
Naujausios
Ateitis vaikšto mokykloje
„Idėja „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ yra iškelta nacionaliniu mastu, o tai rodo, jog toliau nebėra kur eiti, laikas grįžti į mokyklas“ – sako Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Murauskienė. Jos nuomone, pasiekti tikslą iki 2025 metų – utopija, o noras per porą metų mokytojo atlyginimą padidinti iki 1 000 eurų su mokesčiais nėra ambicingas.
Šiaulių Salduvės progimnazijos gamtos ir žmogaus pažinimo bei biologijos mokytoja Asta Cikanavičė į mokyklą atėjo prieš pusmetį. Džiaugiasi savo mokiniais ir kolegomis, mažomis sėkmės istorijomis, Ji įsitikinusi, kad tik pinigų prestižui neužtenka – pirmiausia, reikia gerbti save ir pelnyti vaikų pagarbą.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Pildosi vaikystės svajonė
Dirbti mokytoja – tokia buvo Astos Cikanavičės vaikystės svajonė. Ji planavo baigusi ekologijos ir aplinkotyros studijas Šiaulių universitete studijuoti pedagogiką. Bet planus teko atidėti, kai su būsimu vyru išvyko į Airiją.
Užsienyje prabėgo septyneri metai. Būtent Airijoje Asta pajuto malonumą mokyti: tapusi greitojo maisto restorano personalo mokytoja, ji suprato, koks šis darbas yra šaunus.
„Mokydama įvairių tautybių, skirtingo amžiaus žmones patyriau nemažai iššūkių. Kaip išmokyti saugos taisyklių sunkiai angliškai kalbantį žmogų? Džiaugiausi, kad kolegos mane vertino kaip gerą mokytoją“, – pasakoja Asta.
Jos ir vyro tikslas buvo užsidirbti pinigų namui ir grįžti į Lietuvą. Taip jie ir padarė – grįžo, įsikūrė netoli Kuršėnų, augina tris vaikučius.
Į Salduvės progimnaziją Asta pateko praėjusi programos „Renkuosi mokyti“ atrankas. Jau pusmetį dirba mokykloje, o pavasarį stos į pedagogiką.
Asta palaiko idėją iki 2025 metų mokytojo profesiją padaryti prestižine, tačiau tam reikės labai daug pokyčių.
„Ar užteks 1 000 eurų su mokesčiais? Sunku vertinti, – sako mokytoja. – Aš nelinkusi graudenti dėl atlyginimo, nes atėjau žinodama, kad jis nebus didelis. Labai norėjau mokyti. Gal man lengviau, nes turiu sutuoktinį, kuris rūpinasi šeima, mūsų trimis vaikais.“
Astos nuomone, profesijos prestižui tik pinigų neužtenka – pirmiausia, mokytojai turi patys save gerbti.
„Mokytojo profesiniame kelyje eiti be ugnelės, pašaukimo yra labai sunku. Mokytojui reikia šiek tiek idėjiškumo, – sako mokytoja. – Būtina atnaujinti pedagogikos studijas, nes mokymosi planai, studentų rengimas – labai senoviški. Bendrauju su studentais ir girdžiu, kad jiems dėsto tie patys lektoriai, kurie dėstė jų tėvams, galima atsiversti tėvų užrašus ir rasti tą patį!“
Jos nuomone, stojant į pedagogines studijas, reikėtų įvertinti ir žmogaus charakterio ypatybes, pokalbyje atsiskleistų būsimo mokytojo apsisprendimas – ar jis tikras, ar atsitiktinis, nes kitur negali įstoti?
„Pagal programą „Renkuosi mokyti“ kiekvienas turime savo mentorių, kuriam bet kada gali paverkti ant peties. Jaunam pedagogui reikia, kad kažkas nuramintų, paaiškintų, jog sunku būna visiems, kad aš per tai praeisiu“, – sako Asta ir prisimena pirmąją dieną mokykloje, kai jaudinosi, prakaitavo delnai, o žvelgdama į klasę svarstė: ar aš nesugebėsiu?
„Mūsų darbas yra sunkus psichologiškai. Tu visada turi būti geros nuotaikos, negali per daug demonstruoti jausmų, nes mokiniai neatsakingi, kad tavo namuose kažkas nutiko, ar kad prieš tai buvusioje pamokoje kažkas tave sudirgino.“
Ateityje – mokytojų reitingai
Kaip įsivaizduoja ateities mokytoją?
„Toks, kuris nedejuoja dėl atlyginimo, eina į darbą su noru, nebijo būti atviras sau, kad kažko nepadaro, suklysta, nebijo tobulėti ir klaidas ištaisyti. Ir nebūtinai – tik jaunas, svarbiausia, kad pasitikėtų savimi, – vardija Asta. – Skatinantis mokinių kūrybiškumą, nebijantis nusikalbėti. Jam svarbu ne tik išdėstyti programą, bet ir išmokyti mokinius gyventi, mokytis, bendrauti. Ir – rodyti pavyzdį, mokytis iš mokinių.“
Ji prisiminė girdėtas prognozes Jungtinėse Amerikos Valstijose apie tai, kad mokiniai ateityje patys rinksis mokytojus pagal jų reitingus, o pamokos vyks vaizdo formatu – mokinys rinksis, kurią pamoką žiūrėti internete.
Mokytoja juokiasi, paklausta apie savo reitingus. Iš mokinių, ypač iš savo auklėtinių penktokų, ji sulaukia šiltų reakcijų, sveikinimų su gimtadieniu ar Valentino diena. Jauna mokytoja atrodo tarsi švytinti idealistė.
„Ir mokiniai, ir mokytojai nori rezultato, bet kaip jį pasiekti – tavo pasirinkimas: ar giri mokinį už dešimtuką, ar bari už trejetą, o gal sakai, kaip smagu, kad šį kartą gavai ketvertą, nes aną kartą gavai trejetą. Tai turi įtakos mokinių požiūriui į norą mokytis, į tikėjimą savimi. Dar niekam nepakenkė paglostymas.“
Tokio „paglostymo“, jos nuomone, reikia ir jauniems pedagogams, kurie ateina su polėkiu kažką keisti, o kolektyve sutinka mokytojų, kurie nori ramiai ir saugiai sulaukti pensijos.
„Man labai pasisekė, nes aš šioje mokykloje to nepajaučiau“, – šypsosi mokytoja.
Jos darbas pagal programą „Renkuosi mokyti“ tęsis dvejus metus. O kas toliau? „Apie tai dar negalvoju“, – sakė penktokų auklėtoja.
Idėja graži, bet ne iki 2025-ųjų
Susitikti pokalbio su Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Murauskiene nebuvo lengva – pamokos, popamokinė veikla, kelionė savaitgalį į Vilnių. Susitikome per vieną laisvą pamoką. Mokytoja šypsojosi: „Visu krūviu dirbantis mokytojas iš mokyklos neišeina 12 ar 13 valandą, jis dirba vos ne dvi pamainas: vieną – su mokiniais, kitą – po pamokų.“ Ant jos stalo – krūvelė mokinių darbų, po kitos pamokos ji bus dvigubai didesnė. O dar ji yra vienuoliktokų auklėtoja.
– Kaip jūs vertinate idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų“?
– Labai gražiai Justinas Marcinkevičius yra rašęs: pažiūrėkime į klases – ten vaikšto Lietuvos ateitis. Dabar pribrendo sąlygos atsigręžti į mokyklą.
Mokytojo profesijos prestižas man pirmiausia siejasi su visuomenės požiūriu į mokytoją. Dabar Lietuvoje vyrauja į materialumą orientuota kultūra. Kas pas mus laikoma elitu? Gražios merginos, šoumenai, nors turėtų būti mokslo, kultūros žmonės. Įvyko vertybių nukainojimas. Dabar pamatėme, kad tų vertybių vėl reikia.
Mokytojas nėra tik profesija, tai – tarnystė. Tu neši ne tik žinias, turi ugdyti mokinių kompetencijas, jų pažinimą, socializacijos įgūdžius. Tai labai reikalinga ir mokiniui, ir šeimai, ir bendruomenei, ir visai visuomenei.
– Ką valstybė turėtų padaryti, kad mokytojas būtų gerbiamas?
– Patys mokytojai turi išsitiesti. Atlyginimas yra svarbus, bet jis visų problemų neišspręs.
Valstybei leidžiant pinigus reikėtų numatyti tikslią strategiją, ką konkrečiai turime padaryti. Ir dabar švietimui yra skiriama nemažai lėšų, bet kiek jų pasiekia mokytoją?
– Ar tikslas pasiekti, kad iki 2020-ųjų mokytojas gautų ne mažesnį kaip 1 000 eurų atlyginimą su mokesčiais yra ambicingas?
– Jau šiandien yra mokytojų, kurie uždirba daugiau. Tad..
Taip, mokytojas niekada neuždirbo daug, pavyzdžiui, A. Smetonos laikais aukštos kategorijos mokytojas gaudavo apie 580 litų. O, pavyzdžiui, aukštesnio rango karininkų atlyginimas buvo 1 200 litų.
Kitose šalyse mokytojų atlyginimai, žiūrint mūsų akimis, atrodo dideli, bet palyginti su kitomis profesijomis, atsižvelgiant į šalies bendrąjį vidaus produktą, jie nėra aukšti.
– Pagarba mokytojui A. Smetonos Lietuvoje irgi buvo kitokia nei dabar?
– Tada išsilavinusių žmonių buvo mažai, todėl visuomenės požiūris į mokytoją buvo kitas. Dabar susiformavo nuostata, kad mokslas nebėra vertybė. Gyvenimas orientuotas į materialumą, nesakau, kad šimtu procentų, bet kai žiūrį į mūsų elitą, pagalvoji: kur tas elitas?
Taip, einama į priekį, tik to reikėjo dešimt metų anksčiau. 2025-ieji bus tas laikas, kai dabartinių 50-mečių mokytojų karta išeis į pensiją ir paliks mokyklą.
Ar vaikai rinksis pedagogines studijas? Jeigu Lietuvos edukologijos universiteto nelieka, o Vytauto Didžiojo universitetas, Šiaulių universitetas nieko aiškaus negali pasakyti... Šių metų neturėsime? Kiti metai? Nespėsime, kad magistro laipsnio mokytojas ateitų iki 2025 metų dirbti į mokyklą. Pavyzdžiui, suomiai švietimo reformą pradėjo nuo 1963 metų.
Kad mokytojo profesija būtų prestižinė, reikia visuomenės kultūros. Jeigu prioritetas bus mokslas, atradimai, technologijos, menas, mes suformuosime kultūros pagrindus ir mokytojas bus vertinamas.
Kita vertus, mokytojai labai susiaurėjo su savo specializacijomis. Smetoninėje Lietuvoje mokytojas, baigęs seminariją, kalbėjo dviem trim užsienio kalbomis, istorikas ar geografas išmanė ir matematiką.
Dabar svarstoma dėl kelių mokytojo specializacijų, bet viskam pasiekti 2025-ieji metai yra utopiniai. Gal bus padėtas tik pagrindas? Dar pridėkime dešimtmetį – 2035-ieji. Gal 2040-aisiais pavyks?
– Kaip mokiniai vertina jūsų darbą, profesijos prestižą?
– Su praėjusių metų dvyliktokais apie tai kalbėjomės, jie net sumą įvardijo, dėl kurios „dar pagalvotų“, ar eitų dirbti į mokyklą – ta suma buvo su trimis nuliais ir ne su vienetu priekyje.
Dabar valstybėje jaučiamas sujudimas dėl mokytojų, dėl situacijos švietime. Bet prestižo greitai nebus. Gal aš klystu, nors į ateitį žiūriu su optimizmu.
– Esate vienos iš prestižinių miesto gimnazijų mokytoja. Ar galite nusipirkti naują knygą, nueiti į teatrą, nuvažiuoti į koncertą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje?
– Aš turiu antrąją pusę, todėl galime kažkur išvažiuoti ir atostogų. Bet mokytojui, kuris turi 18 pamokų per savaitę, šeimą, labai sudėtinga.
Manau, dabar mokytojas, kad normaliai jaustųsi, turi gauti į rankas 1 200 eurų.
Kita vertus, jeigu žmogus nenorės tobulėti, kokybės nepasieksi.
Į mokyklą turi ateiti mylintis vaikus, neskaičiuojantis darbo valandų jaunas žmogus. Atrenkant kandidatus į gerą banką, teisininkų kompaniją, net į jėgos struktūras yra atliekami psichologiniai testai, to reikėtų ir norintiems būti mokytojais. Juk mes prisiliečiame prie jauno žmogaus formavimo, iš mūsų sklinda žodžiai, mintys, mes ugdome jų savivertę.
– Ar nemanote, kad visuomenės kultūra, branda, apie kurią kalbate, turėtų atsispindėti ir Seime, Vyriausybėje, ten, kur priimami sprendimai? Prisiminkime Vasario 16-osios Akto signatarus, koks buvo jų išsilavinimas, kokių jie siekė idealų ir kokie yra šiandienos politikai. Kandidatams į Seimą yra amžiaus cenzas, bet ne išsilavinimo.
– Na kad ir Seimo sprendimas dėl M. Basčio... Yra kaip yra.
Dar 2016 metais iškelta idėja, kad reikia stiprinti mokytojo prestižą, nes prieš tai buvusi streikų banga davė tam tikrą toną, bet – rinkimai ir vėl viskas nuo pradžių. Todėl reikia strategijos nacionaliniu mastu.
– Ar nekils visuomenėje susipriešinimas, kad mokytojus valstybė išskyrė iš kitų profesijų?
– Jau dabar matyti susipriešinimas, pažiūrėkite, kiek negražių atsiliepimų: ko tie mokytojai šaukia, tegul eina į maksimą padirbti ir taip toliau.
Kiekvienas darbas yra svarbus, bet jeigu norime užtikrinti misiją, kuri mums skirta, turime gauti ne tik atlyginimą, bet ir pagarbą.
Aš juokauju, kad dar antikos laikais sakydavo: ko dievulis nemylėjo, tą mokytoju padarė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Mokytoja Asta Cikanavičė sako, kad šiandien mokiniams mokytojas nėra savaime autoritetas tik todėl, kad jis vyresnis: „Jų pagarbą turi užsitarnauti“.
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Murauskienė sako, kad turi keistis ir visuomenės kultūra, ir pats mokytojas: „Reikia mokėti būti asmenybe ir jausti kitą, priimti kitas idėjas, kitą požiūrį. Gal tada tapsime išminčiais?“
Šiaulių Salduvės progimnazijos gamtos ir žmogaus pažinimo bei biologijos mokytoja Asta Cikanavičė sako, kad jaunam mokytojui reikia „paglostymo“, kad sparnai nenusileistų.