Degs atminties ar atgailos žvakės?

Degs at­min­ties ar at­gai­los žva­kės?

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Vė­li­nių die­nos – lai­kas, ka­da di­de­li ka­pi­ny­nai ir kuk­lios kai­mų ka­pi­nai­tės su­lau­kia lan­ky­to­jų dau­giau nei įpras­tai. Mi­ru­sių­jų mies­tai at­gy­ja jau sa­vait­ga­lį prieš jas, kai ant ka­pų už­de­ga­mos pir­mo­sios žva­kės esan­tiems Ana­pi­ly­je. Ko­kios jos bus – at­min­ties ar at­gai­los?

Ka­pi­nių lan­ky­mas Vė­li­nių lai­ku – pi­lig­ri­mų ke­lio­nė, į ku­rią kas­met iš­si­ruo­šia­ma šei­mo­mis nuo se­no iki ma­žo. Ir ji, ne­ly­gu gi­mi­nei, ga­li už­truk­ti vi­są die­ną. Nes šios ke­lio­nės marš­ru­tai per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą. Sy­kiu su pa­rei­ga už­deg­ti at­min­ties žva­kę jo­kio­se na­vi­ga­ci­jo­se ne­pa­žy­mė­to­se kai­mų ka­pi­nai­tė­se, ant ka­pų tų pro­tė­vių, apie ku­riuos jau­nie­ji pi­lig­ri­mai tik vy­res­nių­jų pri­si­mi­ni­muo­se tė­ra gir­dė­ję. Ir ke­lio­nė tam­pa grį­ži­mu prie sa­vo šak­nų.

Ka­pi­nė­se su­si­ti­kę gy­ve­ni­mo iš­bars­ty­ti, nu­to­lę vie­ni nuo ki­tų gi­mi­nai­čiai ar bu­vę kai­my­nai pri­si­me­na praei­tį. Pri­si­mi­ni­mais į sa­vo ra­tą su­grą­ži­na ir ve­lio­nius, nau­jie­nas tar­si pa­sa­ko­da­mi ne vien ka­pi­nė­se su­tik­tiems gy­vie­siems.

Duo­da at­min­ties bei pa­gar­bos pa­mo­kas vai­kams – de­ra už­deg­ti žva­kę čia pa­lai­do­tiems ne tik sa­vo ar­ti­mie­siems, bet ir ant to kau­bu­rė­lio, ku­rio gal nė­ra kam ap­lan­ky­ti.

Su­si­ti­ki­muo­se iš praei­ties su­grįž­ta ir švie­sios, ir skau­džios gy­ve­ni­mų is­to­ri­jos. Prie vie­no iš kuk­lių ant­ka­pių su ke­lio­mis pa­var­dė­mis daž­niau­siai at­min­ties žva­kes de­ga vie­na gi­mi­nės pu­sė. Pri­si­me­na dau­ge­lį me­tų čia be­siil­sin­čią jau­ną mo­te­rį ir ki­tą Pe­le­nės pa­sa­kos pu­sę. Gra­žią ir darbš­čią links­miau­sią kai­mo šo­kė­ją nu­si­žiū­rė­jo mies­tie­tis Prin­cas iš ne­pras­tos gi­mi­nės. Pa­sa­ka bai­gė­si po ves­tu­vių. Nau­jie­ji gi­mi­nai­čiai neuž­mirš­da­vo pa­ro­dy­ti Pe­le­nei jos vie­tos, o įkau­šęs Prin­cas – sa­vo au­to­ri­te­to įro­di­nė­ti kumš­čiais.

Ne kar­tą Pe­le­nei tek­da­vo bėg­ti nak­ti­mis iš na­mų su vai­kais, ne­tgi šal­čiau­sią žie­mą tū­no­ti kur užuo­vė­jo­je, lau­kiant, kol vy­ras už­migs. Iš­var­gin­ta to­kio gy­ve­ni­mo mo­te­ris ne­si­prie­ši­no už­klu­pu­siai li­gai – ty­liai su­tir­po, kaip žva­kė.

Prin­cas, at­li­kęs ge­din­čio su­tuok­ti­nio vaid­me­nį, lei­do­si į vien­gun­giš­ko gy­ve­ni­mo nuo­ty­kius. O naš­lai­čiai vai­kai dau­giau­siai li­ko se­ne­lių, Pe­le­nės tė­vų rū­pes­čiu. Tė­vo gi­mi­nė ne­ro­dė akių.

Užau­gę naš­lai­čiai pa­tys ta­po se­ne­lių pa­guo­da, atė­jus lai­kui, iš­ly­dė­jo juos į Am­ži­ny­bę ir pri­žiū­ri šei­mos ka­pą. Čia ir su­si­tin­ka su gi­mi­nai­čiais iš mo­ti­nos pu­sės. Už­de­ga at­min­ties žva­kes. Tik nė kar­to per dau­ge­lį me­tų ne­su­ti­ko tė­vo, Prin­co gi­mi­nai­čių nei jo pa­čio. Kar­tais, po Vė­li­nių tvar­ky­da­mi mo­ti­nos ir se­ne­lių ka­pą, ran­da ne­ži­nia kie­no at­neš­tų žva­kių. Skir­tų at­min­čiai ar at­gai­lai?

At­min­ties ar at­gai­los žva­kes ant mo­ti­nos ka­po de­ga pla­čiai ži­no­mas gir­tuok­lis ir smur­tau­to­jas? Vie­šu­mo­je be­si­guo­džian­tis „ne­be­tu­riu ma­my­tės“ vy­ras kruopš­čiai pri­žiū­ri jos ka­pą.

Bet iš jį pa­žįs­tan­čių at­min­ties neiš­di­lę, kaip me­tų me­tais mo­te­ris slėp­da­vo mė­ly­nes nuo sū­naus kumš­čių. Kaip ne­beišt­vė­ru­si smū­gių šauk­da­vo­si kai­my­nų pa­gal­bos. Kaip mo­ti­nos šir­dis ne­lai­kė nė di­džiau­sių nuo­skau­dų: iš­vy­du­siam po­li­ci­nin­kus ir nu­ri­mu­siam smur­tau­to­jui ji at­leis­da­vo vėl ir vėl...

At­gai­los žva­kes į ka­pi­nes ne­ša tie, kas no­rė­jo, bet taip ir neiš­tie­sė ran­kos gy­va­jam, rei­ka­lin­gam pa­ra­mos. Kas, su­kda­mie­si kas­die­ny­bės ver­pe­te, ne­su­ra­do lai­ko ar­ti­miau­siam žmo­gui, gal te­lau­ku­siam šil­to žo­džio...

Ko­kias žva­kes už­deg­si­me ant sa­vų­jų žmo­nių ka­pų – rink­tis mums.