Naujausios
Basai mergaitei reikia savo rūbų
Prieš 20 metų Šiaulių dramos teatre įvyko Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriaus steigiamoji konferencija. „Lietuva, kaip basa mergaitė, išėjo iš sovietinio kalėjimo ir iš karto pateko į globalizuotą pasaulį“, — prisimena tuomentinis teatro meno vadovas Gytis Padegimas. “Šiaulių krašto“ interviu su juo — apie tai, kaip Lietuva pasikeitė per tuos metus ir ateities viltį.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Vilties ir tikėjimo laikas
— Koks buvo Sąjūdis Šiaulių dramos teatre prieš dvidešimt metų?
— Kiek pamenu, iš kultūros įstaigų Šiaulių dramos teatras buvo veržliausiai įsisukęs į Sąjūdį. Gal dar Kauno architektų namai? Tuo metu mes ruošėme didelį festivalį „Atgaiva“. Buvo ištrauktos niekada nestatytos ir uždraustos pjesės. Šiauliuose svarstyta dėl Lietuvos strategijos.
Teatre susikūrė labai stipri Sąjūdžio grupė, apėmusi visą teatrą. Prasidėjo didelių lūkesčių, vilties ir tikėjimo laikas. Viltis ir tikėjimas — visuomet geriau nei išsipildymas, nes jis nebūna idealus.
Tada išsiveržė didžiulė kūrybinė energija — visų kartu ir kiekvieno atskirai.
Praėjau pro P. Višinskio paminklą ir atsiminiau, kaip jis buvo pastatytas. Atsirado noras jį pastatyti, atsirado pinigai — juos sunešė žmonės. Atrodė, jog tuo metu nieko nėra neįmanoma. Mes, tai patyrę, esame išskirtinė karta, nes tai atsitinka tik kartą per šimtmečius.
Visi dirbo vardan „tos“... O dabar — kultūroje, politikoje, pasidalijome į atskirus uabus. Matome, kad suvešėjo visos dešimt didžiausių nuodėmių. Ypač godulys. Pamiršome, ką reiškia “būti“, o norime tik “turėti“.
Jaunajai kartai, nemačiusiai Sąjūdžio pradžios, gali atrodyti, kad to nebuvo, kad tai — utopija.
Vaikai nesupranta ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, vieno pažįstamo režisieriaus dukra mamos klausia: „Mama, kaip sovietmečiu parduotuvėse nebuvo majonezo, tai kur jis tada buvo?“
Noras viską pakeisti
— Kokia Lietuva buvo prieš dvidešimt metų ir dabar?
— Tada žmonės tikėjosi dvasinio prisikėlimo ir laisvės, tačiau niekas negalvojo, kad laisvė išlaisvina demonus. Troškimai buvo idealūs, bet žmonės — idėjos įgyvendintojai — nėra idealūs.
Atrodė — padarysi ir viskas pasikeis. Tai buvo revoliucinis mąstymas: viską pakeisti „kitkuo“. O “viskas“ — labai ilgas procesas. Kai pamatėme, kad nepradėjo tekėti pieno upės su medaus krantais, atsirado apatija, nusivylimas.
Tikėjome, kad jaunoji karta bus kitokia. Bet pasirodė, kad naujos kartos banditai yra daug baisesni už senos kartos banditus.
Daug kas prarandama galvojant apie naujas maksimas, naujus tankus, jūrų laivus. Atrodo, kad universitetai tuoj užsidarys. O prieš dvidešimt metų laimėjo dvasios jėga, net prieš tankus.
Atsimenu, kai Šiauliuose, Prisikėlimo aikštėje M. Gorbačiovas atvažiavęs aiškino, kad visus suvarys atgal į narvelius, kad nebus laisvės. Bet apsisprendimas grąžinti savo istoriją, kurti valstybę ir gyvenimą, buvo žymiai stipresnis. O vėliau įvyko tas, apie ką dar seniai kalbėjo B. Sruoga: iš mūsų prasižiojo buožė.
Gal laisvę buvo lengviau iškovoti, nei ją išlaikyti? Mūsų visuomenė, kuri, atseit, laisva, yra tik milžinas molio kojomis. Užtenka treptelėjimo, ir viskas pabyra.
Pabirusios vertybės
— Dažnai girdima, jei kas būtų tada pagalvojęs, tai...
— Nenorėčiau, kad per Sąjūdžio dvidešimtmetį būtų bėdavojamasi: kaip tada buvo gera ir gražu, o dabar — blogai. Per dvidešimt metų mes visi pasikeitėme.
Lietuva tuomet, kaip basa mergaitė, išėjo iš sovietinio kalėjimo ir iš karto pateko į globalizuotą pasaulį. Kodėl globalizacija ir vartotojiškoji kultūra nesugriovė Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos kultūros? Todėl, kad tos visuomenės natūraliai vystėsi ir turėjo priešnuodžius.
— Kaip per dvidešimtmetį kito teatro repertuaras?
— V. Jasukaitytė rašė apie Žilviną. Apie tautą, kuri nepriima šviesiojo Žilvino prado. Ten — Žilvinas buvo per anksti atėjęs suvokimas. Tada daug kas rašė: mes tokie vieningi, broliai ir seserys, neteisinga pjesė!
O dabar Vilniuje pasirodo spektaklis „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės Žalčių karalienės istorija“, kur Žilvinas parodomas kaip pirmasis smurtautojas. Koks mąstymo pasikeitimas ir kokia problematika per dvidešimt metų!
Bet vis tiek teatras išliko žmonių ryšių gaivintojas. Žmonės užknisti modernių technologijų. Eltonas Džonas yra pasakęs, norint, jog baigtųsi visuotinis „nupušimas“ pasaulyje, reikia penkeriems metams sustabdyti internetą.
Žmonės nebevaikšto vienas pas kitą į svečius. Pakalba mobiliaisiais telefonais, per „skaipą“. Ir viskas... Bet atsiranda susvetimėjimas, vienatvė. Savižudybių problema su tuo tiesiogiai susijusi.
Tad teatras — žmonių susitikimo vieta, keitimasis gyvybine energija. Tai priešnuodis nuo tų nuodų, kuriuos skleidžia globalizacija.
Pasižiūrėkime į žmones, kurie stumdosi dideliuose prekybos centruose. Juk ten taip ir padaryta, kad žmonės praeitų vienas pro kitą ir nesusitiktų. Taip dabar visur — šeimoje, mokykloje: praeiname vienas pro kitą.
Ir visur tik kept, kept, kept, kad tik greičiau. Teatras — ta vieta, kur gali pabūti su savimi.
— Kokios dar nepasiteisinusios viltys?
— Atkuriamajame Seime — Aukščiausioje Taryboje buvo įkurtas Lietuvos ateities vizijos komitetas, kuris, deja, nieko nesukūrė. Nebuvo vizijos, buvo paimta tai, kas atliko, daugiausia iš Pietų Amerikos.
Ta mūsų mergaitė apsirengė bet kokias rūbais iš „second hand“.
— Tikite, kad bus antrasis Lietuvos atgimimas?
— Kada nors bus... Viskas juda spirale. Pasaulis yra nuostabus tuo, kad yra neprognozuojamas ir nenuspėjimas.
REŽISIERIUS: Teatro režisierius Gytis Padegimas apgailestauja, kad laisvėjantys žmonės išlaisvino ir savo demonus.
TIKĖJIMAS: Režisieriaus Gyčio Padegimo nuomone, teatras išliko ta vieta, kurioje vyksta keitimasis žmogiškąja energija.
Jono TAMULIO nuotr.
IŠNAŠA: Mūsų visuomenė, kuri, atseit, laisva, yra tik milžinas molio kojomis. Užtenka treptelėjimo, ir viskas pabyra.
