Bendruomenės siela: „Kartu jaučiamės tvirčiau“

Bend­ruo­me­nės sie­la: „Kar­tu jau­čia­mės tvir­čiau“

„Ne­siel­var­tau­ki­te, kad sens­ta­te. Dau­ge­liui to ne­bu­vo duo­ta. Gy­ve­ni­mas duo­tas vi­siems, o se­nat­vė – tik iš­rink­tie­siems“, – vie­nos ak­to­rės žo­džius ci­tuo­ja ne­se­niai 75-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si Šiau­lių Lie­po­rių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė. Šiau­lie­tė sa­ko, kad mes per anks­ti lin­kę nu­ra­šy­ti pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes. Dau­ge­lis pen­si­nin­kų tu­ri pa­kan­ka­mai lai­ko ir jė­gų už­siim­ti įvai­ria veik­la. El­vy­ra – vie­na iš to­kių.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Svar­bu jaus­tis rei­ka­lin­gam

Mais­to pro­duk­tų in­ži­nie­re tech­no­lo­ge dir­bu­si E. Už­ku­rai­tie­nė į pen­si­ją išė­jo 1999 me­tų pa­bai­go­je.

„Kai į dar­bą rei­kė­da­vo kel­tis, taip no­rė­da­vo­si mie­go, gal­vo­da­vau, kaip ge­rai tiems, ku­riems ne­rei­kia nie­kur ei­ti. O kai jau ne­be­rei­kia, pa­si­žiū­ri, žmo­nės kaž­kur ei­na, o tu nie­kur“, – sa­ko po­nia El­vy­ra.

Mo­te­ris pra­dė­jo ieš­ko­tis veik­los. 2001 me­tų pra­džio­je pra­si­dė­jo gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas ir E. Už­ku­rai­tie­nę pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie su­ra­ši­nė­to­jų bū­rio, net iš­rin­ko sky­riaus vir­ši­nin­ke. Sky­rius bu­vo įsi­kū­ręs ne­to­li na­mų esan­čia­me lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pa­sa­ka“. Dar­bas pra­si­dė­da­vo 8 va­lan­dą ry­to.

„Bū­da­vo, išei­nu prieš aš­tuo­nias. Kas į mo­kyk­las sku­ba, kas į dar­bus, ir aš ei­nu. Man dar­že­lis ar­ti, tai aš dar kvar­ta­lą apei­nu. Da­bar juo­kas ima, koks svar­bus žmo­gui da­ly­kas yra ei­ti į dar­bą“, – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si El­vy­ra, o aky­se su­bliz­ga aša­ros.

Net­ru­kus po gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jai įstei­gė bend­ri­ją ir ją iš­rin­ko pir­mi­nin­ke. Vis­kas nau­ja, dar­bo bu­vo daug.

2002 me­tų sau­sį  įkur­ta Lie­po­rių mik­ro­ra­jo­no bend­ruo­me­nė, ku­riai pra­džią da­vė Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų mo­te­rų aso­cia­ci­jos pa­reng­tas pro­jek­tas „Šiau­lių mik­ro­ra­jo­nų gy­ven­to­jų de­mok­ra­ti­jos mo­kyk­la“.

„Pir­mi­nin­ku no­rė­ta iš­rink­ti am­ži­na­til­sį „Ra­sos“ mo­kyk­los di­rek­to­rių Pet­rą Ivoš­kų, bet jis griež­tai at­si­sa­kė, nes tu­rė­jo ir taip daug pa­rei­gų. Taip aš at­si­ra­dau tai­ki­ny­je. Sa­ko, ap­siim­kit, pa­dė­siu, kuo ga­lė­siu. Ir pa­tal­pas da­vė dar­bų ka­bi­ne­te, nors mo­kyk­la dir­bo dviem pa­mai­no­mis“, – pri­si­me­na E. Už­ku­rai­tie­nė.

Jau 15 me­tų po­nia El­vy­ra va­do­vau­ja Lie­po­rių bend­ruo­me­nei. Nuo­la­ti­nių pa­tal­pų bend­ruo­me­nė da­bar ne­tu­ri. Su­si­bė­ga tai Lie­po­rių bib­lio­te­ko­je, tai vie­no­je ar ki­to­je Lie­po­rių mik­ro­ra­jo­no mo­kyk­lo­je. Bend­ruo­me­nė vie­ni­ja apie 60 na­rių nuo 30 iki 80 me­tų, įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir po­mė­gių. Bran­duo­lį su­da­ro sen­jo­rai.

„Svar­bu, kad žmo­nės su­si­ren­ka, no­ri bend­rau­ti, jaus­tis rei­ka­lin­gi. Su­si­rin­ki­muo­se vy­rau­ja dar­bi­nė nuo­tai­ka, ge­ra­no­riš­ku­mas. Pa­gy­ve­nę žmo­nės no­ri bū­ti su­pras­ti, pa­si­reikš­ti, pa­ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bą. Ren­gia­me kū­ry­bos va­ka­rus. Bend­rau­ja­me su il­gaam­žiais. Kai ku­rie iš jų pe­si­mis­tiš­ki. Sten­gia­mės tas nuo­tai­kas iš­sklai­dy­ti. Kai su­si­ren­ka­me bend­raam­žiai, jau­čia­mės lyg ir tvir­čiau. Vie­nas ki­tą su­pran­ta­me, pa­si­guo­džia­me sa­vo rū­pes­tė­liais“, – sa­ko bend­ruo­me­nės va­do­vė.

Bend­ruo­me­nė ug­do pi­lie­tiš­ku­mą

Pa­sak E. Už­ku­rai­tie­nės, bend­ruo­me­nė rei­ka­lin­ga ne tik pa­bend­rau­ti, bet ir gy­ven­to­jų pi­lie­tiš­ku­mui ug­dy­ti, bend­roms pro­ble­moms spręs­ti.

„Yra daug pro­ble­mų, ku­rių val­džia ne­spren­džia. Kar­tą vie­na te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų bend­ro­vė mū­sų ra­jo­ne virš ga­ra­žų no­rė­jo įreng­ti an­te­nas. Žmo­nės pra­dė­jo sa­ky­ti, kad tai ne­bus ge­rai, kam rei­ka­lin­gi to­kie da­ri­niai vi­du­ry­je gy­ve­na­mo­jo mik­ro­ra­jo­no. Tuoj su­bruz­do­me, pa­ra­šus su­rin­ko­me, įtei­kė­me Sa­vi­val­dy­bei ir į mū­sų pra­šy­mą at­si­žvel­gė“, – pa­sa­ko­ja E. Už­ku­rai­tie­nė.

Ne­se­niai par­ke klo­jant vamz­džius no­rė­ta iš­kirs­ti ke­le­tą me­džių, bend­ruo­me­nė ir vėl su­ju­do.

Ži­no­ma, ne vi­sos ak­ci­jos pa­vyks­ta. Vie­nu me­tu gy­ven­to­jai daž­nai skųs­da­vo­si, kad mo­ki­niai ren­ka­si bū­re­liais prie dau­gia­bu­čių laip­ti­nių, rū­ko, triukš­mau­ja, šiukš­li­na. Bend­ruo­me­nės na­riai su­gal­vo­jo su­reng­ti rei­dus. Daug to­kių bū­re­lių ra­do, kal­bė­jo­si, gė­di­jo, net ban­dė fo­tog­ra­fuo­ti, bet pa­tys bu­vo pri­čiup­ti, kam be tė­vų lei­di­mo fo­tog­ra­fuo­ja ne­pil­na­me­čius.

La­biau­siai bend­ruo­me­nė di­džiuo­ja­si sa­vo jė­go­mis puo­se­lė­ja­mu Lie­po­rių par­ku. Prieš me­tus ja­me įreng­ta Sig­na­ta­rų alė­ja.

E. Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, jog il­gai Lie­po­rių par­kas bu­vo ap­leis­tas, kar­tais net žo­lė per vi­są va­sa­rą bū­da­vo ne­šie­nau­ja­ma. Gy­ven­to­jai pa­tys ėmė­si rū­pin­tis ža­lią­ja mik­ro­ra­jo­no oa­ze, iš­va­lė par­ko ka­na­lą, pa­sta­tė ke­le­tą suo­lų, įren­gė šiukš­lia­dė­žes, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lę, iš­si­rei­ka­la­vo, kad Sa­vi­val­dy­bė pa­lei pa­grin­di­nį par­ko ta­ką įreng­tų ap­švie­ti­mą.

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ir ru­de­nį bend­ruo­me­nė par­ke or­ga­ni­zuo­ja tal­kas, ren­ka šiukš­les, grė­bia la­pus.

„Kar­tais iš­girs­ta­me ir kri­ti­kos, kad Sa­vi­val­dy­bė tu­ri tvar­ky­ti. Bet mums ma­lo­nu tai da­ry­ti. La­bai džiau­gia­mės, kai mo­čiu­tės, se­ne­liai į tal­ką at­si­ve­da anū­kus. Tai už­kre­čia­mas pa­vyz­dys. Jau tu­ri­me jau­nų­jų tal­ki­nin­kų, ku­rie iš kar­to pra­ne­ša, jei pa­ma­to kaž­ką ne­ge­rai. Ti­kiu, kad šie vai­kai užau­gę tik­rai tvar­ky­sis ar bent jau ne­šiukš­lins“, – sa­ko po­na El­vy­ra.

Bend­ruo­me­nė yra iš­lei­du­si lei­di­nį apie at­min­ti­nas Lie­po­rių vie­tas. Ja­me pa­žy­mė­tos ap­link gy­ven­vie­tę esan­čios se­no­sios ka­pi­nai­tės ir pa­vie­nės pa­lai­do­ji­mo vie­tos. Jas lie­po­riš­kiai taip pat tvar­ko du­kart per me­tus. Ka­dan­gi ne­to­li Lie­po­rių yra pa­lai­do­tas ka­rys lat­vis, į jo ka­po lan­ky­mą ir prie­žiū­rą lie­po­riš­kiai įtrau­kė lat­vių bend­ruo­me­nę, už­si­mez­gė gra­žus bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Į bend­ruo­me­nės veik­lą sten­gia­ma­si įtrauk­ti vai­kus, mo­kyk­lų bend­ruo­me­nes. E. Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, kad Lie­po­rių bend­ruo­me­nė ga­li pel­ny­tai di­džiuo­tis tuo, kad vie­na pir­mų­jų ska­ti­no gy­ven­to­jus rū­šiuo­ti at­lie­kas.

„La­bai svar­bu žmo­nes įpra­tin­ti na­muo­se rū­šiuo­ti, ro­dy­ti vai­kams pa­vy­dį, bet svar­biau­sia tu­ri bū­ti vals­ty­bi­nis po­žiū­ris“, – įsi­ti­ki­nu­si bend­ruo­me­nės va­do­vė.

Šven­tės su­vie­ni­ja

Lie­po­rių bend­ruo­me­nė ini­ci­ja­vo, kad jų mik­ro­ra­jo­ne bū­tų pra­dė­ta puoš­ti ka­lė­di­nė eg­lu­tė. Pir­mais me­tais ją nu­spręs­ta pa­puoš­ti par­ke, ant kal­ne­lio.

„Tiek to pro­to ta­da bu­vo“, – pri­si­mi­nu­si nu­si­juo­kia po­nia El­vy­ra.

Tik su­si­rin­kę prie eg­lu­tės su vai­kų pa­ga­min­tais žais­lais su­si­rū­pi­no, kaip ją pa­puoš­ti, kaip pa­siek­ti eg­lu­tės aukš­tes­nes ša­kas, vir­šū­nę. Skam­bi­no ir po­li­ci­jai, ir Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams, ga­liau­siai pa­vy­ko su­sior­ga­ni­zuo­ti kel­tu­vą. Bet vėl bė­da – jis neį­va­žiuo­ja į kal­ne­lį. Ga­liau­siai žais­lus pra­dė­jo mė­ty­ti į vir­šų, kiek už­ki­bo ant ša­kų, tiek.

Vė­liau ka­lė­di­nės eg­lu­ties puo­ši­mą pe­rė­mė Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­ja.

„Sma­gu, kad eg­lu­tė iš­li­ko. Žmo­nės džiau­gia­si. Kar­tą vie­na mo­te­ris man sa­ko: „La­bai sma­gu, kai ei­nu į dar­bą ir ma­tau eg­lu­tę“, – šyp­so­si E. Už­ku­rai­tie­nė.

Lie­po­riš­kiai ta­po Oni­nių šven­tės ini­cia­to­riais. Kas­met ji bū­da­vo ren­gia­ma Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jos kie­me­ly­je. Tik šie­met bend­ruo­me­nė šven­tei ne­ga­vo fi­nan­sa­vi­mo. Vis­gi šven­tė įvy­ko, tik jau „Ber­žy­nė­ly­je“, ir ją su­ren­gė Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­ja. E. Už­ku­rai­tie­nė džiau­gia­si, kad lie­po­riš­kių idė­jo­mis už­si­kre­čia ir ki­ti.

„Šven­tės vie­ni­ja žmo­nes. Tai ir bend­ra­vi­mas, ir ga­li­my­bė iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę“, – sa­ko mo­te­ris.

Per­nai Lie­po­rių par­ke bu­vo su­reng­tas mo­ki­nių ple­ne­ras, vė­liau – pa­ro­da, iš­rink­tas gra­žiau­sias pie­ši­nys, o jo at­vaiz­das at­spaus­tas ant ar­ba­tos puo­de­lių. Šie puo­de­liai ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu bu­vo pa­do­va­no­ti se­ny­viems ir li­go­tiems mik­ro­ra­jo­no žmo­nėms. Juos bend­ruo­me­nės na­riai lan­ko kas­met prieš Ka­lė­das, pa­do­va­no­ja po ka­lė­dai­tį, žva­ku­tę, at­vi­ru­ką, per­nai, be puo­de­lių, dar ir lei­di­nį apie Lie­po­rių bend­ruo­me­nę do­va­no­jo.

Kas­met ren­gia­ma ir ad­ven­to va­ka­ro­nė, ku­rio­je pri­si­me­na­mi se­no­vi­niai pa­pro­čiai, bur­tai, gie­da­mos gies­mės.

Bend­ruo­me­nė vyk­do įvai­rius svei­ka­ti­ni­mo, edu­ka­ci­jos pro­jek­tus. Tre­jus me­tus iš ei­lės va­sa­ro­mis lie­po­riš­kius kvie­tė į ne­mo­ka­mas sek­ma­die­ni­nes tre­ni­ruo­tes. Pas­kai­tą apie dan­tų imp­lan­tus skai­tė spe­cia­lis­tai iš Vil­niaus ir Šiau­lių. Ak­ty­viai da­ly­vau­ta kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­suo­se Lie­po­rių bib­lio­te­ko­je.

„Mes čia di­de­lių dar­bų ne­nu­vei­kia­me, kaž­ko­kių kal­nų ne­nu­ver­čia­me, bet ir gy­ve­ni­me, žiū­rėk, kas­dien neį­vyks­ta di­de­lių da­ly­kų. Daug le­mia smulk­me­nos, iš jų su­si­de­da gy­ve­ni­mas. Kad ir ne­di­de­li dar­be­liai, bet jei da­rai su at­sa­ko­my­be, tai jau­ti pa­si­ten­ki­ni­mą, kad nau­din­gą dar­bą pa­da­rei“, – sa­ko E. Už­ku­rai­tie­nė.

Su­ma­žin­ti veik­lų ne­pa­vyks­ta

Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se – su­lauk­ti fi­nan­sa­vi­mo sek­ma­die­ni­nėms mankš­toms, ku­rios la­bai pa­si­tei­si­no, pri­trau­kė daug jau­ni­mo ir sen­jo­rų. Tik šie­met jos star­tuos jau ru­de­niop.

 E. Už­ku­rai­tie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad Sa­vi­val­dy­bei teik­tas pro­jek­tas „Praei­ties ta­kais da­bar­ty­je“ ne­su­lau­kė dė­me­sio. Juo no­rė­ta pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­tį bei Sig­na­ta­rų alė­jos įkū­ri­mo pir­mą­sias me­ti­nes, su­reng­ti fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą.

Šiuo me­tu E. Už­ku­rai­tie­nė yra ne tik Lie­po­rių bend­ruo­me­nės, bet ir dvie­jų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jų bend­ri­jų pir­mi­nin­kė.

„Vai­kai pyks­ta, sa­ko: „Už­teks tau čia tų dar­bų“. Taip ir bu­vau su­gal­vo­jus, kad kai sueis 75 me­tai, rei­kės ma­žin­ti. Bet kai tik su­gal­vo­ju, kad kaž­ką rei­kia ma­žin­ti, man kaip tik pa­si­di­di­na, – šyp­so­si veik­li mo­te­ris. – Ki­ti sa­ko: „Ką veik­si, jei nie­kur ne­da­ly­vau­si?“ Nie­ka­da taip ne­bus, kad nie­ko ne­veik­si. Į ren­gi­nius ga­li nuei­ti, o da­bar kar­tais net lai­ko ne­lie­ka. Kol kas užim­tu­mas di­de­lis.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė sa­ko, kad kiek­vie­nam žmo­gui, ne­svar­bu, ko­kio jis am­žiaus, svar­bu jaus­tis rei­ka­lin­gam ir bū­ti iš­girs­tam, o bu­vi­mas bend­ruo­me­nės na­riu su­tei­kia to­kią ga­li­my­bę.

Šiau­lių Lie­po­rių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė El­vy­ra Už­ku­rai­tie­nė lie­pos 13 die­ną at­šven­tė 75 me­tų ju­bi­lie­jų. Bu­vo sau pa­si­ža­dė­ju­si, kad jau pra­dės ma­žin­ti veik­lų. „Bet kai tik su­gal­vo­ju, kad kaž­ką rei­kia ma­žin­ti, man kaip tik pa­si­di­di­na“, – šyp­so­si veik­li mo­te­ris.

Lie­po­rių bend­ruo­me­nės nuo­tr.

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ir ru­de­nį Lie­po­rių bend­ruo­me­nė, ku­ri vie­ni­ja apie 60 na­rių, tvar­ko ap­link Lie­po­rius esan­čius se­nuo­sius ka­pus ir pa­vie­nius ka­pe­lius.