Buvę šiauliečiai Dakare išskleidė didžiulę trispalvę

Pla­nas pa­vy­ko

Su­ma­ny­mas nu­vyk­ti į Da­ka­rą ki­lo jau ke­le­rius me­tus Du­ba­ju­je gy­ve­nan­čiam ir ener­ge­ti­kos sri­ty­je dir­ban­čiam bu­vu­siam šiau­lie­čiui Ro­kui Ja­nu­liui.

"Ro­kas pa­skam­bi­no mums, trims drau­gams, da­bar gy­ve­nan­tiems Vil­niu­je, ir pa­siū­lė su­da­ly­vau­ti Da­ka­ro ra­lio var­žy­bo­se kaip žiū­ro­vams. Il­gai ne­svars­tę su­ti­ko­me. Jung­ti­niai Ara­bų Emy­ra­tai ne­to­li nuo Sau­do Ara­bi­jos – tūks­tan­tis ki­lo­met­rų", – sa­ko Pi­jus.

Ke­tu­ri vai­ki­nai – bu­vę Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai – į Du­ba­jų iš Vil­niaus iš­skri­do sau­sio 10 die­ną. Ke­le­tą va­lan­dų pa­si­sve­čia­vę di­džiau­sia­me Jung­ti­nių Ara­bų Emy­ra­tų mies­te, au­to­mo­bi­liu iš­vy­ko į Sau­do Ara­bi­ją.

Vie­na už­da­riau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių praė­ju­sių me­tų ru­de­nį pa­skel­bė at­ve­rian­ti du­ris tu­ris­tams. Gau­ti vi­zą, sa­ko Pi­jus, ne­bu­vo su­dė­tin­ga, už­pil­džius pa­raiš­ką in­ter­ne­tu, su­si­mo­kė­jus už pa­slau­gą ir drau­di­mą, e-vi­za pa­tvir­ti­na­ma per 5–10 mi­nu­čių.

Įva­žia­vu­sius į Sau­do Ara­bi­ją ke­liau­to­jus pa­si­ti­ko pa­tik­ros po­stai. Dau­gu­ma jų, juo­kia­si Pi­jus, at­ro­do be­pras­miai: vie­na­me tau pa­duo­da la­pe­lį, ki­ta­me la­pe­lį ati­duo­di.

"Gal­vo­jo­me, kad ke­lio­nė bus su­dė­tin­ges­nė, bet vis­kas vy­ko sklan­džiai. Pa­tik­ros me­tu pa­da­rė mū­sų nuo­trau­kas ir paė­mė pirš­tų ant­spau­dus", – apie įva­žia­vi­mą į itin kon­ser­va­ty­vią mu­sul­mo­niš­ką ša­lį pa­sa­ko­ja P. Ma­čiu­kas.

Ke­liau­to­jai bu­vo įsi­gi­li­nę į ša­lies tai­syk­les, kad ne­ty­čia ne­pa­žeis­tų vie­tos įsta­ty­mų. Griež­tas drau­di­mas – al­ko­ho­lio. Tai­syk­lė­se bu­vo nu­ro­dy­mų ir dėl fo­tog­ra­fa­vi­mo, bet rea­ly­bė­je su drau­di­mais ne­su­si­dū­rė. Vie­šo­se vie­to­se pri­va­lo­ma "pa­do­riau" reng­tis, pri­si­deng­ti nuo­gas vie­tas.

Į ke­lio­nę drau­gai pa­siė­mė 300 kvad­ra­ti­nių met­rų Lie­tu­vos vė­lia­vą, ją pa­sko­li­no ma­ri­jam­po­lie­tis pa­ra­šiu­ti­nin­kas Vy­tau­tas Gus­tai­tis – jam vai­ki­nai la­bai dė­kin­gi. Apie 20 ki­log­ra­mų svė­ru­siai vė­lia­vai už­sa­kė pa­pil­do­mą la­ga­mi­ną.

Išsk­leis­ti tris­pal­vę bū­tent Sau­sio 13-ąją pla­na­vo iš anks­to. Tik ne­bu­vo tik­ri, ar pa­vyks. Lenk­ty­nės grei­tos, o no­rė­jo­si, kad tris­pal­vę pa­ma­ty­tų Da­ka­re lenk­ty­niau­jan­tys lie­tu­viai.

"Anks­ti at­va­žia­vo­me į tra­są. Ste­bė­jo­me, į ku­rią pu­sę lenk­ty­ni­nin­kai va­žiuo­ja. Pa­ma­tę tin­ka­mą kal­vą, puo­lė­me iš ma­ši­nos ir iš­sklei­dė­me vė­lia­vą. Maž­daug už 10 mi­nu­čių pir­ma­sis pra­va­žia­vo Be­ne­dik­tas Va­na­gas. Gir­dė­jo­me jo py­pi­ni­mą. Atsk­ri­dęs ma­lūns­par­nis fil­ma­vo 2–3 mi­nu­tes. Įs­pū­džiai bu­vo la­bai ge­ri! Net ne­si­ti­kė­jo­me, kad taip ge­rai vė­lia­va at­ro­dys. Rei­kė­jo greit priim­ti spren­di­mus, greit orien­tuo­tis. Vė­lia­va ten iš­bu­vo 3–4 va­lan­das", – sa­ko Pi­jus.

Lie­tu­vių poel­gis su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio. Vė­lia­vą vai­ki­nai ke­le­tą kar­tų tra­so­je iš­sklei­dė ir vė­les­nė­mis lenk­ty­nių die­no­mis. Tris­pal­vės vaiz­du sa­vo ofi­cia­lia­me pus­la­py­je pa­si­da­li­jo Da­ka­ro ra­lio or­ga­ni­za­to­riai.

"La­bai nu­džiu­gi­no ir žmo­nių ko­men­ta­rai – vi­si džiau­gė­si! O ir mums ma­lo­nu! No­rė­jo­me pa­mi­nė­ti ypa­tin­gą die­ną ir pa­lai­ky­ti Da­ka­re va­žiuo­jan­čius lie­tu­vius", – sa­ko P. Ma­čiu­kas.

Ypač anū­ko poel­giu džiau­gė­si Kur­šė­nuo­se gy­ve­nan­tis Pi­jaus se­ne­lis – di­de­lis Lie­tu­vos pa­trio­tas.

Orien­ta­ci­nės var­žy­bos

"Da­ka­ras bu­vo sva­jo­nė, ku­ri ga­li tap­ti ir aist­ra, – sa­ko P. Ma­čiu­kas. – Tai – orien­ta­ci­nės var­žy­bos, pa­tys žiū­ro­vai tu­ri "gau­dy­ti" punk­tus, koor­di­na­tes, kur lenk­ty­ni­nin­kai bus. Pir­mo­mis die­no­mis bu­vo keis­ta, o pa­skui da­rė­si vis įdo­miau ir įdo­miau. Vien tech­ni­nės mo­to­cik­lų, ma­ši­nų ga­li­my­bės įspū­din­gos! Ten pa­bu­vęs su­pran­ti, kad Da­ka­ras – vie­nas iš su­dė­tin­giau­sių ra­lių, rei­ka­lau­jan­tis la­bai di­de­lės iš­tver­mės. Kad jį lai­mė­tu­mei, rei­kia ne tik pa­tir­ties, ge­bė­ji­mų, bet ir sėk­mės. Nors ir bū­si pa­si­ruo­šęs, ga­li įvyk­ti ma­ža klai­de­lė."

Ne tik lenk­ty­ni­nin­kų, bet ir Da­ka­ro žiū­ro­vų die­nos bu­vo įtemp­tos: jau iš va­ka­ro vai­ki­nai sės­da­vo su­si­žiū­rė­ti pre­li­mi­na­rių koor­di­na­čių. Kel­da­vo­si la­bai anks­ti, bū­da­vo, ir ket­vir­tą ry­to.

Or­ga­ni­za­to­riai nu­ro­dy­da­vo punk­tus, kur žiū­ro­vai ga­li ste­bė­ti lenk­ty­nes. Jei yra no­ro, ga­li­ma va­žiuo­ti į pa­čią dy­ku­mą – lie­tu­viai daž­nai taip ir pa­da­ry­da­vo. Su­si­ra­dę, kur maž­daug lenk­ty­ni­nin­kai skries, pa­tys pa­trauk­da­vo į dy­ku­mą su ma­ši­na. Dy­ku­mos ke­liai – ir ak­me­nuo­ti, ir ko­pos.

Ats­tu­mai, ku­riuos tu­ri įveik­ti žiū­ro­vai, ne­men­ki. Vai­ki­nai per die­ną nu­va­žiuo­da­vo po 500–600 ki­lo­met­rų. Sa­vai­tę Sau­do Ara­bi­jo­je pra­lei­dę drau­gai su­skai­čia­vo, kad įvei­kė apie 3 000 ki­lo­met­rų.

"Lenk­ty­ni­nin­kams bu­vo die­nų, kai ry­te tu­rė­da­vo nu­va­žiuo­ti iki star­to 300–400 ki­lo­met­rų, dar 400 ki­lo­met­rų – lenk­ty­nių eta­pas, ga­liau­siai vėl grįž­ti 100 ar 200 ki­lo­met­rų į bi­va­ką. Žiū­ro­vai pa­na­šiai ir­gi tu­ri vy­tis", – pa­sa­ko­ja Pi­jus.

Pir­mo­mis die­no­mis šil­dė 20 laips­nių ši­lu­ma, pa­sku­ti­nė­mis oras įšil­da­vo ir iki 25. Bet nak­tys – šal­tos, tem­pe­ra­tū­ra nu­kris­da­vo iki 2–5 laips­nių ši­lu­mos, o dar – di­de­lis vė­jas.

Ke­liau­to­jams te­ko nak­vo­ti ne tik vieš­bu­čiuo­se, bet ir pa­la­pi­nė­se dy­ku­mo­je – šil­ta ne­bu­vo.

Lie­tu­vių ke­lio­nė­je su­ti­ko ne vie­ną. Ne tik at­vy­ku­sių iš ki­tų ša­lių, bet ir gy­ve­nan­čių Sau­do Ara­bi­jo­je.

Šau­nų įspū­dį pa­li­ko drau­giš­ka Da­ka­ro bend­ruo­me­nė: ir lenk­ty­ni­nin­kai, ir žiū­ro­vai. Su­si­pa­ži­nę pa­si­keis­da­vo kon­tak­tais, da­ly­da­vo­si koor­di­na­tė­mis.

"Lenk­ty­ni­nin­kai – pa­pras­ti, nuo­šir­dūs žmo­nės. Pa­bend­ra­vo­me su lie­tu­vių eki­pa­žais, dau­giau­siai su B. Va­na­gu, jis su­tei­kė lei­di­mus į bi­va­ką. Kal­bė­jo­me ir su pir­mą­jį Da­ka­ro eta­pą lai­mė­ju­sio "Ag­ro­ro­deo" štur­ma­nu Sau­liu­mi Jur­ge­le­vi­čiu­mi (Vai­do­tas Ža­la jau il­sė­jo­si), An­ta­nu Juk­ne­vi­čiu­mi ir Da­riu­mi Vai­čiu­liu, mo­to­cik­li­nin­ku Arū­nu Ge­laž­ni­ku. Da­ly­va­vo­me ir vie­na­me star­te, ga­lė­jo­me nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su me­gaž­vaigž­dė­mis – F. Alon­so, S. Pe­te­ran­se­liu, praė­ju­sių me­tų čem­pio­nu Nas­se­ru", – džiau­gia­si P. Ma­čiu­kas.

Di­de­lis nuo­ty­kis

Tarp vie­ti­nių Sau­do Ara­bi­jos gy­ven­to­jų di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo Da­ka­ru ne­si­jau­tė. Daž­nas ir ne­ži­no­jo, kad to­kios lenk­ty­nės vyks­ta jų ša­ly­je.

"Sau­do Ara­bi­ja ban­do at­gai­vin­ti tu­riz­mą, bet dar to­li gra­žu. Pa­si­jau­tė­me iš­skir­ti­niai – jiems keis­ta ma­ty­ti ki­to­kius žmo­nes, puo­lė mus fo­tog­ra­fuo­ti, fil­muo­ti", – sa­ko P. Ma­čiu­kas.

Ša­lis nu­ste­bi­no di­džiu­liais šiukš­ly­nais. Vai­ki­nai vie­ti­nio, iš­si­la­vi­nu­sio gy­ven­to­jo, klau­sė, ko­dėl? Iš­gir­do at­sa­ky­mą, kad to­kia jų kul­tū­ra.

"Keis­ta, kai vie­na­me pa­sau­lio kraš­te sten­gie­si rū­šiuo­ti, ne­terš­ti gam­tos, o ki­ta­me kraš­te šiukš­lės me­ta­mos pro lan­gą ir nie­kam neį­do­mu. Vis­kas at­ro­do mur­zi­na, šiukš­li­na, trūks­ta hi­gie­nos. Įs­pū­dis ne toks, ko­kio ti­kė­jau­si. Ma­niau, kad ša­lis bus tvar­kin­ges­nė, tur­tin­ges­nė. Jai dar to­li gra­žu iki Emy­ra­tų."

Pi­jus at­krei­pė dė­me­sį, kad Sau­do Ara­bi­jo­je yra su­kur­ta tu­ris­ti­nių vie­tų – su­tvar­ky­tų par­kų ar pa­plū­di­mių, bet žmo­nių jo­se – nė­ra.

"At­ro­do, pi­ni­gai iš­leis­ti, o nie­kas ten ne­si­lan­ko. Ku­ria­mas įvaiz­dis, bet nie­ko dau­giau. Nie­kas greit ne­vyks­ta. Bend­ra­vo­me su vie­ti­niais, lan­kė­me ne vie­ną mies­tą, bu­vo­me ir sos­ti­nė­je Ri­ja­de. Dau­giau gy­ven­to­jų, di­de­lis eis­mo in­ten­sy­vu­mas, cent­re – dau­giaaukš­čiai. Ma­žes­ni mies­te­liai la­biau at­si­li­kę. Bu­vo kul­tū­ri­nio šo­ko – vie­tų, kur bi­jo­jo­me ei­ti dėl ne­tvar­kos. Bet mais­tas ska­nus, neap­si­nuo­di­jo­me. Po­pu­lia­rūs la­va­šai, avie­na, viš­tie­na, ry­žiai, hu­mu­sas. Ko­ne pri­gu­li ir vis­ką val­gai ran­ko­mis."

Nors ne­se­niai Sau­do Ara­bi­jo­je priim­tas įsta­ty­mas, lei­džian­tis vy­rams ir mo­te­rims res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nė­se nau­do­tis tuo pa­čiu įė­ji­mu, ka­vi­nė­se mo­te­rų lie­tu­viai ne­su­ti­ko.

Mies­te ma­ty­tos mo­te­rys bu­vo vi­siš­kai už­deng­tais vei­dais. Gat­vė­je iš­vy­do ir ke­le­tą vai­ruo­to­jų – ne­se­niai Sau­do Ara­bi­jos mo­te­rims bu­vo su­teik­ta tei­sė vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lius.

Tik Da­ka­ro fi­ni­še ir už­da­ry­me, prie įė­ji­mo, lie­tu­viai iš­vy­do mer­gi­nų ati­deng­tais vei­dais.

Grį­žę į Jung­ti­nius Ara­bų Emy­ra­tus, pa­sku­ti­nę ke­lio­nės die­ną drau­gai sky­rė Du­ba­jui. Įsi­min­ti­na pra­mo­ga – ke­lio­nė per dy­ku­mą kro­si­niais mo­to­cik­lais ir ke­tur­ra­čiais. Ke­lią ro­dė ved­lys. Ke­ly­je ly­dė­jo ypa­tin­gas pei­za­žas su be­si­ga­nan­čiais kup­ra­nu­ga­riais."Vi­sas Da­ka­ras bu­vo di­de­lis nuo­ty­kis, o kiek­vie­na die­na – vis ki­to­kia", – de­vy­nių die­nų ke­lio­nę api­bend­ri­na P. Ma­čiu­kas.