Dvarus bejungia klaidžiojanti raganos vėlė

Dva­rus be­jun­gia klai­džio­jan­ti ra­ga­nos vė­lė

Vos už ki­lo­met­ro nuo Lietuvos ir Latvijos sie­nos švie­čia res­tau­ruo­ti Blan­ken­fel­dės (Lat­vi­ja) dva­ro pa­sta­tai, ku­riuo­se jau dve­jus me­tus ver­da gy­ve­ni­mas: vei­kia mu­zie­jus, vieš­bu­tis, pro­duk­ci­jos iš vie­tos so­do gė­ry­bių ga­my­ba.

Te­rei­kia grįž­ti į Lie­tu­vą, kai ran­kos nu­svy­ra pa­ma­čius ka­dai­se 1785–1797 me­tais tai pa­čiai von Manteuffel–Szoege šei­mai pri­klau­siu­sio Dau­no­ra­vos dva­ro me­di­nius rū­mus, ku­rių sto­gas įsmu­kęs vi­dun, iš­dau­žy­ti lan­gai, iš­vers­tos du­rys. Šiuos du kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tus da­bar te­sie­ja Blan­ken­fel­dės dva­re su­de­gin­tos ra­ga­nos vė­lė, ne­ra­du­si ten ra­my­bės ir, pa­gal gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mus, klai­džio­jan­ti vieš­ke­liu, ve­dan­čiu į me­di­nius Dau­no­ra­vos rū­mus.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Far­ma­ci­nin­ką su­ža­vė­jo dva­ro au­ra

Latvijos ir Lietuvos sie­na vin­giuo­ja per miš­ko at­kar­pą, iš ku­rios iš­ni­rus į akis kren­ta XVIII am­žiu­je iš­ki­lę mū­ro pa­sta­tai, da­lis jų deng­ti nau­jo­mis rau­do­no­mis čer­pė­mis. Už įspū­din­gos ar­kos, kal­ti­nių me­ta­lo var­tų, per ku­riuos ka­dai­se įva­žiuo­da­vo dva­ri­nin­kų sve­čiai, at­si­ve­ria vaiz­das į dar ne­res­tau­ruo­tus pa­grin­di­nius dva­ro rū­mus, gė­ly­nus, ku­riuo­se pa­so­din­ta 500 ro­žių krū­mų.

Prie įva­žia­vi­mo sie­no­je trakš­te­lė­jus spy­nai du­ris at­ve­ria da­bar­ti­nis dva­ro sa­vi­nin­kas, gar­sios Bal­ti­jos ša­lių far­ma­ci­nės įmo­nės įkū­rė­jas ir val­dy­to­jas Val­dis Ja­kob­sons, pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus lai­ką lei­džian­tis šio­je nuo pa­grin­di­nių ke­lių nu­to­lu­sio­je vie­to­vė­je, su­ža­vė­ju­sio­je jį sa­vo au­ra.

V. Ja­kob­sons dėl Blan­ken­fel­dės dva­ro, ku­rį 2007 me­tais įsi­gi­jo iš bu­vu­sių sa­vi­nin­kų von Han­nų anū­kės Adi­nos von Ber­ne­witz, 1993 me­tais nu­pir­ku­sios jį iš vals­ty­bės, pa­li­ko sa­vo gim­tuo­sius na­mus ki­ta­me ša­lies pa­kraš­ty­je, Val­ko­je. Pas­ta­rą­jį mies­tą ker­ta Latvijos ir Estijos sie­na.

Vyks­ta įvai­rių gė­ry­bių ga­my­ba

Nau­ja­sis dva­ri­nin­kas, ku­ris kas sa­vai­tę at­va­žiuo­ja į už 15 ki­lo­met­rų esan­tį Jo­niš­kį ap­si­pirk­ti, nes ar­čiau, ir mais­tas bei ki­tos pre­kės kai­nuo­ja pi­giau nei Lat­vi­jo­je, įdė­jo ne tik daug va­lios bei pa­stan­gų, bet ir nuo­sa­vų lė­šų, at­ku­riant so­dą, par­ką, di­din­gą tar­nų pa­sta­tą, ku­ria­me vei­kia prii­ma­ma­sis, kon­fe­ren­ci­jų sa­lė, įspū­din­ga sve­tai­nė, pe­rei­nan­ti į se­nų lai­kų vir­tu­vę, kur pa­kė­lus gal­vą aukš­tyn at­si­ve­ria ka­mi­nas ir dan­gaus lo­pi­nys jo an­go­je. Sa­vi­nin­kas be­veik vis­ką res­tau­ra­vo sa­vo pi­ni­gais, tik 15 pro­cen­tų iš­lai­dų pa­den­gė lė­šo­mis, gau­to­mis iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų.

Prii­ma­ma­ja­me už sta­lo len­ty­no­se iš­ri­kiuo­ta ke­lias­de­šimt įvai­raus dy­džio ir for­mų bu­te­liu­kų, stik­lai­nė­lių su eti­ke­tė­mis.

Blan­ken­fel­dė­je sa­vi­nin­kas prii­ma ne tik lan­ky­to­jus, su­tei­kia pa­tal­pas se­mi­na­rams, bet tu­ri 16 lo­vų vieš­bu­tu­ką ir res­tau­ruo­to­se ark­li­dė­se įreng­tą įvai­rių so­do ir dar­žo gė­ry­bių – kon­ser­vų, sul­čių, si­ru­pų, vy­no – fab­ri­kė­lį. Tad at­vy­ku­sie­ji ga­li de­gus­tuo­ti sep­ty­nis vy­nus, ra­gau­ti fir­mi­nių šei­va­me­džio uo­gų si­ru­pų su įvai­riais prie­dais.

V. Ja­kob­sons paaiš­ki­na, kad pa­gal Lat­vi­jos įsta­ty­mus jis tu­ri tei­sę per me­tus pa­ga­min­ti ir par­duo­ti iki 15 tūks­tan­čių lit­rų vy­no ir iki 1000 lit­rų stip­rių­jų gė­ri­mų. Lie­tu­vo­je smul­kie­siems kai­mų vyn­da­riams ar alu­da­riams to­kios ga­li­my­bės nė­ra.

Įs­pū­din­ga var­pe­lių ko­lek­ci­ja

To­se pa­čio­se res­tau­ruo­to­se ark­li­dė­se vie­tą ra­do as­me­ni­nė V. Ja­kob­so­no me­ta­lo var­pų ko­lek­ci­ja, ku­rio­je iš vi­so yra maž­daug tūks­tan­tis eks­po­na­tų, o lan­ky­to­jai vit­ri­no­se po stik­lu ga­li pa­si­žval­gy­ti į 500 eg­zemp­lio­rių.

Ke­lio­li­ka var­pų pa­ka­bin­ti ir ga­li­ma jais skam­bin­ti. Tarp įspū­din­gų eg­zemp­lio­rių yra at­ke­lia­vu­sių ir iš Ki­ni­jos, Ti­be­to, Ja­po­ni­jos, Ko­rė­jos.

Blan­ken­fel­dę tu­ris­tai spar­čiai at­ran­da. Per­nai, anot sa­vi­nin­ko, jų ap­si­lan­kė dvi­gu­bai dau­giau ne­gu me­tais anks­čiau, dvie­jų die­nų są­skry­dį or­ga­ni­za­vo Bal­ti­jos „va­ba­lų“ (ma­žų au­to­mo­bi­lių) fa­nai.

Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos šmėk­la

Trau­kia į dva­rą ir ne­mir­tin­gos is­to­ri­jos. 1804–1805 me­tais ja­me bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jos ka­ra­lius Liud­vi­kas XVIII. Pa­sa­ko­ja­ma apie mi­ru­sį mar­ki­zą, ku­rio vė­lė jau­nus ir ne­su­si­tuo­ku­sius, at­si­gu­lu­sius mie­go­ti rū­muo­se, per­se­kio­da­vo sau­go­da­ma skais­ty­bę.

Ant­ra­me, dar ne­res­tau­ruo­tų rū­mų aukš­te nuo se­no vai­den­da­vo­si pa­sku­ti­nės Lat­vi­jo­je, bū­tent Blan­ken­fel­dė­je, su­de­gin­tos ra­ga­nos šmėk­la.

„Is­to­ri­ja me­na, kad dva­ri­nin­kų vai­kus pri­žiū­rė­ti sam­dy­ta gu­ver­nan­tė per vie­ną nak­tį iš­pro­tė­jo. Ta­da ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je pra­leis­ti nak­tį pa­si­ry­žo pa­ts po­nas su drau­gais, loš­da­mas kor­to­mis. Ry­tą vi­sus ra­do per­si­gan­du­sius, įsi­sprau­du­sius kam­ba­rio kam­puo­se“, – pa­sa­ko­ja Val­dis Ja­kob­sons.

Kur da­bar to­ji ra­ga­nos vė­lė?

„Į Lie­tu­vą išė­jo“, – nu­si­juo­kia dva­ro sa­vi­nin­kas.

Ta­čiau už pen­kių ki­lo­met­rų, Dau­no­ra­vo­je, vie­tos lat­vių bend­ruo­me­nės at­sto­vė, bu­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kė Em­ma Duncytė–Steponavičienė tar­si pa­tvir­ti­na šią min­tį, kai ima pa­sa­ko­ti iš se­ne­lių gir­dė­tą is­to­ri­ją apie bal­tą­ją da­mą:

„Ėjo dvi mo­te­rys į kal­vės pu­sę iš Dau­no­ra­vos dva­ro ir iš­vy­do bal­tą si­lue­tą. Iš pra­džių at­ro­dė, kad žmo­gus prie­šais žings­niuo­ja. Jos ma­nė, kad dva­ro tar­nai­tė ke­liu­ku ei­na. Tik pa­šau­kė var­du, stai­ga ji ėmė grei­tai sku­bė­ti, tol­ti, fi­gū­ra iš­tį­so lyg stul­pas ir pra­ny­ko rū­ke“.

Re­gė­jo dva­ro pa­sta­to ny­ki­mą

Pa­čiai Em­mai Duncytei–Steponavičienei bal­to­sios da­mos re­gė­ti ne­te­ko. Už­tat ji me­na dar ne­se­ną Dau­no­ra­vos dva­ro me­di­nio rū­mų pa­sta­to iri­mo pra­džią.

Dau­no­ra­vos dva­ras – tar­si prie­šin­gy­bė Blan­ken­fel­dei. Nors abu ka­dai­se pri­klau­sė tai pa­čiai von Manteuffel–Szoege šei­mai, bu­vo puo­se­lė­ja­mi ir pri­žiū­ri­mi, da­bar vie­nas – pri­va­taus as­mens pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui, ki­tas gi ap­skri­tai ne­tu­ri šei­mi­nin­kų, nes tur­to pri­klau­so­my­bės do­ku­men­tai, su­griu­vus ko­lū­kiui, ne­sut­var­ky­ti. Praė­ju­siais me­tais įgriu­vo di­džio­sios da­lies me­di­nio rū­mų pa­sta­to sto­gas. Pa­tiks­li­nus ver­tin­gą­sias da­lis, jis šiais me­tais pa­skelb­tas re­gio­ni­nės reikš­mės pa­vel­do ob­jek­tu,

E. Duncytė–Steponavičienė apie 1965-uo­sius dir­bo ten vei­ku­sio­je bib­lio­te­ko­je, ku­ri bu­vo įsi­kū­ru­si cent­ri­nė­je pa­sta­to da­ly­je. Jau ta­da, nu­sly­dus skar­dos lakš­tui, lie­taus van­duo plūs­da­vo vi­dun, rei­kė­da­vo sta­ty­ti ant grin­dų ki­bi­rus, du­be­nis jam su­rink­ti. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kai kei­tė­si, bet nė vie­nam, anot mo­ters, ne­rū­pė­jo.

Su Dau­no­ra­vos dva­ru, ku­rio vaiz­dą mo­te­ris va­ka­rais brūkš­niuo­ja po­pie­riaus lakš­tuo­se, sie­ja sen­ti­men­tai. Ten ka­dai­se kal­viu dir­bo jos se­ne­lis iš ma­mos pu­sės My­ko­las Kund­ro­tas. O jos se­ne­lė iš ki­tos pu­sės Emi­li­ja Dun­cie­nė bu­vo ži­no­mo lat­vių dra­ma­tur­go Mar­ti­nio Zy­ver­to pus­se­se­rė. Iš vie­nos kai­mo se­no­lės mo­te­ris ga­vo do­va­nų, spė­ja­ma, dva­ro lai­kus me­nan­tį bi­čių avi­lį, ku­ris pa­ga­min­tas be vi­nių.

13 pi­lių pa­veiks­lų

Dau­no­ra­vos dva­rui pri­klau­sęs Nar­tau­čių kai­mas is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1426 me­tais, ka­da Vy­tau­tas Di­dy­sis su­da­rė su­tar­tį su Li­vo­ni­jos or­di­nu dėl sie­nų. Tuo pa­čiu me­tu iš Or­di­no ma­gist­ro že­mes tarp Pla­to­nės bei Švė­tės upių nu­si­pir­ko Klau­sas von Me­de­mas, čia ir įsi­kū­rė Blan­ken­fel­dės dva­ras.

1557 me­tais Žy­gi­man­tas Au­gus­tas su­tei­kė pri­vi­le­gi­ją My­ko­lui Maš­kovs­kiui, iš­ma­ta­vu­siam Šiau­lių vals­čių va­la­kais, ir do­va­no­jo jam 4 kai­mus, tarp jų – Dau­no­ra­vą, kar­čia­mą Jo­niš­ky­je.

Per du šimt­me­čius tur­tas pe­rė­jo ne vie­nas ran­kas, kol 1785 me­tais ati­te­ko Blan­ken­fel­dės dva­ri­nin­ko ge­ne­ro­lo Chris­top­fer Le­vin von Mannteuffel–Szoege sū­nums Her­ma­nui ir Ka­ro­liui.

1797 me­tais Dau­no­ra­vos dva­rą įsi­gi­jo von Pfeilitzer–Franck gi­mi­nė. Da­bar­ti­nius dva­ro rū­mus ir ki­tus sta­ti­nius 1844–1855 me­tais pa­sta­tė Se­sa­vos, Uog­lie­nos Kur­še ir Dau­no­ra­vos dva­rų sa­vi­nin­kas Ju­li­jus Fryd­ri­chas Er­nes­tas von Pfeilitceris–Frankas (1800–1877).

Jo­niš­kio kraš­to dva­rų ty­rė­jas, ar­cheo­lo­gas Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, pa­ren­gęs kny­gą „Jo­niš­kio kraš­to dva­rai: Di­džio­ji ir Ma­žo­ji Dau­no­ra­va Ber­tau­čiai, Sat­kū­nai“,sa­ko, kad is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, kad ta­da rū­mų po­ky­lių sa­lės sie­nas puo­šė Her­mann Fried­rich Wae­ber (1761–1833) ta­py­ti 13 pa­veiks­lų, ku­riuo­se vaiz­duo­tos Kul­dy­gos, Kan­da­vos, Sa­bi­lės, Ter­ve­tės, Duo­be­lės, Tu­ku­mo, Em­bū­tės ir ki­tos pi­lys Kur­še. 1886 me­tais juos dva­ri­nin­kai pa­do­va­no­jo Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jui Jel­ga­vo­je, o šį už­da­rius – jie 1939 me­tais pa­te­ko į Ry­gos mies­to is­to­ri­jos ir Kul­dy­gos mu­zie­jus.

Rū­muo­se pa­si­ges­ta šei­mos po­rtre­tų, ki­tų me­no kū­ri­nių, bib­lio­te­kos, o si­dab­ri­nių sta­lo įran­kių ras­ta vos pen­kiems as­me­ni­mis. 1877 me­tais mi­ni­mi rau­don­me­džio ir ber­žo me­džio kor­tų sta­le­liai, bu­fe­tai, for­te­pi­jo­nas, pa­sta­to­mi laik­ro­džiai, se­no­vi­nio sti­liaus kė­dės ir so­fos, sta­lai, kė­dės, stik­li­nės tau­re­lės ir gra­fi­nai ir ki­ta. Lu­bos ir sie­nos tin­kuo­tos bei ba­lin­tos kal­kė­mis.

Bu­vo pa­žan­gus dva­ras

1895 me­tais Kau­no gu­ber­ni­jos sta­tis­ti­kos ko­mi­te­to sek­re­to­rius Kons­tan­ti­nas Gu­kovs­kis, ra­šy­da­mas apie Šiau­lių ap­skri­tį ir Dau­no­ra­vos dva­rą, mi­ni, kad pa­sta­ro­jo pa­žan­gia­me ūky­je nau­do­tos mi­ne­ra­li­nės trą­šos, au­gin­tas va­sa­ro­jus, žie­mo­jus, do­bi­lai, lai­ky­ta 50 dar­bi­nių ark­lių, 120 mel­žia­mų kar­vių, 30 prieaug­lio, dir­bo 30 šei­mų. To me­to nau­jie­na – bul­vės, be ku­rių neį­si­vaiz­duo­ja­ma da­bar­ti­nė lie­tu­vių na­cio­na­li­nė vir­tu­vė, dva­ro do­ku­men­tuo­se mi­ni­mos nuo 1834 me­tų.

1913 me­tų spau­do­je ra­šo­ma, kad Dau­no­ra­vo­je pir­mo­jo­je tarp ap­lin­ki­nių dva­rų lai­ky­tos ostf­ry­zų veis­lės kar­vės.

1877 me­tais mi­ni­mas di­de­lis vai­sių so­das su 175 se­nų obe­lų, kriau­šių, ag­ras­tų ir ser­ben­tų krū­mais, vyš­nio­mis, sly­vo­mis, oran­že­ri­ja, pa­vė­si­nė­mis. Čia prieš 150 me­tų au­go vie­nas pir­mų­jų grai­ki­nių rie­šu­tų Lie­tu­vo­je. Dva­ri­nin­kai XIX am­žiu­je da­ly­vau­da­vo įvai­rio­se so­di­nin­kys­tės pa­ro­do­se Ry­go­je ir Jel­ga­vo­je, kur bu­vo ap­do­va­no­ti si­dab­ro ir bron­zos me­da­liais.

Da­bar grau­džiai at­ro­dan­tis Dau­no­ra­vos dva­ras XVI–XIX am­žiais val­dė dau­giau nei 2600 hek­ta­rų že­mės, iš jos apie 730 hek­ta­rų – miš­ko. Tuo pat me­tu bro­liš­ka­sis Blan­ken­fel­dės dva­ras tu­rė­jo apie 3000 hek­ta­rų že­mės.

Dau­no­ra­vo­je 1877–1920 me­tais mi­ni­mi 43 pa­sta­tai (tarp jų ir oran­že­ri­ja), iš ku­rių li­ko tik 5 ir dar vie­no tvar­to griu­vė­siai, Blan­ken­fel­dė­je bu­vo 32 pa­sta­tai.

Kar­čia­mos gais­ras

Dau­no­ra­vos dva­ras XVI–XIX ama­žiais val­dė 3–4 kar­čia­mas: Di­džią­ją Dau­no­ra­vos, Ąžuo­lų, Vy­tau­čių, Pro­čiū­nų ir Jo­niš­ky­je. Apie Di­džio­sios kar­čia­mos gais­rą 1893 me­tais pa­sa­ko­ja vie­ti­nis dau­no­ra­viš­kis sla­py­var­džiu „Kaž­koks Dun­dur­nieks: „Va­ka­re prieš gais­rą ten bu­vo „ba­lius“, kur su­si­bū­rę sve­čiai ge­ro­kai pa­si­links­mi­no, tuo­met ir ki­lo gais­ras, tik­riau­siai ir bu­vo kal­ta nuo deg­ti­nės ap­svai­gu­si gal­ve­lė, ku­ri ap­svai­gu­si ir bus jį su­kė­lu­si ar­ba kas nu­me­tęs de­gan­tį deg­tu­ką, ar­ba dar rūks­tan­tį pa­pi­ro­są. Gais­ro me­tu su­de­gė vi­si smuk­li­nin­ko gy­vu­liai, iš­sky­rus vie­ną par­še­lį, taip pat ir vi­sas ne­kil­no­ja­mas tur­tas. Kol smuk­li­nin­kas iš­si­gan­dęs gel­bė­jo sa­vo šei­mą, kaž­ku­ris nuo va­kar už­si­li­ku­sių sve­čių čiu­po vy­no dė­žę su jo­je bu­vu­siais pi­ni­gais ir su­si­bė­ręs juos į sa­vo ki­še­nę lai­min­gai pa­spru­ko.“

Pas­ku­ti­nio­ji Dau­no­ra­vos dva­rą val­dė Mar­ta Kei­zer­ling. 1940 me­tais pa­li­kuo­nys re­pat­rija­vo į Vo­kie­ti­ją. Nuo ta­da dva­ro pa­sta­tai ny­ko ar­ba bu­vo nai­ki­na­mi gam­tos ir žmo­nių. Be­lie­ka tik ti­kė­tis, kad jie dar su­lauks nau­jo šei­mi­nin­ko, ku­ris pri­kels uni­ka­lų Šiau­rės Lie­tu­vos me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tą nau­jam gy­ve­ni­mui, kaip Val­dis Ja­kob­sons pri­kė­lė kai­my­ni­nę Blan­ken­fel­dę.

Au­to­rės nuo­tr.

Blan­ken­fel­dės dva­ro nau­ja­sis sa­vi­nin­kas Valdis Ja­kob­sons (de­ši­nė­je) lan­ky­to­jams pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas apie dar ne­res­tau­ruo­tuo­se rū­muo­se ka­dai­se be­si­vai­den­da­vu­sią pa­sku­ti­nę Lat­vi­jo­je su­de­gin­tą ra­ga­ną.

Dau­no­ra­vos dva­ro rū­mų sto­gas dau­giau kaip prieš me­tus ge­ro­kai įgriu­vo.

Pa­ma­ti­nia­me ak­me­ny­je iš­kal­ta da­ta, ka­da bu­vo pa­sta­ty­ti šie Dau­no­ra­vos dva­ro rū­mai.

Kaž­ka­da tai bu­vo Dau­no­ra­vos dva­ro tvar­tas.

Blan­ken­fel­dės dva­re vei­kia įspū­din­ga var­pų ir var­pe­lių eks­po­zi­ci­ja, ku­rio­je – 500 eg­zemp­lio­rių, o vi­so­je sa­vi­nin­ko ko­lek­ci­jo­je jų yra net apie tūks­tan­tį.

Dar ne­res­tau­ruo­ta­me Blan­ken­fel­dės rū­mų pa­sta­te iš­li­kę ori­gi­na­lūs laip­tai, sie­nų de­ko­ras.

Įva­žia­vi­mo var­tai ir res­tau­ruo­ti Blan­ken­fel­dės dva­ro pa­sta­tai.

Blan­ken­fel­dė­je iš­li­kę ne­ma­žai bu­vu­sių dva­ro mū­ri­nių pa­sta­tų.

Bu­vu­sio­se ark­li­dė­se da­bar vei­kia vy­no, sul­čių ir ki­tų vie­tos gė­ry­bių fab­ri­kė­lis.

Blan­ken­fel­dės sa­vi­nin­kas Val­dis Ja­kob­sons at­vy­ku­siems pa­siū­lys įsi­gy­ti ir vie­tos so­do pro­duk­ci­jos, su­dė­tos len­ty­no­se.

Em­ma Duncytė-Steponavičienė ro­do se­no­vi­nį avi­lį, ku­ris, spė­ja­ma, ga­lė­jęs pri­klau­sy­ti Dau­no­ra­vos dva­rui.

Šia­me ke­ly­je į Dau­no­ra­vos dva­rą ka­dai­se pa­si­ro­dė vai­duok­lis „Bal­to­ji da­ma“, pa­sa­ko­ja se­ni žmo­nės.

Nuo šios vie­tos iki Blan­ken­fel­dės dva­ro – ma­žiau nei ki­lo­met­ras, o į ki­tą pu­sę – ke­tu­ri ki­lo­met­rai iki Dau­no­ra­vos dva­ro.

Blan­ken­fel­dės dva­re lan­ky­to­jams pa­teik­ta ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos apie bu­vu­sius sa­vi­nin­kus.