Naujausios
Mums rašo
Garbingo Lietuvos žmogaus priesakas
Vasario 16 d. – tai mūsų laisvės ir vienybės diena. Prieš 96 metus 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas skelbė, kad Lietuva atstato nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašo 20 iškilių mūsų Tėvynės vyrų vadinamų signatarais.
Ant Vasario 16 d. Akto yra mano močiutės Petronėlės Staugaitytės – Juodaitienės brolio Justino Staugaičio parašas.
Prieš pasirašant Aktą dabartiniuose (Vilniuje) signatarų namuose Justinas Staugaitis pateikė samprotavimą apie demokratiją, kuris aktualus liko ligi šių laikų.
„Demokratija ,vyrai, yra, kai valdo geriausi, viršuje aristokratiškos natūros, valstybės lyderiai: Prezidentas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, Ministeriai, privalo būti tokie: drąsūs, laisvi nuo partijų, puikūs oratoriai turintys tikslą priklausyti žodžio ir kalbos religijai, darbštūs ir mylintys tautą labiau negu save. Privalo laikytis duoto žodžio, nes įstatymas tai žodžio laikymasis. Įstatymas privalo būti mumyse. Įstatymas šventas dalykas. Įstatymo nesilaikant, arba jam tampant „botagu“ Lietuva atsiras despotizmo liūne.“
Argi neišsipildė šie pranašiški žodžiai A. Smetonos autoritarinei vyriausybei. Prezidentas, palikęs Lietuvą, turėjo bėgti per Kybartus į užsienį, nes visą valdžią buvo sukoncentravęs savo rankose.
J. Staugaitis žmones neskirstė pagal socialinę padėtį, jo nuostata buvo tokia: nesvarbu ar artojas, ar mokslo vyras. Svarbiausia, kad būtų geros širdies, mylėtų Lietuvą, dvasiškai stiprus ir tikintis, darbštus, protaujantis.
Besimokydamas kunigų seminarijoje Seinuose J.Staugaitis susimąstė apie gyvenimo prasmę ir esmę. Iškėlė gyvenimo tikslą: tarnauti Dievui ir Tėvynei, visomis išgalėmis pagal savo galimybes palikti pėdsaką Lietuvai. Pačiam sukurti aplinką, kurioje būtų ramu šalia esantiems, nesudaryti rūpesčių artimiesiems, mažiau pykti ir pavydėti aplinkiniams, skleisti geras emocijas ir meilės aurą, suteikti džiaugsmo bendraujant. Šio tikslo J.Staugaitis laikėsi visą gyvenimą.
J.Staugaitis gimė darnioje ir tvarkingoje Mykolo Staugaičio šeimoje Suvalkijos Zanavykų krašte Sintautų parapijoje Tupikų kaime, ūkininko šeimoje. Augo 5 vaikai: 2 sesutės ir 3 broliai. Justinas buvo vyriausias.
Ši vietovė mums davė daug iškilių asmenybių J.Totoraitį, J.Staugaitį, V.Kudirką, kaimyną poetą P.Vaičaitį, kurio eilės įkvėpė J.Staugaitį susimąstyti apie gyvenimo tikslą.
Savo atsiminimų knygoje rašo, kad „mano prieteliaus eilės verčia susimąstyti būnant gimnazistu Marijampolės Marijonų gimnazijoje apie gyvenimo prasmę ir esmę. Todėl privalau būti toks visą likusį gyvenimą: sukursiu aplinką, kurioje būtų ramu šalia esantiems, nesudarysiu rūpesčių šeimai ir artimiesiems, mažiau pyksiu arba pavydėsiu aplinkiniams, skleisiu gerą emociją ir meilę artimui, suteiksiu džiaugsmo bendraujant.“
Tokį tikslą gyvenime išsikėlęs sau laikėsi jo iki mirties.
„Žmogus, kaip ir paukštis narvelyje blaškosi, nori būti laisvas. Tik laisvas žmogus nepriklausomoje valstybėje gali atsiskleisti ir parodyti savo esybę: atiduoti savo energiją veiklos sričiai, parodyti gyvybingumą ir būti laimingu matydamas tautiečius besišypsančius. Sugebės išklausyti tautiečių nusiskundimus, pageidavimus ir stengsis suprasti kaip savo, arba savus“,– rašė J. Staugaitis .
Būdamas Seimo Pirmininku, Telšių vyskupu J.Staugaitis galėjo ir privalėjo kiekvieno tautiečio širdžiai suteikti meilės ir gerumo. Savo atsiminimų knygoje rašo ir duoda artimo meilės pavyzdį. Jis artimo meilę suvokė taip: – „Kai mano maža sesutė Petronėlė valgo saldainį, o aš žiūriu, man darosi saldu“.
Per savo gyvenimo metus suprato: „ Su žmonėmis reikia bendrauti iš širdies. Reikia turėti išdirbtą nuojautą iš pasakyto žodžio, balso tembro suprasti ar nuoširdžiai pasakyta ar „valdiškai patarta“.
1943 m. vokiečių okupacijos metais Vyskupas, Politikas, Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas mirė. Paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo šie:
„Viešpatie neapleisk Lietuvos“.
Gerbiamieji skaitytojai, Jūs darykit išvadą, koks žmogus buvo Vasario 16 d. Akto Signataras.
Būtų gerai jei šių laikų valstybės vyrai būtų tokie.
Vasario 16 Akto signataro sesers Petronėlės anūkas, Edukologijos magistras Oliveras JUODAITIS
Šios knygos, kurią 2011 metais išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, puslapiuose atskleidžiama dramatiška vyskupo ir Tėvynės nepriklausomybės puoselėtojo Justino Staugaičio gyvenimo istorija per kelias skirtingas epochas: carinės Rusijos priespauda, kaizerinės Vokietijos okupacija, lietuvių ir lenkų konfliktai, atkuriant jų valstybių nepriklausomybę, autoritarinis Antano Smetonos valdymas, dvi – sovietinė ir nacių – okupacijos. Skirtingos epochos, skirtingi išbandymai, tačiau vienas ir tas pats apsisprendimas tarnauti Tėvynės visų žmonių dvasinei ir medžiaginei gerovei, jų išganymui bei Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei.
