
Naujausios
Dievo tarnystėje
Kelias dienas Romoje truko seserų benediktinių tarptautinės sąjungos simpoziumas svetingumo tema. Renginio dalyves priėmęs popiežius Pranciškus apie benediktines pasakė: „Jūsų moteriškas gerumo, tikėjimo ir dosnumo liudijimas pagal Marijos, Bažnyčios Motinos, pavyzdį yra brangi dovana Bažnyčiai. Jūs esate Bažnyčios ir Dievo gimdytojos ikonos. Visi, kurie jus mato, mato Motiną Bažnyčią ir Kristaus Motiną Mariją.“
Priėmime dalyvavo ir vienintelio Lietuvoje esančio Kauno seserų benediktinių vienuolyno atstovės. Šio vienuolyno abatė (moterų katalikių vienuolyno viršininkė) yra sesuo Juozapa. Akmenietė, prieš dvidešimt metų atsisakiusi pedagoginio darbo.
„Šiaulių kraštui“ sesuo Juozapa papasakojo apie savo gyvenimo kelią.
XXX
– Ar mano likimas – nestandartinis? Taip. Vienu aspektu aš vienuolyne tikrai tokia esu vienintelė. Jame vien mergaitės, tik aš turėjau šeimą, joje gyvenau didelę dalį savo gyvenimo.
1997-aisiais įstojau į vienuolyną, po metų jame apsigyvenau. Kai paprašiau priimama, tapau kandidate į vienuoles, kol vienuolyno taryba nusprendė priimti.
Iki tol ketverius metus bendravau su vienuolyno seserimis, kai atvažiuodavau į rekolekcijas Kaune. Kasmet po tris kartus ir po penkias dienas. Tuo laiku nekalbama. Tik kai vyksta maldos – girdisi tylūs žodžiai. Tyla – net pietaujant. Kartais išklausomi pranešimai, kurie turi tapti apmąstymų temomis.
Į namus išvažiuodama gauni užduotis – skaityti dvasinės literatūros, raštu parašyti savo įžvalgas. Pagal tai sprendžiama, ar žmogus subrendęs, kad galėtų įžengti į vienuolišką gyvenimą.
Rekolekcijos privalomos vienuolėms. Aš to nesiekiau ir važiuodavau vien dvasiniam pasikrovimui. Grįžusi į darbą Naujojoje Akmenėje, kelias dienas lyg ant debesų skrajodavau. Dėl įgautos vidinės jėgos.
Paskui pasiūlymas – gal man būtų įdomu kada nors ir likti vienuolyne. Tuo metu nuo 1993-iųjų jau buvau likusi be vyro, amžiną atilsį jam. Staigi netektis.
Iki vienuolystės buvau įstojusi į pranciškonų pasauliečių ordiną, į tretininkus. Mano bendruomenė buvo Šiauliuose. Ten važiuodavau kiekvieną mėnesį į susirinkimus. Susidarydavo apie dvidešimt žmonių. Bet širdyje jaučiau, kad noriu kažko daugiau, stipriau. Pavyzdžiui, didesnio asketiškumo. Tuo požiūriu mintys apie vienuolystę buvo nesvetimos.
Kai apsisprendžiau stoti į vienuolyną, tereikėjo atsiklausti vaikų, ar sutinka mane išleisti. Dukra jau buvo ištekėjusi, sūnus irgi suaugęs. Jie nesudarė kliūčių.
Kai 1998-aisiais įsikūriau vienuolyne, prasidėjo formacija. Nes nėra taip, kad ateini ir gyveni. Turėjau magistrę, savo mokytoją. Vyko pamokėlės, dvasiniai pokalbiai, duodamos užduotys.
2002 metais daviau amžinus įžadus. Po metų vienuolyne vyko generalinė kapitula ir mane išrinko generaline vyresniąja. Taip tapau mūsų bendruomenės vadove. Ja esu iki šiol. Tik turiu kitą statusą – abatės.
Turiu pavaduotoją – priorę. Yra vienuolyno taryba – aukščiausias jo valdymo organas. Tarybą sudaro daugiausia labai jaunos ir labai išsilavinusios seserys. Visos baigusios aukštuosius mokslus. Trys seserys turi mokslinius laipsnius, kelios ruošiasi tam.
Romos Šventojo Anzelmo benediktiniškame universitete galima studijuoti mums artimus dalykus, pavyzdžiui, dykumose gyvenusių vienuolių mintis ar benediktinų regulą. Studijos nėra paprastos vien todėl, kad pirmiausia turi išmokti italų kalbą. Pirmoji ten iš Kauno įstojo 2003-iaisiais, vėliau dar ne viena.
Seserys yra šviesios. Kai kurios moka ir po penkias užsienio kalbas.
Pagal sąrašą dabar vienuolyne yra 27 amžinųjų įžadų seserys, 2 laikinųjų, 1 postulantė, 2 kandidatės.
Pernai penkios seserys mirė.
Ne vienuolyne gyvena beveik 10 seserų. Tokia galimybė išlikusi nuo sovietmečio, kai nebuvo leidžiama vienuolėms kartu gyventi. Todėl tuomet vienuolynas buvo lyg pogrindyje. Seserys turėjo išsisklaidyti dėl saugumiečių persekiojimų. Vis dėlto kai kurios neišvengė tremties, kalėjimų.
Jei šiandien visos susirinktų, tai savo namuose nesutilptume.
Kai vienuolyne numiršta kokia senutė, o kita norėtų atvykti, tuomet ir parsivežame. Dažniausiai tokias, kurias reikia slaugyti. Senąją kartą. Niekam mes neatiduodame savo senučių, jos gyvena pas mus iki pat mirties. Dabar kelios yra ant lovos, dar kelioms reikia padėti atsikelti, apsirengti, atvesti prie stalo ir kitaip pagloboti.
Kai seserys neturėjo šeimos, tai, būnant devyniasdešimties ar daugiau metų, nelabai ir tėra tų labai artimų žmonių. Ne kiekvieną bėra kas aplanko.
Vienuolyno gyvenimas yra intensyvus. Mes laisvalaikio kaip ir neturime.
Aš keliuosi 5 valandą 15 minučių. Su žadintuvu. Pakylu anksčiausiai kitų, nes darau mankštą dėl stuburo problemų.
Varpas bendruomenei kelti skamba 6 valandą 20 minučių. Paskui varpas kviečia, kai ateina maldų arba valgių metas. Tai metas, kai seserys būname kartu.
Varpas yra gerai tuo, kad nereikia žvilgčioti į laikrodžius, o užsisėdėjus prie kompiuterių yra kas pasako: nepamiršk. Tuomet pagal regulą turi palikti bet kokį darbą, ir iškart eiti, kur priklauso.
6 valandą 50 minučių einame į bažnyčią melstis. Tik po to, apie pusę aštuonių, pusryčiai bendrame valgomajame, jis vadinamas refektoriumi. Anksčiau pavalgo vienuolės, kurios iškart po maldų išvažiuoja į darbus.
Yra dirbančių bendrojo lavinimo mokyklose, dėstančių universitetuose. Viena dirba Kauno klinikų Kardiochirurgijos skyriaus operacinėje medicinos sesele. Dvi vienuolės išeina į kitas bažnyčias atlikti sielovados užsiėmimų, už tai gauna atlyginimus.
Vienuolynas turi pats užsidirbti pragyvenimui. Juk mūsų niekas neišlaiko. Turime tiek, kiek į bendrą kasą sunešame senučių pensijų ir dirbančių atlyginimų. Tokią sąlygą sužino kiekviena, ateinanti į vienuolyną.
Bet nėra taip, kad žmogus liktų ant nulio. Smulkmenoms turi. Man, pavyzdžiui, per mėnesį pakanka 20 eurų, o kartais ir tiek nereikia. Juk pas mus viskas superkama, visos aprūpinamos. Kita vertus, vienuolės rūbai tie patys, tereikia kokią naują apykaklę pasisiūti. Vienintelis papuošalas kryželis nešiojamas po drabužiais.
Tik nė viena vienuolė nedirba po aštuonias valandas per dieną. Toks yra reikalavimas, nes mums aukščiau visko yra maldos gyvenimas, ir pagal jį turi susitvarkyti kitus darbus. Pavyzdžiui, turi stengtis parbėgti į dieninę maldą.
Seserys, kurios niekur nedirba, sukasi vienuolyne. Viskas vyksta pagal grafiką, kiekviena seserų turi įsipareigojimus tarnystėse. Įvairiose. Kas virtuvėje valgį ruošia, kas atlieka slaugą.
Į antrą bendrą maldą renkamės 13 valandą. Giedame psalmes, kurias transliuoja tiesioginiame eteryje „Marijos radijas“. Tik kai vyskupas aukoja mišias, jos būna ilgesnės, tuomet nebejungia radijos. Iš viso kasdien vyksta trys tiesioginės transliacijos.
Dar yra individualios maldos, skaitymai su Šventuoju raštu, adoracijos.
Trečia bendra malda vyksta nuo 17 valandos ir trunka ilgiausiai iš visos dienos maldų – iki 19 valandos. Po dešimties minučių skamba varpas vakarienei.
Paskui laikas leidžiamas įvairiai. Antradieniais vyksta bendruomenės susirinkimai.
Trečiadienio vakaras – sielovadai, kai susirenka pirmai komunijai besiruošiantys vaikai ir jų tėvai. Tuomet, kaip sakome, net dvylika seserų išeina lyg į frontą dirbti grupėse. Visokiausių atsivertimų esame mačiusios. Kaip po daugybės metų suaugusiems sugrįžta tikėjimas, ir tuomet ašaros teka net vyrams. Paprasčiausiai, tai Dievo supurtytieji, kai nereikia kokios gyvenimo tragedijos sugrįžimui į tikėjimą. Tuomet ir mums yra laimėjimas.
Vis dėlto pasitaiko žmonių, kurie pasako: jei aš taip nuskriaustas, tai nėra jokio dievo, ir mano, kad jo nereikia.
Ketvirtadieniais renkasi jaunimas dėl dermavonės.
21 valandą – naktinė malda, nes penktą šeštą valandą atsikėlus kitaip nepavadinsi. Kai tuomet atliekamos ir vigilijos, ne vienai akys peršti.
Paskui dauguma vienuolių išsivaikšto į savo celes. Bet ne visos gali atgulti miegui. Kas turi taisyti mokinių kontrolinius, skaityti magistrantų darbus ar atlikti kitus reikalus – eina į kompiuterines ir užsibūna iki išnaktų.
Seserų malda yra kaip dievo darbuotė. Vadovaujamės Šventojo Benedikto šūkiu: „Melstis ir dirbti“. Ir žmonės prašo užtarimo maldoje. Jie gali dalyvauti, kai mes bažnyčioje meldžiamės. Gal todėl mūsų vienuolynas, kai viešai meldžiasi, viešai gieda, daugiausiai turi pašaukimų. Bet yra vienuolynų, kurie po dešimtmetį nesulaukia nė vieno jauno žmogaus.
Mes negalime priimti studenčių. Juk jei vienuolynas priima žmogų, tai įsipareigoja juo rūpintis, o neturime finansinių galimybių išleisti į mokslus. Tad studentės gali būti tik kandidatėmis į vienuoles. Dabar priklauso mūsų bendruomenei, tačiau laisvos išeiti, jei panorėtų. Jų yra iš Panevėžio, Šilalės, Jonavos, Alytaus.
Mūsų vidiniame gyvenime būna visko. Kartais apie vieną jauną vienuolę pasikalbėjau su savo drauge, kuri dirba ginekologe. Ji sako: „Kad žinotumei, su kokiomis problemomis dabar ateina jaunimas, tai jūsų mergaitės yra šventos ir prašom nepykti“.
Tačiau tai nereiškia, kad nereikia auklėti. Juk yra dalykų, dėl kurių reikia sustatyti į ribas nuo pat pradžių.
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Šį mėnesį sesuo Juozapa dalyvavo priėmime pas popiežių Vatikane.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Kauno seserų benediktinių vienuolyno abatė sesuo Juozapa.
Į buvusios darbovietės Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos organizuojamas šventes sesuo Juozapa ne kartą yra atvykusi susitikti su buvusiais kolegomis ir mokiniais.
Sesuo Juozapa su dukra Edita.