
Naujausios
Aukštesnio lygio su lenta ir kreida nepasieksi
Neseniai paskelbti duomenys apie dešimtokų matematikos žinių vidurkį šokiravo daugelį. Skelbiama, kad jis nesiekia net 5 balų dešimtbalėje sistemoje. Kokios tokio prasto lygio priežastys, kalbėjomės su ilgamete Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos matematikos mokytoja eksperte Petre Valda Grebeničenkaite.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Mokytojams trūksta pagalbos
Žurnalo „Reitingai“ surinkti duomenys rodo, kad bendras Lietuvos dešimtokų matematikos žinių vidurkis, įskaičiuojant ir geriausių šalies gimnazijų rezultatus, siekia 4,74 balo iš dešimties. O pagrindinių mokyklų mokinių matematikos žinių įvertinimo vidurkis nesiekia net 4 balų. Šis vertinimas atliktas remiantis dešimtokų laikomais pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatais.
43 procentai aštuntokų matematikos mokosi tik patenkinamu arba nepatenkinamu lygiu.
– Kaip manote, gal problema yra gerų mokytojų trūkumas? – klausėme mokytojos ekspertės Petrės Valdos Grebeničenkaitės.
– Yra tekę vesti nemažai seminarų visoje Lietuvoje, pažįstu daug mokytojų ir tikrai tarp jų yra daug dalykiškų, gerų matematikų. Bet valstybė neinvestuoja į mokytojus. Vaikai keičiasi kas dešimt metų, o mokymo metodai nesikeičia kelis dešimtmečius, niekas nemoko, kaip dirbti su šiuolaikiniu vaiku. Mokytojas pats, kiek sugeba, tiek mokosi.
Mokytojai galėtų geriau dirbti, jeigu gautų pagalbą. Daugelyje užsienio šalių taip yra, kartu su matematikos mokytoju dirba programuotojai, jie padeda pasiruošti kiekvienai pamokai, patikrinti mokinių žinias. O kaip pas mus? Klasėje vienas kompiuteris, multimedija, lenta ir kreida, kurių šiandien jau iš viso neturėtų būti. Šiandieniniam vaikui tai neįdomu, o mokytojas neturi galimybių, trūksta kompiuterinių klasių. Jeigu mokytojai būtų tinkamai paruošti, pradėtų dirbti šiuolaikiniais metodais, jų ir autoritetas visuomenėje būtų aukštesnis.
Be to, negalima lyginti mokytojo, dirbančio licėjuje, ir mokytojo, dirbančio kaimo mokykloje. Ir vaikai ne tie, ir sąlygos ne tos.
Man labai nepatinka mokyklų reitingavimas. Tėvai bet kokiu būdu stengsis vaiką leisti į tą „gerą“ mokyklą, o toje „blogoje“ nebus pavyzdžio, į ką lygiuotis, „visi nesimoko, ir aš nesimokysiu“.
Įsivaizduoju, kad prestižinėje mokykloje žymiai lengviau mokytojui dirbti. Kaimo ar tų „neprestižinių“ mokyklų mokytojai žymiai daugiau pastangų turi įdėti, ir kartais ne prastesnių rezultatų pasiekia. Vadinasi, jie to pasiekia tik entuziazmo, kantrybės ir didelio darbo dėka, neturėdami šiuolaikinių priemonių.
Savivaldybių švietimo skyriai taip pat turėtų daugiau dėmesio skirti toms mokykloms, kuriose prasti matematikos rezultatai, paanalizuoti, kodėl taip yra ir teikti pagalbą.
Programos per „sausos“
– Galbūt matematikos programa yra „neįkandama“ daugumai mokinių? Galbūt šiuolaikiniai mokiniai nerodo susidomėjimo dalykais, kurie, jų manymu, nebus reikalingi ateityje ir todėl nesistengia?
– Programa pati būtų įkandama. Pavyzdžiui, Amerikos, Anglijos privačiose mokyklose matematikos programos daug sudėtingesnės. Tiesiog mūsų programa yra parašyta „sausai“, neįdomiai, neparodyta, kaip su ta programa žemesnėse klasėse pakelti mokinių motyvaciją. Programa turėtų būti žaisminga. Lietuvoje neparengta jokių priemonių, uždavinių pagal programą, kurie sudomintų, nebūtų „sausi“. Dabar vaikas jau žemesnėse klasėse netenka susidomėjimo matematika. Kai vaikas nesupranta, pradeda atsilikti ir praranda norą dirbti.
Galbūt programas reikėtų kurti pagal mūsų vaikų, studentų, tėvų, mokytojų požiūrį į šiandieninį gyvenimą. Reikėtų jas kažkiek susiaurinti ir žemesnių klasių mokiniams jas padaryti įdomesnes, žaismingesnes.
Programas turėtų kurti ne mokslininkai, ne prestižinių mokyklų mokytojai. Programų kūrime turėtų dalyvauti mokytojai ir tokių mokyklų, į kurias ateina silpnesni, mažiau motyvuoti vaikai. Tada galbūt pavyktų surasti vidurį.
Turi būti ne tik programa parengta, bet ir metodai parodyti, kaip ją įgyvendinti, kaip vaiką sudominti. Jeigu programos ir toliau liks tokios pat, nieko gero nebus.
Man labai patinka Lenkijos sistema. Jeigu vaikui sunkiai sekasi mokytis gimnazijoje, jam sudaromos sąlygos pasivyti bendramokslius, tam yra numatyta papildomų valandų. Silpnesni mokiniai nukreipiami į profesines mokyklas, stipresni – į licėjus. O pas mus beveik visi mokosi gimnazijose, visi jas baigia, vėliau studijuoja aukštosiose ir kolegijose, bet tik nedaugeliui pavyksta įsisavinti specialybes, o kitiems tenka emigruoti. Manau, kad pagrindinė emigracijos priežastis – netinkama švietimo politika.
– Kaip keičiasi matematikos dalykas? Kokių pasikeitimų būta per jūsų darbo praktiką? O galbūt niekas nesikeičia jau daug metų?
– Matematikos dalykas keičiasi. Per mano darbo praktiką pasikeitė du kartus. Darbo pradžioje matematika buvo reali, dabar žymiai logiškesnė. Bet logikos reikalavimai turėtų būtų apibrėžti, kiek vaikui reikia logikos ir kiek žinių. Dabar nei mokytojas, nei vaikas to nežino, ir pamokos virsta pasirengimu žinių patikrinimui, egzaminui.
Tie dalyko pasikeitimai, manau, į gera, logikos reikia, bet mokytojai tam nepasirengę ir jie negali parengti mokinių. Gal ir ne kiekvienas gali tiek plačiai viską aprėpti. Kad šiandieninis mokinys puikiai, šimtukui, išlaikytų egzaminą, jis turi žinoti tiek, kiek mokytojas. Bet mokinys juk mokosi ne tik matematikos. Tad problemų yra ir programoje, ir pačiame matematikos dalyke, jų neapibrėžtume.
Lietuviai ne žioplesni už užsieniečius
– Kaip manote, ko labiausiai trūksta, kad mokiniams sektųsi matematika?
– Manau, kad vaikams nesiseka matematika, todėl, kad nuo pat pradžių ją pajaučia kaip baubą. Ji per sunki, per akademiška. Taip, studentui ji tokia ir turėtų būti, bet ne pradinukui ir ne progimnazijos mokiniui.
Reikia investuoti į mokytoją. Ne tik algas kelti, bet ir investuoti į jų perkvalifikavimą, kad sugebėtų sudominti, kad sunkų darbą sugebėtų padaryti lengvu, ir vaikas nepajustų, kad sunkiai dirba.
Programuotojai turi parengti įdomių uždavinių, ir tokių, kad vaikas neatsiliktų.
Vaikas nuo pat pirmos klasės turėtų pajusti matematikos įdomumą, ir kad atėjus į progimnaziją jam būtų įdomu, suvoktų matematikos reikalingumą, nesvarbu, jei ateityje jis bus menininkas ar literatas.
Manau, kad vaikams šiandien trūksta sudominimo matematika, kaip dalyku. Pagrindus parengti reikia žaismingai, kad vyresnėse klasėse vyktų sėkmingas darbas.
Ir dar reikia atkreipti dėmesį, kad matematika koreliuoja su lietuvių kalba. Mokiniai nemoka skaityti teksto, nesuvokia perskaitytos užduoties. Mokiniai ne tik matematiką laiko prastai, bet ir lietuvių kalbą.
– Tikriausiai teko domėtis, kokios matematikos programos, kaip ji dėstoma užsienio šalyse? Gal galite palyginti?
– Taip, teko susipažinti su įvairių šalių matematikos programomis. Suomijoje ir Švedijoje žaisminga matematika. Anglijoje baigęs valstybinę mokyklą Kembridže nestudijuosi, turi baigti privačią mokyklą, gerai išlaikyti egzaminus.
Visgi daugumoje šalių mokyklose labai pasirengta, daug investuota. Vokietijoje teko stebėti matematikos pamoką apie skritulį ir apskritimą. Vaikai sustojo ratu, matavo atstumus ir taip toliau. Aš žavėjausi, galvoju, iš kur tie mokytojai tokie gudrūs, pasirodo, visa medžiaga yra parengta, mokytojui tereikia pasiimti ir įgyvendinti pamokoje.
Baltarusijoje Gardino mokykloje teko stebėti pamoką. Ten matematikos mokytojui talkina net du programuotojai. Galvojau, kokia gėda, net baltarusiai mus lenkia.
Mokytojas nepajėgus vienas tiek pasirengti, turėtų būti padėjėjai. Manyčiau žiauru, kad matematikos žinios silpnėja, užsienio universitetai lietuvių nebekviečia, nes pamatė, kad gamtos mokslų žinių lygis prastėja.
Egzaminų medžiagą turėtų kurti ne mokslininkai, kurie žiūri pagal savo prizmę, nes ypač gabių matematikai vaikų yra vienetai. Pavyzdžiui, pernai egzamine buvo labai loginiai uždaviniai, o vaikai neparengti.
Nacionalinis egzaminų centras turėtų kviestis ir prestižinių mokyklų, ir provincijos mokyklų mokytojus kurti užduotis. Tada streso vaikams nebūtų.
Nemanau, kad lietuviai žioplesni už suomius ar vokiečius, bet mūsų valstybė neinvestuoja į mokymosi metodus, į mokytojų rengimą. O jeigu neturim iš ko ruošti, tada ir dejuoti nereikia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Matematikos mokytoja metodininkė Petrė Valda Grebeničenkaitė sako, kad šiandieninėje matematikos pamokoje lenta, kreida ir kempinė iš viso neturėtų būti naudojama, jas turi pakeisti naujausios technologijos.
P. V. Grebeničenkaitė sako, kad valstybė turi investuoti į mokytojų rengimą, perkvalifikavimą, teikti jiems metodinę pagalbą, programas keisti į žaismingesnes, aprūpinti klases kompiuteriais, tada ir geresnių rezultatų bus galima tikėtis.