Naujausios
Paskutinio skambučio šventės vieta žurnalistams buvo pranešta likus dviem valandoms iki jos pradžios. Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir bombardavimais nesugadintų renginio. Juolab, kad tą naktį dronai atakavo troleibusų parką, ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 troleibusų.
Maksimalių atsargumo priemonių buvo imtasi ir todėl, nes modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, todėl pagrindinė renginio dalis vyko kieme stovinčios senosios mokyklos rūsyje.
Žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į aštuonis metrus po žeme įrengtoje ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą.
Į požeminę mokyklą patenkama per neišvaizdų statinį. Laiptais nusileidus į apačią teko praeiti pro ginkluotą budėtoją, o koridoriai pasitiko nepriklausomybę bei tautiškumą aukštinusių asmenybių portretais beik vaikų piešiniais.
Direktorė didžiavosi gražiai išpuoštu kabinetu, kuriame vyksta Tėvynės gynimo pamokos. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais bei iškabintos fronte kovojančių brigadų ženklais, garsių kovotojų citatomis, senovės kazokų kovos ginklais.
Pradinių klasių pamokose tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi ir mokytojops, ir nemaža dalis vaikų. Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, ir yra specialus antistreso kambarys.
Medicinos kabinete budėjusios terapeutės paklausiau dėl kokių nusiskundimų mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Dažniausiai pas ją lankosi žemesnių klasių mokiniai, kuriems dėl suvalgytų saldumynų suskauda pilvą, ima pykinti. Panikos priepuolio nebūna, pamena tik vieną.
“Labiau pergyvena vaikų tėvai, o mokiniai greit pamiršta sprogimus, ir trokšta bendrauti, būti drauge”, – kalbėjo terapeutė.
Pasibaigus šventei abiturientai ir tėvais neskubėjo skirstytis, stoviniavo prie žemės paviršiuje esančios mokyklos ir šnekučiavo, dainavo, šoko, žaidė.
Visi džiaugėsi bendravimu, linksminosi, išskyrus vieną megaitę, kuri gailiai kūkčiojo prisispaudusi prie mamos.
Prisiartinęs paklausiau mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.
– Lena ką tik baigė antrą klasę, ji yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl kovido epidemijos bei karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos jai buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti požeminę mokyklą vaikas atsigavo, tiesiog veržėsi į klasę. Verkia todėl, nes pasakiau, kad rytoj į mokyklą nebeis, o pamokų nebebus visą vasarą, tad tik dabar suvokė, kad vėl vienai teks sėdėti kambaryje, – paaiškino Natalija.
Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos klausimas, kada baigsis karas. Tą moterį su pirmoke dukrele fotografavau kiek anksčiau, nes abi dėvėjo tautiškai išsiuvinėtas palaidines ir tuomet išsiskyrė iš kitų.
Moteris neramiomis akimis klausinėjo, kas ES kalbama apie karo pabaigą.
– Bijau, kad gali paankstinti mobilizacinį amžių, o mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis. Bijau, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį nieko man nesakydamas. Po jo mirties užsisklendė savyje, nebesidalina planais, – pasakojo moteris.
Įsiminė ir kitos mamos priekaištas. Paklausiau, ar sūnus džiaugiasi vėl galėdamas lankyti mokyklą, moteris pasakė, jog su šeštą klasę baigusiu Denisu atvyko vien į šią šventę. Jos sūnus mokėsi nuotoliniu būdu. Paklausus kodėl, mama žybtelėjo piktu žvilgsniu:
– O Jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau, nei suskamba oro pavojaus pranešimas?
Moteris pridūrė, jog vaikų į mokyklą neleidžia ir dvi jos draugės. Panašią baimę turbūt išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminę mokyklą neskuba leisti vaikų. Mokyklos direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, o dabar tik 450, nors užsiregistravę yra 950. Kiti mokosi nuotoliniu būdu, o 150 mokinių perėjo į kitas mokyklas.
Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus požeminėje mokykloje pamokas buvo nuspręsta leisti rengti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad dvejomis pamainomis mokosi devyni šimtai vaikų.Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi šimtas tūkstančių vaikų, iš kurių kiek daugiau kaip pusė gyveno mieste, dvylika procentų kitose Ukrainos vietovėse, o trečdalis užsienyje. Dauguma moksleivių mokėsi nuotoliniu būdu, nes pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, kurių mieste yra dešimt. Šešios jų įrengtos pagalbinėse metro stotyse, keturios naujai pastatytos. Ukrainoje mokyklas šiais metais baigė 360 tūkstančių abiturientų.
