
Naujausios
Darbas ir grožis – šalia
Pasakojimas apie darbščius, grožį puoselėjančius žmones. Radviliškio rajone, Pakalniškių kaime ūkininkaujantys Diana ir Giedrius Špakauskai žino, ką reiškia sunkus, alinantis darbas. „Parduotos vasaros“ – apie augalininkystės ūkį turinčios poros veiklą pasakytų skeptikas, tuo tarpu sutuoktiniai tik sutariamai linkčioja galvas: to, ką daro, nekeistų į nieką.
„Jei mėgsti savo darbą, jis tampa ne pareiga, o pomėgiu, kurio pasiilgsti“, – juokiasi abu ir mosteli ranka į gausiai raudonuojančių braškių lauką: argi tai ne grožis!
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Atradimai ir praradimai
Nors bendra Dianos ir Giedriaus istorija prasidėjo prieš 28 metus, abu aiškiai prisimena viską iki smulkiausių detalių. Mokėsi vienoje mokykloje Šeduvoje, paralelinėse klasėse. Klases sujungus, abu atsidūrė vienoje. Jų žvilgsniai vieną dieną susitiko. Netrukus visi jau žinojo užgimus naują porą.
„Kai surandi savą žmogų, daugiau laiko draugystei ir vienas kitam pažinti net nereikia“, – sako Diana.
Špakauskams taip ir nutiko: vedė, kai jam tebuvo 18, o jai pusmečiu daugiau.
„Parsivežiau žmoną ne iš toli, o iš už maždaug penketo kilometrų nuo Pakalniškių esančio kaimo“, – šypsosi Giedrius.
Diana linkčioja galvą: Giedriaus namuose ji greitai atrado ne tik puikius santykius, bet ir anytos, kurios niekada net ir nevadino anyta, o tik mama, meilę.
„Gaila, kad daugybės mamos pamokymų tada neužsirašiau – būtų puikus pradžiamokslis, kaip reikia gyventi“, – sako D. Špakauskienė. Pavyzdžiui, susipykus su sutuoktiniu negalima eiti prie bičių, nes jos užpuls. Sako iš patirties žinanti, kad tas patarimas – ne iš piršto laužtas.
Giedriaus mamai išėjus Amžinybėn, širdyje, sako Diana, iki šiol likusi gili žaizda.
Pradžių pradžia
Techniniais darbuotojais dirbę Pakalniškių mokykloje 1998 metais Diana ir Giedrius nusprendė ūkininkauti. Pradėjo nuo grūdinių kultūrų, rapsų.
Vėliau sudomino daržininkystė: augino ir tiekė daržoves perpardavinėtojams. O prieš aštuonerius metus užsisodino braškių, dabar Špakauskų braškynas – apie 60 arų.
Į laukus stoja su vaikais – dviem sūnumis ir dukra.
Prieš kelerius metus Špakauskai iš sodybos Pakalniškių kaimo centre persikėlė gyventi į kaimo pakraštyje, plyname lauke savomis rankomis pasistatytą erdvų namą.
„Esame kaimo vaikai. Gal todėl taip gera dirbti žemę, sodinti medį ir klausytis tylos arba čiulbančių paukščių“, – pasakoja sutuoktiniai.
Dianai mieliausias pavasaris, kai ateina laikas sėti daržovių sėklytes, ir kai greta namo esančiame augalų daigyne jos pradeda dygti. Darbymetis jai prasideda vasarį.
„Nieko malonesnio nėra už pavasarį, kai ateina laikas tirpdyti per žiemą sukauptas kalorijas“, – sako šneki D. Špakauskienė. Ji nemėgsta rudens.
Pavasarį Diana mielai sėda už traktoriaus vairo, o jei yra reikalas, moka ir paremontuoti.
Besikalbant mums, G. Špakauskas ranka mosteli braškyno link. Kaip tik tarp lysvių šeimininkiškai žirglioja jų katė – iš gyvūnų prieglaudos kažkada parvežtas gyvūnas neturi vardo, bet ir šaukiamas vis kitu visuomet parodo prielankumą.
Špakauskų laukai raudonuoja nuo gausiai sirpstančių braškių, toliau – pirmametės medlievos sodinukai, pavienius trešniukus sunokinusios geltonosios trešnės, kriaušaičių, slyvų eilės, obelų sodas. Pertraukdami vienas kitą abu sutuoktiniai pasakoja ateities planus ir norus.
Dėl jokių baseinų ar sporto klubų neatsisakytų net žirnių lysvės ar gausiai sudygusių šiųmečių kaliaropių galvos. Abiem čia – gražiausias peizažas!
Kartu ir išvien
Pastarosiomis savaitėmis, kai sirpstabraškyno derlius, sutuoktiniai ir jauniausias sūnus turi išskirtinai daug darbo. Kiekvieną savaitę du ar tris kartus D. Špakauskienė su sūnumi važiuoja į Radviliškio turgų: pakalniškiečių užaugintos uogos bene paklausiausios, nes augindami jas, išskirtinį dėmesį skiria kokybei. Dėl kokybės jau spėję prisijaukinti ir nemažai klientų.
Tačiau tam, kad turėtum ką parduoti, turgadienio išvakarėse visi kartu draugiškai pluša laukuose rinkdami daržoves.
„Mėgstu, kad mano stalas lūžtų nuo įvairovės. Ir pirkėjams patogu viską nusipirkti iš karto“, – sako Diana. Žmonėms, kurie teiraujasi dėl parduodamų daržovių kokybės, moteris visada gali užtikrinti, kad jų ūkyje užaugintas daržoves ir vaisius gali valgyti ir sveikuoliai, ir seneliai, ir kūdikiai.
Kol žmona turguje, Giedrius užsiima kitais svarbiais ūkio darbais.
Ir kaip viską suspėja? Jei ne vienodos mintys, ne abipusis palaikymas, ne darbščių vaikų pagalba, keliolika hektarų dirbamos žemės ir dar tiek sodo būtų neįveikiami be svetimų talkininkų pagalbos.
O apie juos, talkininkus, sako, geriau ir patylėti: jei ir pasamdytų, vis tiek tektų už nugaros stovėti ir baksnoti.
Ir dėl dabartinės politikos, kurios pagrindinis šūkis, ironizuoja Giedrius, galėtų būti: „Viskas – Ramūnui! Mažiesiems – nieko!“ Sako, apie europinę paramą turintiems keliasdešimt hektarų nėra net ko svajoti, taigi tenka kapstytis, kaip išmano.
Apie ežiuką ir žalią žiogą
Atokvėpio minutėlių ūkio savininkams tenka palaukti iki žiemos. Tada Diana, puiki šeimininkė, savo artimuosius malonina gardžiais patiekalais, godžiai vieną po kitos skaito knygas, daug mezga.
Dar abu mėgsta keliauti, tiesa, daro tai kur kas rečiau negu norėtų: sodindami medžius pritrūksta pinigų kelionėms.
O apie jaunatviškos moters aistrą – fotografiją – galima būtų rašyti atskirą rašinį. D. Špakauskienė kadais turėjo kelis fotoaparatus, vėliau kolekciją papildė sūnaus iš Amerikos parvežtas modernus. Dabar fotoaparatus sėkmingai pakeitęs telefonas, kuris beveik visada po ranka.
Pakalniškių pagrindinėje mokykloje ir bibliotekoje D. Špakauskienė buvo surengusi ne vieną savo darbų parodą.
Fotografuojančios ūkininkės nuotraukose – daugiausiai kraštovaizdžiai arba gamtos kūriniai – gėlės, žiedai, medžiai, gyvūnai. Štai ant gėlės žiedo tupi žaliausias žiogas. Moteris šypsosi: negalėjo tokio žalio nenufotografuoti.
Arba ežiukas ryškiai mėlynomis akimis. Kitoje nuotraukoje – visas pulkas ežiukų. Ežiai – dažni Špakauskų sodybos svečiai.
Krentantis lietaus lašas. Ir žmonių siluetai apšviesti blankios šviesos. Diana žino, kad tie siluetai – jos vaikų.
Įvairios fotografavimo technikos itin domina moterį. Tiesa, laiko fotografavimui dėl ūkio darbų gausos pastaraisiais metais galinti skirti vis mažiau. Gal todėl visi jos fotoaparatai dabar guli stalčiuje.
Diana turi svajonę: važinėti po Lietuvą ir fotografuoti griūvančius statinius bei senus žmones.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pavartyčių kaimo ūkininkai Diana ir Giedrius Špakauskai.
Pusė hektaro braškyno. Kiekvienas sodinukas apčiupinėtas darbščių sodybos šeimininkų rankomis.
Diana sako, kad dirbant išvien darbai negali būti skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Juolab kad technika ją taip traukia.
Dianos Špakauskienės aistra – fotografavimas. Šįkart objektas – rožės žiedas.
Radviliškio rajono, Pavartyčių kaimo ūkininkai Diana ir Giedrius Špakauskai ir jų numylėtinė katė, kuri neturi vardo.