Budi, kad padėtų vaikams

Bu­di, kad pa­dė­tų vai­kams

Kai po dar­bo die­nos vi­si sku­ba na­mo, Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus bu­dė­to­jams dar­bas tik pra­si­de­da. Šio­kia­die­niais po dar­bo va­lan­dų, sa­vait­ga­liais ir šven­čių die­no­mis su­lau­kę skam­bu­čio, jie sku­ba į bet ku­rią ap­skri­ties vie­tą spręs­ti pro­ble­mų, su­ras­ti vai­kams sau­gios ap­lin­kos. Nuo 2018 me­tų lie­pos 1 die­nos vai­ko tei­sių ap­sau­ga už­tik­ri­na­ma vi­są pa­rą.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nak­ti­niai ir sa­vait­ga­li­niai bu­dė­to­jai

Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riu­je pa­mai­no­mis po du nak­ti­mis ir sa­vait­ga­liais bu­di še­ši bu­dė­to­jai – trys vy­rai ir trys mo­te­rys. Va­ka­rą, kai lan­kė­mės sky­riu­je, bu­dė­jo Jur­gi­ta Ja­ku­bė­nai­tė ir Ais­tė Igo­ry­tė.

Bep­ra­si­de­dan­čio sa­vait­ga­lio va­ka­ras pa­si­tai­kė ra­mus, ta­čiau, pa­sak sep­ty­nis mė­ne­sius sky­riu­je dir­ban­čios Jur­gi­tos, taip bū­na ne vi­sa­da, kar­tais vos pra­si­dė­jus bu­dė­ji­mui ten­ka sku­bė­ti į ato­kiau­sius ap­skri­ties kam­pe­lius.

Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­rius ap­tar­nau­ja sep­ty­nias sa­vi­val­dy­bes: Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no, Jo­niš­kio, Rad­vi­liš­kio, Pak­ruo­jo, Kel­mės ir Ak­me­nės ra­jo­nų.

J. Ja­ku­bė­nai­tė sa­ko, kad bu­dė­ji­mo me­tu ga­li ir ne­su­lauk­ti skam­bu­čio, o kar­tais bū­na ir trys, ir net pen­ki iš­kvie­ti­mai.

Į kiek­vie­ną iš­kvie­ti­mą vyks­ta abu bu­dė­to­jai. Vie­nas vai­ruo­ja au­to­mo­bi­lį, ki­tas na­vi­ga­ci­jo­je nu­sta­ti­nė­ja marš­ru­tą bei duo­me­nų ba­zė­je ieš­ko in­for­ma­ci­jos apie as­me­nis, pas ku­riuos vyks­ta­ma.

„Ma­no pra­kti­ko­je kar­tą per bu­dė­ji­mą bu­vo net ke­tu­ri iš­kvie­ti­mai. Nu­va­žia­vus į įvy­kio vie­tą ga­vo­me nau­ją pra­ne­ši­mą, nu­vy­kus ten – ir vėl iš­kvie­ti­mas. Ge­rai, jei­gu ta­me pa­čia­me ra­jo­ne, o bū­na, kad iš vie­no ap­skri­ties ga­lo va­žiuo­ji į ki­tą. Kar­tais net na­vi­ga­ci­ja ad­re­so ne­ro­do, ten­ka ge­ro­kai pa­klai­džio­ti, kol ran­di. Ato­kes­nių vie­tų žie­mą ne­ga­li pa­siek­ti, nes už­pus­ty­ti ke­liai, pa­va­sa­rį ar ru­de­nį ne­ga­li pri­va­žiuo­ti, nes ke­liai pa­žliu­gę“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Jei­gu po­li­ci­ja, nu­vy­ku­si į įvy­kio vie­tą, ran­da vai­kų ne­sau­gio­je ap­lin­ko­je, pra­ne­ša pa­gal­bos cent­rui, o šis su­si­sie­kia su vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tais. Bu­dė­to­jai tu­ri at­vyk­ti per va­lan­dą, bet kai ap­tar­nau­ja­ma te­ri­to­ri­ja to­kia di­de­lė, ne vi­sa­da įma­no­ma su­spė­ti. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai daž­niau­siai lau­kia įvy­kio vie­to­je tiek, kiek rei­kia, kol at­vyks spe­cia­lis­tai.

J. Ja­ku­bė­nai­tė sa­ko, kad bu­dė­to­jai pa­pras­tai jau ne­ma­to nei muš­ty­nių, nei di­de­lių bar­nių. Kai at­vyks­ta, aist­ros jau bū­na ap­ri­mu­sios, ir su tė­vais daž­niau­siai pa­vyks­ta ra­miai pa­si­kal­bė­ti.

Jei­gu bu­dė­to­jai at­vy­kę nu­sta­to, kad na­muo­se vai­kams lik­ti ne­sau­gu, pir­miau­sia tė­vų klau­sia, kas vai­kais ga­lė­tų lai­ki­nai pasirūpinti. Daž­niau­siai pasirūpinti ap­sii­ma se­ne­liai, dė­dės, te­tos, kar­tais – kai­my­nai. Prieš pa­lik­da­mi vai­kus pas nu­ro­dy­tus as­me­nis, bu­dė­to­jai įsi­ti­ki­na, kad jiems ten bus sau­gu.

Tik to­kiu at­ve­ju, jei neat­si­ran­da ar­ti­mų­jų, gi­mi­nai­čių, ar artimą emocinį ryšį su šeima turinčių asmenų, ku­rie su­tik­tų lai­ki­nai pasirūpinti, vai­kai ve­ža­mi į šei­my­nas ar vai­kų glo­bos įstai­gas, kū­di­kiai – į Mo­ters ir vai­ko kli­ni­ką.

Kaip rea­guo­ja vai­kai, iš­vy­dę vai­ko tei­sių pa­sau­gos spe­cia­lis­tus?

„Tik­rai ne­rė­kia, ne­kly­kia ir ne­si­dras­ko, kaip dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja. Jei­gu vai­kas di­des­nis, jam paaiš­ki­na­ma, kur jis da­bar va­žiuos. Su­si­tar­ti pa­vyks­ta ir su ma­žiu­kais. Tė­vai kar­tais reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kei­kia­si, bet pa­pras­tai įma­no­ma ir su jais su­si­tar­ti, nes vai­kai daž­niau­siai ke­liau­ja pas pa­žįs­ta­mus, sa­vus žmo­nes“, – sa­ko J. Ja­ku­bė­nai­tė.

Daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai kvie­čia­mi tik į ne­tvar­kin­gas, gir­tau­jan­čias, skur­džias šei­mas, ta­čiau bu­dė­to­jos sku­ba pa­neig­ti šį ste­reo­ti­pą.

„Kiek­vie­nas at­ve­jis skir­tin­gas. Prob­le­mų tu­ri ir var­gin­gai, ir tur­tin­gai gy­ve­nan­tys žmo­nės. Man bai­siau­sia, kai at­va­žiuo­ji ir ran­di vi­siš­kai gir­tus tė­vus, o lop­šy­je gu­li kū­di­kis. Ir tė­vai, vos pa­tys pa­sto­vė­da­mi ant ko­jų, dar ban­do im­ti vai­ką ant ran­kų“, – sa­ko Jur­gi­ta.

Mo­te­rys pa­sa­ko­ja, kaip ko­le­gos bu­dė­to­jai nu­vy­kę į vie­nus na­mus ra­do be prie­žiū­ros pa­lik­tą ke­lių sa­vai­čių  kū­di­kį. Ma­žy­lis bu­vo ne­šva­rus, išal­kęs. Bu­dė­to­jai api­prau­sė, pa­mai­ti­no kū­di­kį ir per­da­vė jį me­di­kams.

Ma­to pra­smę

Prieš pra­dė­da­mos dirb­ti Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riu­je, ir J. Ja­ku­bė­nai­tė, ir A. Igo­ry­tė dir­bo so­cia­li­nį dar­bą. Jur­gi­ta dir­bo se­niū­ni­jo­je su ri­zi­kos šei­mo­mis, Ais­tė – šei­my­no­je su vai­kais.

„Čia dar­bas vi­sai ki­toks, ma­žiau kon­tak­to su vai­kais ir tė­vais, bet tu­ri grei­tai orien­tuo­tis, grei­tai priim­ti spren­di­mą“, – sa­ko bu­dė­to­jos.

Ne vi­sa­da spren­di­mą leng­va priim­ti, nes si­tua­ci­jos bū­na la­bai skir­tin­gos.

„Džiau­giuo­si, kad va­do­vams ga­li­ma skam­bin­ti bet ka­da, nors ir vi­du­ry nak­ties, ir pa­si­tar­ti“, – sa­ko Jur­gi­ta.

„Tai su­tei­kia sau­gu­mo jaus­mą“, – pri­ta­ria mė­ne­sį sky­riu­je dir­ban­ti Ais­tė.

A. Igo­ry­tė šiuo me­tu de­ri­na ir dar­bą, ir ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas uni­ver­si­te­te. J. Ja­ku­bė­nai­tė ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas bai­gė per­nai.

Ar nie­ka­da ne­bu­vo nu­si­vy­li­mo so­cia­li­niu dar­bu?

„Aš be­veik 13 me­tų iki atei­da­ma čia dir­bau so­cia­li­nį dar­bą ir nie­ka­da ne­bu­vo nu­si­vy­li­mo, min­čių vis­ką mes­ti. Vi­sa­da į dar­bą ei­da­vau su no­ru. Man ir čia pa­tin­ka. Nė die­nos ne­bu­vo, kad gai­lė­čiau­si. Gal tik iš pra­džių bai­mės bu­vo, nes čia ki­toks dar­bas ir iki tol nė­ra te­kę nak­ti­mis dirb­ti. Bet da­bar vis­kas ge­rai“, – šyp­so­si J. Ja­ku­bė­nai­tė.

Sa­vo pa­si­rin­ki­mu nea­be­jo­ja ir Ais­tė: „Ma­čiau di­de­lę pra­smę ir to dar­bo, ku­rį da­riau anks­čiau, ir to, ku­rį dir­bu da­bar. Kar­tais taip pik­ta bū­na klau­sy­ti, kai apie mus kal­ba kaip apie prie­šus, ku­rie no­ri pa­kenk­ti. Bet mes atei­na­me pa­dė­ti. Bent tą nak­tį vai­kas ra­miai iš­si­mie­gos. Ir man tai at­ro­do pra­smin­ga.“

Ne­li­ko so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų

Nuo praei­tų me­tų bir­že­lio 30 die­nos ne­li­ko so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų ap­ra­šo, tad, pa­sak Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus vy­res­nio­sios pa­ta­rė­jos Alos Iva­no­vos, ne­li­ko ir so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos są­vo­kos. Tik tų šei­mų pro­ble­mos nie­kur ne­din­go.

Apsk­ri­ty­je yra šei­mų, ku­rio­se po­li­ci­ja ir vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai ko­ne nuo­la­ti­niai sve­čiai.

Ga­vę pra­ne­ši­mą ir šei­mo­je ap­si­lan­kę vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai tei­sės ak­tais nu­sta­ty­ta tvar­ka ver­ti­na grės­mės ly­gį, su­ren­ka in­for­ma­ci­ją apie tė­vus, gi­mi­nai­čius, su­si­sie­kia su ug­dy­mo įstai­ga, ku­rio­je ug­do­mi vai­kai.

Kai nu­sta­to­mas 0 grės­mės ly­gis, vai­kai per­duo­da­mi tė­vams (ar­ba vai­ko at­sto­vams pa­gal įsta­ty­mą). Jei nu­sta­to­mas 1 grės­mės ly­gis, ini­ci­juo­ja­ma at­ve­jo va­dy­ba, įver­ti­na­ma, ko­kių pa­slau­gų rei­kia šei­mai, ir vai­kai perduoda­mi tė­vams.

Jei­gu nu­sta­to­mas 2 grės­mės ly­gis, krei­pia­ma­si į teis­mą su pra­šy­mu leis­ti paim­ti vai­ką iš tė­vų ar glo­bė­jų. Jei teis­mas duo­da lei­di­mą, spren­džia­mas lai­ki­nos vai­kų glo­bos klau­si­mas. Kartu su šei­ma pra­de­da dirb­ti mo­bi­li ko­man­da, su­da­ry­ta iš so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, psi­cho­lo­go ir spe­cia­lis­to, dir­ban­čio su tu­rin­čiai­s pri­klau­so­my­bių. Pa­sak A. Iva­no­vos, sie­kia­ma tė­vams su­tei­kti įvai­ria­pu­sę pa­gal­bą, kad vai­kai ga­lė­tų grįž­ti na­mo.

Ieš­kant lai­ki­nų glo­bė­jų ma­žiems vai­kams, pa­sak vy­res­nio­sios pa­ta­rė­jos, pa­pras­tai pro­ble­mų ne­ky­la.

„Su­dė­tin­giau­sia bū­na su paaug­liais, ypač maiš­tau­jan­čiais, bė­gan­čiais iš na­mų. Jų nie­kas ne­no­ri. Ir kaip dėl to tu­rė­tų bū­ti skau­du ir pik­ta šiems vai­kams, nes jie vis­ką su­pran­ta. Mes lau­kia­me jų pil­na­me­tys­tės, bet užau­gęs vai­kas su sa­vo pyk­čiu, ne­pa­si­ti­kė­ji­mu žmo­nė­mis ir ins­ti­tu­ci­jo­mis lie­ka to­je pa­čio­je vi­suo­me­nė­je“, – apie už­bur­tą pro­ble­mų ra­tą sa­ko A. Iva­no­va.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kū­di­kiui ir ma­žam vai­kui per­vys­ty­ti, nu­ra­min­ti ir pa­mai­tin­ti – vi­sas reik­me­nų krep­šys.

Kai bu­dė­to­jai sku­ba į šei­mą, ku­rio­je yra kū­di­kis, ve­ža­si ir au­to­mo­bi­li­nį kū­di­kio lop­še­lį.

Nuo 2018 me­tų lie­pos 1 die­nos vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai, ga­vę iš­kvie­ti­mą, į šei­mas vyks­ta ir die­ną, ir nak­tį, ir dar­bo, ir šven­čių die­no­mis.