Dailininko atminimas saugomas akmenų karalystėje

Dai­li­nin­ko at­mi­ni­mas sau­go­mas ak­me­nų ka­ra­lys­tė­je

Striu­kų (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) kai­mo ūki­nin­ko Ge­di­mi­no Ali­šaus­ko ak­me­nų ir au­ga­lų ka­ra­lys­tė, iš­gar­sė­ju­si vi­so­je ap­skri­ty­je, pa­si­pil­dė švie­saus at­mi­ni­mo dai­li­nin­kui Vi­to­liui Tru­šiui skir­ta eks­po­zi­ci­ja. Me­ni­nin­ką pa­ži­no­jęs pa­kruo­jiš­kis ke­ti­na eks­po­zi­ci­jo­je reng­ti ir mo­zai­kos kū­ri­mo edu­ka­ci­jas.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Iš sos­ti­nės – į nuo­ša­lų kai­mą

Bu­vu­sia­me ūki­nia­me G. Ali­šaus­ko so­dy­bos pa­sta­te, jau anks­čiau pa­vers­ta­me se­no­sios Lie­tu­vos kai­mo bui­ties, is­to­ri­jos epo­chų eks­po­zi­ci­jo­mis, te­ko „pa­si­slink­ti“ Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų re­lik­tams. Ne­ma­ža da­lis pa­tal­pos bu­vo skir­ta šie­met ūki­nin­ko par­si­vež­toms V. Tru­šio mo­zai­kos stak­lėms, dė­žėms su jau pa­ruoš­tais ar skal­dy­ti at­rink­tais ak­me­ni­mis ak­me­nė­liais. Čia pat ant sta­lo, ge­rai ma­to­mo­je vie­to­je, eks­po­nuo­ja­mas trum­pas V. Tru­šio kū­ry­bos pri­sta­ty­mas, jo su­kur­tų mo­zai­kų nuo­trau­kos, dai­li­nin­kui pri­klau­sę tep­tu­kai, da­žai.

So­dy­bą lan­kiu­sios Pak­ruo­jo moks­lei­vių eks­kur­si­jos da­ly­viams šei­mi­nin­kas pa­sa­ko­jo, kaip ap­dir­ba­mi mo­zai­koms skir­ti ak­me­nys, kaip kur­da­vo V. Tru­šys. Čia pat ir pa­ro­dė, kaip tai da­ro­ma, o drą­siau­siems siū­lė im­tis stak­lių ran­ke­nos pa­tiems.

G. Ali­šaus­kas už­si­de­gęs eks­po­zi­ci­jo­je or­ga­ni­zuo­ti mo­zai­kos kū­ri­mo mo­ky­mus.

Kaip gar­saus me­ni­nin­ko daik­tai at­si­ra­do Pak­ruo­jo ra­jo­no pa­ša­lė­je, vie­to­je, į ku­rią nu­va­žiuo­ti te­ga­li­ma žvyr­ke­liais, vin­giuo­jan­čiais tarp dir­ba­mų lau­kų?

„Po Tru­šio mir­ties pa­skam­bi­no Ra­ma­nec­kie­nė (do­cen­tė, dai­li­nin­ko bi­čiu­lė Ire­na Ra­ma­nec­kie­nė – red.): ve­lio­nio na­mą ati­duo­da dai­li­nin­ko glo­bė­jui. Nau­ja­jam šei­mi­nin­kui mo­zai­kų kū­ri­mo įran­ga ne­rei­ka­lin­ga. Ra­ma­nec­kie­nė pra­šė pri­si­dė­ti, gelbs­tint uni­ka­lų pa­li­ki­mą“, – pri­si­mi­nė G. Ali­šaus­kas.

Vy­ras il­gai ne­svars­tė, pri­glaus­ti ar ne ne­ma­žai vie­tos uži­man­tį pa­li­ki­mą, ar va­žiuo­ti jo šim­tus ki­lo­met­rų į Vil­nių. Drau­giš­ki ry­šiai su dai­li­nin­ku už­si­mez­gė, kai G. Ali­šaus­ko so­dy­bo­je vy­ko vie­nas iš Žiem­ga­los ple­ne­rų. Nuo to lai­ko Ali­šaus­kų na­mą sau­go ant te­ra­sos sie­nos įkur­din­ta V. Tru­šio mo­zai­ka „Ga­bi­ja“, lyg nu­žvel­gian­ti vi­sus, pra­ve­rian­čius du­ris.

Gam­tos ir žmo­gaus ku­ria­ma gro­žio ka­ra­lys­tė

Eks­po­zi­ci­ja V. Tru­šio at­mi­ni­mui na­tū­ra­liai iš­ple­čia G. Ali­šaus­ko ku­ria­mos iš­vaiz­džių ak­me­nų, skulp­tū­rų ir aug­me­ni­jos ka­ra­lys­tės ri­bas.

Ke­tu­rių hek­ta­rų te­ri­to­ri­jo­je ūki­nin­kas per be­veik ket­vir­tį am­žiaus įkur­di­no tūks­tan­čių tūks­tan­čius sa­vo lau­kuo­se ras­tų ak­me­nų. Nuo kumš­čio dy­džio iki sve­rian­čių tris de­šim­tis to­nų. Vie­ni ta­po kom­po­zi­ci­jų da­li­mis, at­ra­mo­mis gė­lėms ar me­ni­nin­kų su­kur­toms skulp­tū­roms. Ki­ti – pa­tys tar­si skulp­tū­ros, pri­me­nan­čios žmo­nes ar gy­vū­nus, mis­ti­nes bū­ty­bes.

Te­rei­kia la­še­lio vaiz­duo­tės, ir iš ak­mens ims žvilg­čio­ti nuo­tai­kin­gas vel­niūkš­tis ar se­ną ūki­nį pa­sta­tą sau­gan­tis di­džiu­lis šuo, su­plas­nos įvai­rūs paukš­čiai, su­ju­dės dra­ko­nas. Vie­ni ak­me­nys – lyg suak­me­nė­ję se­no­vi­nių me­džių ka­mie­nai su dar iš­li­ku­siais žie­vės pėd­sa­kais, ant ki­tų tar­si su­stin­go prieš mi­li­jo­nus me­tų te­kė­ju­sių upe­liu­kų sro­vės.

G. Ali­šaus­kas tu­ri ir sa­vo ak­me­ni­nį „ant­ri­nin­ką“ – vie­na­me iš lau­kuo­se ras­tų­ ak­me­nų dar­bi­nin­kai įžvel­gė ūki­nin­ko bruo­žų. Ta­ke­ly­je prie na­mų sto­vi jo Zio­dia­ko ženk­lo sim­bo­lis – ak­me­ni­nis Liū­tas.

Ne vie­nas so­dy­bo­je ap­gy­ven­din­tas ak­muo – su kul­tū­ri­ne praei­ti­mi. Prie pat na­mo gu­lin­tys du du­be­nė­tie­ji, pa­sak šei­mi­nin­ko, se­no­vė­je bū­da­vo nau­do­ja­mi rink­ti krikš­tui skir­tą van­de­nį, ki­toms re­li­gi­nėms vals­tie­čių apei­goms.

So­dy­bą lan­kęs spe­cia­lis­tas apei­gi­niu įvar­di­jo ir ne itin di­de­lį, vi­są duo­bu­tė­mis nu­sė­tą ak­me­nį. To­kie lai­ko­mi ypa­tin­ga re­te­ny­be, la­bai ver­ti­na­mi ko­lek­ci­nin­kų. Kai vė­liau G. Ali­šaus­ką ap­lan­kęs pa­žįs­ta­mas ėmė įkal­bi­nė­ti tą ak­me­nį „par­duo­ti ar­ba ati­duo­ti“, ūki­nin­kas jau ži­no­jo jo ver­tę ir su ra­di­niu skir­tis ne­ke­ti­no.

Ast­ro­lo­gi­ja, mis­ti­ka be­si­do­min­tis Ge­di­mi­nas įsi­ti­ki­nęs, kad vis­kas grįž­ta tar­si bu­me­ran­gas – ką pa­sau­liui duo­di, to ir pa­ts su­si­lauk­si. Šia fi­lo­so­fi­ja re­mia­si vi­sa G. Ali­šaus­ko veik­la, o ją at­spin­di ka­dai­se bu­vu­sio dir­ba­mo lau­ko vie­to­je įkur­ti trys al­pi­na­riu­mai – „bu­me­ran­gai“ ir jų ap­sup­tos trys skir­tin­go dy­džio ak­me­nų man­da­los. Vis­kas tiks­liai su­pro­jek­tuo­ta, kruopš­čiai pa­rink­ti kiek­vie­nai man­da­lai tin­ka­mi ak­me­nys, pre­ci­ziš­kai pri­žiū­ri­ma ve­ja.

„Di­džio­jo­je man­da­lo­je pa­sau­lio ener­gi­jos ga­li pa­si­sem­ti vy­res­ni žmo­nės, vi­du­ti­nė­je – jau­nes­ni, o ma­žiau­sio­je – vai­kai“, – sa­ko G. Ali­šaus­kas.

Su ak­me­ni­mis de­ri­na­mi me­džiai, de­ko­ra­ty­vi­niai krū­mai, tūks­tan­čiai gė­lių. Vie­ną iš so­dy­bos ri­bų žy­mi stam­bių ak­me­nų ei­lė, ša­lia ža­liuo­ja šim­to pen­kias­de­šim­ties jau­nų ąžuo­lų alė­ja. Kiek pa­so­di­no lie­pų, ber­žų, eg­lių – Ge­di­mi­nas ne­bes­kai­čiuo­ja. Ak­me­ni­mis grįs­ti ir so­dy­bo­je ty­vu­liuo­jan­čių tven­ki­nių šlai­tai, fon­ta­nas, upe­liu­kas.

Gam­tos ir žmo­gaus su­kur­ta gro­žio ka­ra­lys­tė prieš vie­nuo­li­ka me­tų bu­vo įver­tin­ta kaip gra­žiau­sia Šiau­lių ap­skri­ty­je ūki­nin­ko so­dy­ba. Čia kartkartėmis su­si­bu­ria skulp­to­riai, dai­li­nin­kai, ei­liuo­to­jai, vir­ti­nė­mis trau­kia eks­kur­si­jos.

Ge­di­mi­nas jau per­žen­gė sa­vo val­dų ri­bas – prieš pu­sant­rų me­tų įren­gė mau­dyk­lą ir poil­sia­vie­tę už po­ros ki­lo­met­rų nuo na­mų, ap­leis­tuo­se smė­lio kar­je­ruo­se. Apy­lin­kes ap­so­di­no me­de­liais (gal tūks­tan­čiu pu­šai­čių, ber­že­lių, ąžuo­liu­kų, ki­tų rū­šių) ir džiau­gia­si, kad šie ėmė kil­ti nuo že­mės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ge­di­mi­nas tu­ri sa­vo Zo­dia­ko ženk­lą – ak­me­ni­nį Liū­tą.

Ge­di­mi­nas Ali­šaus­kas sa­vo val­do­se jun­gia, ką gra­žaus su­ku­ria gam­ta ir žmo­nės.

Da­lį drau­go Vi­to­lio Tru­šio pa­li­ki­mo pri­glau­dęs Ge­di­mi­nas ir pa­ts mo­ka dirb­ti su dai­li­nin­ko stak­lė­mis.

Mo­zai­kų kū­ri­mo įran­ga sau­go­ma Striu­kuo­se.

Ali­šaus­kų gi­mi­nės so­dy­bo­je „gy­ve­na“ ak­me­nys ak­me­nė­liai iš apy­lin­kių lau­kų.

Ak­muo su šuns „po­rtre­tu“ ra­do vie­tą prie ūki­nio pa­sta­to.

Ve­lio­nio Vi­to­lio Tru­šio prieš daug me­tų Striu­kuo­se su­kur­ta mo­zai­ka „Ga­bi­ja“ te­be­sau­go na­mus.

Di­džio­jo­je man­da­lo­je, akiai at­si­ve­rian­čio­je nuo „bu­me­ran­go“ vir­šū­nės, ga­li­ma sem­tis ener­gi­jos.

So­dy­bą pa­pil­dęs nau­jo­kas, at­kas­tas pa­sta­rai­siais me­tais, di­džiau­sias iš ko­lek­ci­jos, sve­ria apie tris­de­šimt to­nų. Ge­di­mi­nas pa­ste­bi, kad da­lis ak­mens nu­ski­lu­si, tad jis ga­lė­jo bū­ti dar ge­ro­kai sun­kes­nis.