą akcentavo, jog autorių idėją nori išlaikyti, tik kitoje kokybėje.
Kas siūloma?
Griaunamos arkos, pergolės. Savivaldybė to pageidavo. Patys projektuotojai mano, jog pergolių idėją (prie Povilo Višinskio aikštės ir amfiteatro), reikia išlaikyti. Jos žymi buvusių senųjų pastatų parametrus, tad siūloma jas tik perstatyti iš metalo konstrukcijų.
Siekiama stilistinio vientisumo su anksčiau atnaujinta bulvaro dalimi. Būtų klojama tokia pati danga: pilko granito trinkelių – buvusi važiuojamoji gatvės dalis, o rusvo klinkerio – buvusių šaligatvių.
Medžiai kertami, keičiami tokios pat rūšies liepomis, kaip anksčiau atnaujintoje dalyje.
Suoliukai siūlomi ir su atlošais, ir be jų. Vienur statomi atskiri, kitur – vientisi.
Aiškios nuomonės architektė neišsakė tik dėl šviestuvų. Jie šiai bulvaro daliai buvo specialiai sukurti, laikomi unikaliais (vienas iš autorių yra dizaineris Vilius Puronas).
Svarstė, jog šviestuvų atramas reikia keisti, jos pasenusios fiziškai ir moraliai. Burbulų kekės, patys burbulai gal ir galėtų likti, jeigu atitiks šiuolaikinio apšvietimo reikalavimus.
Bet išgirdusi, jog šviestuvai unikalumą jau yra praradę, buvo pakeisti prieš šešerius metus, pasvarstė, jog „tada kita kalba“.
Esamas laikinas kavinių terasas, medines pakylas siūloma demontuoti. Lauko kavinės turėtų būti tik ant grindinio. Kavinių stogelius siūloma keisti markizėmis ar lauko skėčiais. Nuo vėjo gali būti įrengiamos stiklinės atitvaros, bet be stogo konstrukcijų.
Skverai, aikštės
Naujai formuojamos, pertvarkomos penkios bulvaro erdvės: „Gaidžio Laikrodžio" skveras, Povilo Višinskio paminklo aikštė, amfiteatras, universiteto skveras ir fontanas „Paukščiai“.
„Gaidžio Laikrodis" ir jo vieta išsaugomi. Laikrodžio apdaila rekonstruojama. Išsaugomi prie Fotografijos muziejaus esantys dekoratyviniai meniniai elementai.
„Gaidžio Laikrodžio" skvere išardomos atraminės sienelės ir želdynai. Vietoj jų atsirastų medžių masyvo kompozicija, iš jų vainikų formuojamas „žalias stogas“ ir po juo projektuojama „pasisėdėjimų“ erdvė. Gali čia atsirasti ir lauko kavinė.
Žalias „miškelis“ – aliuzija į buvusį užstatymą – rodytų čia buvusio vienaaukščio pastato vietą.
„Esamų pastatų fasadai neturi būti pirmame plane“, – argumentavo architektė, nors ant vieno iš jų yra miesto herbas.
Povilo Višinskio paminklo aikštė dabar esanti chaotiška. Siūloma jai suteikti daugiau „reprezentatyvumo ir pagarbos“. Želdynus palei užstatymą siūloma kirsti ir toje vietoje sodinti ąžuolų ar skroblų juostas, šalia jų įrengti suolus.
Šalia aikštės esamos pergolės iš kolonų ir medinių santvarų griaunamos. Vietoj jų siūloma įrengti paviljoną iš metalo, stiklo konstrukcijų – galeriją, skirtą parodoms eksponuoti ar stendams su miesto istorija.
Amfiteatre – daugiau vietų
„Pagal užsakovo norus amfiteatre turėtų būti iki 500 vietų, tad išlaikant tą patį spindulį, suolų eiles reikia sutankinti, o tarp jų žalių terasų neįmanoma išlaikyti“, – sakė A. Kiaunienė.
Suolai būtų dengiami plastiko lentomis.
Savivaldybė anksčiau kėlė mintį amfiteatrą uždengti darganų metu, bet dabar siūloma tentiniu stogu dengti tik sceną. Žiemą jis būtų išardomas.
Tarp bulvaro ir amfiteatro esančios pergolės iš kolonų ir medinių santvarų griaunamos. Jų vietoje siūloma statyti stogeliu dengtą paviljoną – vaikų žaidimo aikštelę su karstynėmis ant specialios dangos.
Pergolės šalia amfiteatro prie Rūdės gatvės demontuojamos, išsaugomas tik rododendrynas.
Bulvare Rūdės upelio fontanas išliktų, siūloma ne nužymėti nukanalizuoto upelio vagą. Šalia universiteto Technologijos fakulteto pastato siūloma „sutrumpinti želdynus“ ir atitvarų sieneles išardyti, kad atsivertų įėjimas į Dviračių muziejų. Prie fakulteto statomi pusapvaliai ištisiniai suoliukai.
„Paukščiai"– ant grindinio, šalia – vėl gatvė
Prie viešbučio „Šiauliai“ fontanas „Paukščiai“ išardomas. Architektė jį pavadino „vonia“ ir patikino, jog Savivaldybė nepageidauja jos išlaikyti.
„Ji ir fiziškai susidėvėjusi, ir morališkai vaizdą gadina“, – sakė A. Kiaunienė.
„Vonios“ eksploatacija trunka kelis mėnesius, brangiai kainuoja, o žiemą, architektės žodžiais, ji tik šiukšles renka.
Įrengti fontaną siūloma grindinyje. Ant jo „nutūptų“ ir skulptoriaus Kazimiero Kasperavičiaus sukurti „Paukščiai“.
Fontano zona sumažėtų, o šalia jos, prie daugiabučių pastatų, projektuojama atkurti gatvę – Draugystės prospekto tęsinį iki Trakų gatvės. Jis būtų atkuriamas automobiliams statyti.
„Tą jungtį įvardinti gatve ar ne per drąsu? – klausė architektas Šarūnas Sabaliauskas. – Trasa atsivers, vos ne šviesoforo tada reikės.“
Architektė pasvarstė, jog įvažiavimą galima būtų padaryti tik iš Trakų gatvės, o iš Draugystės prospekto pusės statyti stulpelius.
Klausimai ir perspėjimai
Diskusija truko daugiau nei porą valandų. Nuomones išsakė ir miesto architektai, ir aktyvūs miestiečiai. Savivaldybės vyriausioji architektė Rasa Budrytė perskaitė raštu gautus pasiūlymus. Tik nepagarsino šios bulvaro atkarpos autorių pareiškimo, kurį autorių vardu pasirašė architektas Valentinas Mazuronis ir dizaineris Vilius Puronas.
Savivaldybė ir projektuotojai kaltinami nederinantys su autoriais renovuojamo bulvaro projekto. Jie įžvelgia autorinių teisių pažeidimą ir siūlo stabdyti procesą.
Gedeminas Vyšniauskas, miesto Tarybos narys, per svarstymą išgirdęs, jog projektuotojai nė nebuvo susitikę su autoriais, perspėjo: „Turėsite problemų“.
Zenonas Sabalys, miesto garbės pilietis, kuris buvo vienas iš miesto vadovų, kuriant pėsčiųjų bulvarą ir kuravo darbus, priminė, jog anuomet buvo kitokios galimybės ir prie jų derintasi.
Ar dabar reikėtų, pavyzdžiui, tik laikino stogo virš amfiteatro scenos?
„ O fontanus Šiauliams eksploatuoti visada buvo brangu – ir prie raudonos, ir prie žalios spalvos, bet ar tai priežastis? Ar taip turi būti?“ – klausė Z. Sabalys.
Jo nuomone, pagarba autoriams išlaikyta, bet galima būtų ir „pasišnekėti“.
„Savivaldybei ir projektuotojams reikia pasiekti, kad ateityje tuo sprendiniu nesipiktintume“, – sakė Z. Sabalys.
„Tos pačios gatvės neturėsime“
Architektas Vytenis Rudokas ragino suvokti, kad dabar ir „kitas laikas, ir kita estetika“ ir susitaikyti, jog „tos pačios gatvės nebeturėsime“.
„Klausimas, ar anksčiau sukurtą reikia saugoti?“ – svarstė jis ir siūlė „neprisikabinti prie šviestuvo“.
Architektas Jonas Barkauskas pasigedo urbanistinio požiūrio į formuojamas erdves. Priminė, jog jos turėjo savo „legendas“. Gaidžio Laikrodis buvo skirtas susitikimų vietai. Ar čia reikia žalio miškelio? Fontano „Paukščiai“ kurti turkštis vandenyje, o ne tupėti ant grindinio.
Fontaną „Paukščiai“ projektavęs Algimantas Černiauskas patikino, jog jis dėl autorystės „neverks“. Jis ragino galvoti, kiek sugebame pačią gatvę reabilituoti.
„Turime kompleksą, kad nebėra senamiesčio ir nieko nepadarome, kad tą senamiestį reabilituotume“, – sakė jis ir akcentavo, jog bulvaras – tai gatvės tipas ir negali čia atsirasti atskiros aikštės, skverai. Tik šių erdvių pulsavimas turi būti.
Kad gatvė būtų gyva ne tris keturis mėnesius, A. Černiausko žodžiais, reikia galvoti ir apie apsaugą nuo darganos, vėjo.
Išsakyta kritika, jog nesimato aiškios idėjos, stinga vientisumo, per daug skirtingų elementų mažosios architektūros dizaine ir želdynuose.
Kilo klausimų, ir kodėl dviračių takų nėra? Patikinta, jog ir nebus – to nėra ir anksčiau atnaujintoje dalyje. Esą bulvaru dviratininkai „lėtai važiuoja“ vinguriuodami tarp pėsčiųjų ir jiems netrukdo.
Užkliuvo svarstymo dalyviams ir projektuotojų aiškinamieji raštai su klaidomis: „Nėra Šiauliuose „foto muziejaus“, yra Fotografijos muziejus.“
Projektuotojų vizualizacijos
Prie „Gaidžio Laikrodžio" siūloma sodinti medžių masyvą, kurio vainikas formuotų žalią stogą, po juo atsirastų erdvė pasėdėti ar lauko kavinei įrengti.
Povilo Višinskio aikštei suteikiama daugiau reprezentacinės reikšmės – sodinamos ąžuolų ar skroblų juostos.
Norima atverti vaizdą į Dviračių muziejų, o šalia universiteto pastato pusračiais būtų statomi vientisi suoliukai.
Prie amfiteatro iš bulvaro pusės statomas paviljonas su karstynėmis vaikams žaisti.
Fontanas „Paukščiai“ bus įrengtas tiesiog grindinyje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotraukos
Projekto architektūrinės dalies vadovė Asta Kiaunienė tikina: „Reaguojame į tris sluoksnius – istorinį, 1980 metų ir į atnaujintą anksčiau bulvaro dalį. Pačią idėją išlaikome – tik naujoje kokybėje.“
Miesto architektai, aktyvūs šiauliečiai atidžiai klausosi projektinių pasiūlymų pristatymo, o vėliau kone tris valandas diskutuos
