Dula: gimdyklose dar yra smurto ir patyčių

Du­la: gim­dyk­lo­se dar yra smur­to ir pa­ty­čių

Po įvy­kio Šiau­lių mo­ters ir vai­ko kli­ni­ko­je, kai me­di­kai iš­kvie­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus „ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­siai“ gim­dy­vei, o šie lai­kė jos ran­kas, pir­mos vie­šai su­rea­ga­vo Lie­tu­vos du­los – gim­dy­vių pa­dė­jė­jos. Ra­šė­me, kad Lie­tu­vos du­lų aso­cia­ci­ja iš­pla­ti­no krei­pi­mą­si į Pre­zi­den­tę, Sei­mą ir Vy­riau­sy­bę, ži­niask­lai­dą, ku­ria­me me­di­kų veiks­mus įver­ti­no ne­tin­ka­mais, o prie­mo­nes – kraš­tu­ti­nė­mis.

Lie­tu­vos du­lų aso­cia­ci­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kė dvie­jų vai­kų ma­ma Li­na Gab­ri­jo­la­vi­čie­nė sa­ko, jog smur­tas prieš gim­dy­vę jo­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis nė­ra pa­tei­si­na­mas.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Įvy­kis at­spin­di bend­rą si­tua­ci­ją

– Kas pa­ska­ti­no vie­šai kreip­tis dėl šio, jū­sų žo­džiais, re­zo­nan­si­nio įvy­kio?

– Nes bu­vo im­ta­si kraš­tu­ti­nių veiks­mų. Šis įvy­kis at­spin­di tai, kas vyks­ta be­veik vi­so­se Lie­tu­vos gim­dyk­lo­se. Prieš mo­te­ris yra nau­do­ja­mas fi­zi­nis ir emo­ci­nis smur­tas. Apie tai nė­ra kal­ba­ma tar­si ne­bū­tų žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų joms at­sto­vau­ti, nes ne vi­sos šei­mos, grį­žu­sios na­mo su vai­ku, bū­na stip­rios ir drą­sios. Ne vi­sos gim­dy­vės at­pa­žįs­ta, kaip bu­vo su jo­mis pa­sielg­ta. Yra ryž­tin­gų, drą­sių mo­te­rų, ku­rios su­ge­ba nu­siųs­ti laiš­kus li­goni­nių va­do­vams ir į Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją, bet jos pa­vie­nės.

Pas­ku­ti­niu me­tu bu­vo daug vi­suo­me­nės su­si­dū­ri­mų su smur­tu ir mū­sų po­žiū­rio į jį: ir vai­kų, ir prie­var­tau­tų mo­te­rų is­to­ri­jų. Kiek rei­kia jė­gos vien tam, kad ga­lė­tum apie tai šne­kė­ti!

Di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis yra ne­pa­si­ren­gu­si net pri­pa­žin­ti, kad pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja, o au­kos kal­ti­ni­mas – dar vie­na pro­ble­ma Lie­tu­vo­je.

Kai pa­ts su tuo su­si­du­ri, tu­ri dau­giau at­jau­tos ki­tam. At­pa­žįs­ti, su­ge­bi pa­gal­vo­ti, o ko­kio­mis są­ly­go­mis tai bū­tų pa­tei­si­na­ma? Jei­gu mo­te­ris bū­tų aso­cia­li, ar toks el­ge­sys su ja bū­tų pa­tei­si­na­mas? Ne!

Ji bu­vo pa­va­din­ta ag­re­sy­via ir tai tar­si ko­das, kad ga­li at­va­žiuo­ti po­li­ci­ja. Bet iš to, kaip bu­vo api­bū­din­tas jos el­ge­sys – gu­lė­jo ant grin­dų, at­sa­kė lip­ti ant sta­lo ir kei­kė­si – nė­ra pa­vo­jaus ki­tų gy­vy­bei ar­ba svei­ka­tai.

– Ką jūs va­di­na­te fi­zi­niu, psi­cho­lo­gi­niu smur­tu, ku­rį pa­ti­ria gim­dy­vės?

– Ta ri­ba yra la­bai plo­na. Pag­rin­di­nis ski­ria­ma­sis bruo­žas – ar mo­te­ris da­vė su­ti­ki­mą tam, kas yra da­ro­ma su jos kū­nu, ar ne. Emo­ci­nė gim­dy­mo trau­ma pri­klau­so nuo mo­ters, ne nuo fak­to­rių. Vie­naip į žo­džius: „Tai da­bar pla­čiau iš­skėsk ko­jas“ – su­rea­guos mo­te­ris su vie­no­kia pa­tir­ti­mi, vi­siš­kai ki­taip juos iš­girs mo­te­ris, pa­ty­ru­si sek­sua­li­nį smur­tą.

Fi­zi­nis smur­tas ga­li bū­ti neat­sik­lau­si­mas prieš da­rant epi­zio­to­mi­ją (ker­pant tarp­vie­tę), kai mo­te­ris pra­šo jos ne­lies­ti, o ją lie­čia: ske­čia ko­jas, už­gu­la, spau­džia pil­vą. Yra bu­vę, kad mu­ša per vei­dą.

– Bū­se­na, kai gim­dy­vė šau­kia, pyks­ta ar net kei­kia­si, nė­ra nau­jie­na nei gim­džiu­siai mo­te­riai, nei me­di­kams.

– Ji ne­tgi tu­ri pa­va­di­ni­mą – tran­zi­ti­nė fa­zė. Svar­bu at­pa­žin­ti, kad mo­te­ris yra ant ri­bos, ku­rią tu­ri per­ženg­ti, jai nie­ka­da ne­bu­vo taip in­ten­sy­vu. Taip, nuo to no­ri­si at­si­trauk­ti, to­kia žmo­giš­ka reak­ci­ja. Bet kai tai va­di­na at­si­sa­ky­mu gim­dy­ti... Mo­te­ris at­si­sa­kė ne gim­dy­ti, o pa­klus­ti pro­ce­dū­roms. Kad mes šiuos da­ly­kus ta­pa­ti­na­me ir nau­do­ja­me kaip si­no­ni­mus, la­bai daug pa­ro­do apie po­žiū­rį.

Aš ne­ma­nau, kad ši si­tua­ci­ja bu­vo leng­va ir pa­pras­ta, pa­nau­do­ta tik­rai kraš­tu­ti­nė prie­mo­nė. La­bai ne­no­riu kal­tin­ti ir ne­no­riu kal­bė­ti apie tai, ko ne­ma­čiau.

– Kraš­tu­ti­ne prie­mo­ne va­di­na­te tai, kad bu­vo iš­kvies­ti pa­rei­gū­nai?

– Ir kad jie lai­kė mo­te­rį už ran­kų, net su­ge­bė­jo fo­tog­ra­fuo­ti ir tai pa­vie­šin­ti.

Lie­tu­vo­je yra daug mo­te­rų, ku­rios bu­vo pa­že­min­tos, prieš jas bu­vo pa­var­to­ta jė­ga, su jo­mis bu­vo el­gia­ma­si ne­pa­gar­biai tuo­met, kai jos pa­žei­džia­mos.

Aš su­pran­tu, kad po­li­ci­ją rei­kia pa­lai­ky­ti, ji dir­ba ypa­tin­gą dar­bą, pa­dė­kų ir pa­gy­ri­mo jai ne­bus per daug, bet čia ne tas at­ve­jis. Ir dar Šiau­lių me­ro pa­dė­ka... Tie juo­ke­liai, kad gi­męs vai­kas gal bus po­li­ci­nin­kas...

Ar gim­dy­vei, ku­ri at­li­ko pa­grin­di­nį dar­bą, su­ge­bė­jo net ir to­kio­mis są­ly­go­mis pa­gim­dy­ti, bu­vo skir­tas dė­me­sys? Ar bu­vo pa­gal­vo­ta, ko­kios pa­gal­bos jai rei­kia da­bar?

Pa­si­gen­da em­pa­ti­jos ir at­jau­tos

– Gi­na­te žmo­gaus tei­sę at­si­sa­ky­ti jam siū­lo­mų pro­ce­dū­rų, ir kad šis spren­di­mas tu­ri bū­ti ger­bia­mas. Bet šio­je si­tua­ci­jo­je yra ne tik gim­dy­vė, bet ir kū­di­kis. Kas ap­gins jį?

– Lie­tu­vo­je, kol žmo­gus ne­gi­mė, nė­ra nau­ja­gi­mis, pir­miau­sia yra ma­mos kū­nas ir ma­mos in­te­re­sai. Aiš­ku, me­di­kai no­ri svei­kų žmo­nių ir jų lin­ki, bet su gim­dy­mu nė­ra taip pat, kaip su apen­di­ci­tu, nors daž­nai gir­di­me to­kį pa­ly­gi­ni­mą.

Gim­dy­mo fi­zio­lo­gi­ja la­bai pri­klau­so nuo mo­ters psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos. Mo­te­riai rei­kia įei­ti į tą spe­ci­fi­nę tran­zi­ti­nę fa­zę, rei­kia, kad jai ne­truk­dy­tų. Yra la­bai daug ty­ri­mų apie tai, kad vie­na pa­nau­do­ta in­ter­ven­ci­ja gim­dy­me reiš­kia ir ki­tas ti­kė­ti­nas in­ter­ven­ci­jas. Gim­dy­mas yra su­dė­tin­gas, komp­lek­si­nis pro­ce­sas.

– Du­los bend­ra­dar­biau­ja su me­di­kais, pa­de­da gim­dy­vėms. Su ko­kiu po­žiū­riu su­si­du­ria­te?

– Yra mo­te­rų, ku­rios gim­dė su du­lo­mis ir pir­mą, ir ant­rą, ir tre­čią vai­ką, yra mo­te­rų, ku­rioms tai at­ro­do pi­ni­gų švais­ty­mas. Per­so­na­las ir­gi la­bai skir­tin­gai rea­guo­ja: vie­nur yra at­vi­res­nis, ieš­ko bend­rų spren­di­mų, ki­tur pa­sa­ko­ma mo­te­riai, kad ji tu­ri pa­si­rink­ti, ką ve­sis į gim­dyk­lą – vy­rą ar du­lą.

– Ar ži­no­te at­ve­jų, kai gim­dy­vės ėmė­si gin­tis nuo smur­to ar pa­ty­čių, gal krei­pia­si į jus pa­gal­bos?

– Jei­gu ši gim­dy­vė ma­nys, kad mes ga­li­me kaž­kuo pa­dė­ti, feis­bu­ko gru­pė­je „Du­los Lie­tu­vo­je“ ga­li pa­ra­šy­ti ži­nu­tę ir mes tik­rai pa­dė­si­me. Ži­nau at­ve­jų, kai me­di­kai at­si­pra­šė ir kal­bė­jo­si su mo­te­ri­mis. Tai yra la­bai daug, nes at­pa­lai­duo­ja mo­te­rį, lei­džia jai gy­ven­ti su ži­nia, kad bu­vo tei­si, kad įvy­ko ne­są­mo­nė.

Nei­gi­mas, jog tu nie­ko ne­sup­ra­tai ir vis­kas bu­vo ge­rai, yra bai­sus, nes mo­ters kū­nas ži­no, kad bu­vo ne taip. Pas mus nė­ra pa­gal­bos sis­te­mos, be to, vi­si kaš­tai – emo­ci­niai, lai­ko, fi­nan­si­niai – kren­ta ant šei­mos. Čia to­kie ne­pra­min­ti ke­liai...

Už­da­ro­se feis­bu­ko gru­pė­se, ku­rio­se yra daug ma­mų, ma­tau di­de­lę reak­ci­ją. Bet mo­te­rys lin­ku­sios da­ly­tis is­to­ri­jo­mis tik ten, kur jau­čia­si sau­giai. Rei­kia bū­ti iš­si­gy­džius sa­vo žaiz­das, kad apie jas vie­šai ga­lė­tum šne­kė­ti.

– Ką šis įvy­kis reiš­kia mo­te­riai, esan­čiai nėš­tu­mo pa­bai­go­je ir lau­kian­tis pir­mo­jo vai­ko? Ko­kia jo ži­nu­tė?

– Lin­kė­čiau mo­te­rims žiū­rė­ti į gim­dy­mą, kaip į sa­vo pro­ce­są, ku­ria­me ki­ti ga­li pa­dė­ti. Net ir la­biau­siai kva­li­fi­kuo­ta, di­džiau­sia ko­man­da ga­li tik pa­dė­ti, bet gim­do pa­ti mo­te­ris. Už šį pro­ce­są pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę ne­leng­va, bet iš to ir vi­sa jė­ga.

– Jū­sų aso­cia­ci­ja ra­gi­na im­tis po­ky­čių gim­dy­mo įstai­go­se. Ko­kių?

– Šis įvy­kis – at­spin­dys to, kas vyks­ta mū­sų vi­suo­me­nė­je, kaip mes el­gia­mės su pa­žei­džia­miau­siais žmo­nė­mis, kiek yra pa­ty­čių mū­sų ap­lin­ko­je.

Pa­ty­čios nė­ra penk­to­kų pro­ble­ma, pa­ty­čios pra­si­de­da nuo suau­gu­sių­jų. Nei li­go­ni­nės per­so­na­las, nei ki­ti nė­ra at­skir­ti nuo vi­suo­me­nės. Gim­dyk­lo­se daug pa­ty­čių, ne­pa­gar­bos, smur­to ir tai ne­tu­rė­tų tęs­tis. Tai ne­ga­li bū­ti tik jas pa­ti­rian­čių mo­te­rų rei­ka­las.

Vi­sas su gim­dy­ve dir­ban­tis per­so­na­las, nuo slau­gių iki aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos me­di­kų, tu­rė­tų ži­no­ti gim­dy­mo psi­cho­lo­gi­ją, bend­ra­vi­mo psi­cho­lo­gi­ją, kaip per­duo­ti ži­nią, kad vis­kas kei­čia­si, ne­gu bu­vo su­pla­nuo­ta, kaip bend­rau­ti su tė­čiu, ku­ris yra už ope­ra­ci­nės du­rų ir pa­ti­ria įtam­pą.

Rei­kia dau­giau em­pa­ti­jos, su­si­kal­bė­ji­mo, kad me­di­kai ga­lė­tų at­si­dur­ti pa­cien­tų kai­ly­je, o pa­cien­tai su­pras­tų, ko­kio­mis są­ly­go­mis dir­ba me­di­kai, ko­kiu krū­viu dir­ba aku­še­rės ir koks nea­dek­va­tus jų at­ly­gi­ni­mas.

Gim­dyk­lo­se yra la­bai švie­sių ir nuo­šir­džių žmo­nių, to­dėl jiems dirb­ti ap­lin­ko­je, ku­ri jų ne­pa­lai­ko, yra sun­ku. Ma­nau, ir jiems tu­ri­me iš­reikš­ti sa­vo pa­lai­ky­mą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Lie­tu­vos du­lų aso­cia­ci­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kė Li­na Gab­ri­jo­la­vi­čie­nė ti­ki­si, kad įvy­kis Šiau­liuo­se bus tar­si at­spir­ties taš­kas keis­tis: „Keis­ki­mės, ne­žiū­rė­ki­me at­gal.“