Naujausios
Gimtadienio linkėjimai: graži, klestinti ir nepriklausoma
Rytoj nepriklausomai Lietuvai sukanka 25-eri. Kokią Lietuvą mato nepriklausomybės karta? 24-erių metų vyresnysis eilinis Arnas Glazauskas sako, kad „geriausi metai mūsų dar laukia“. 26-erių Jonė Gorytė nepabėgo į užsienį ir tikisi, kad nereikės.
Istorikas Simonas Strelcovas Lietuvą lygina su mišku: senieji medžiai retėja, nyksta, o jaunuolynas dar yra retas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Didelis pasirinkimas ir laisvė
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadovybės tarptautinio bendradarbiavimo specialistas vyresnysis eilinis Arnas Glazauskas už nepriklausomą Lietuvą jaunesnis metais – jam kovo 28 dieną sukaks 24-eri.
„Aš myliu Lietuvą“, – paprastai ir aiškiai sako Arnas. Jis kasmet dalyvauja visuose Kovo 11-osios renginiuose. Šiemet A. Glazauskas dalyvaus eisenoje nuo Šiaulių arenos: dėvės uniformą ir neš Lietuvos trispalvę.
Gyvenimą iki nepriklausomybės Arnas sako galįs vertinti tik pagal tai, ką yra girdėjęs iš tėvų, senelių, bendradarbių, pažįstamų.
„Tais laikais buvo viskas labai komplikuota – girdėjau, net vestuvėms marškinius už talonus reikėjo pirkti, prie bet ko eilėse laukti, – sako Arnas. – Nepriklausoma Lietuva man davė teisę reikšti savo mintis laisvai, keliauti, plėsti akiratį, žinias, dalytis patirtimi, praktika su kitų valstybių atstovais. Nepriklausomybė man davė didelį pasirinkimą ir didelę laisvę.“
Mokydamasis mokykloje, apie Lietuvos kariuomenę daug negalvojo. Mintį apie tarnybą, meilę Tėvynei skiepijo tėtis kariškis.
„Atėjo laikas, suaugau ir supratau, kad gyvenime reikia turėti vertybių. Nėra viskas paremta tik pinigais. Nusprendžiau daryti kažką prasmingo“, – sako karys.
Didžiausios vertybės Arnui – Lietuvos istorija, kalba, papročiai, šeima. Ir – laisvė.
Sugebėti aukotis
Kariui keista, kad šiandien jaunimas įsivaizduoja, jog laisvė yra duotybė, kuria naudojiesi ir niekas į laisvę negali pasikėsinti ar ją atimti.
Arnui labai svarbu sugebėti aukoti ir aukotis. Todėl jam keistai skamba jaunimo nusiteikimas nedalyvauti Tėvynės gynyboje.
„Manau, šiandienos jaunuoliai yra labai egoistiški. Jiems nesuvokiama, kaip paaukoti savo laiką, pastangas, pinigus ar net gyvybę dėl to, ko galbūt pats nepajausi, bet pajaus kažkieno vaikai“, – sako A. Glazauskas.
Arnas neabejoja – kiekvienas Lietuvos pilietis turi prisidėti prie laisvės palaikymo.
„Ginti valstybę nėra vien tik imti ginklą. Ir kita veikla – karių gydymas, pirštinių siuvimas, kojinių mezgimas ar suteiktas maistas – yra didelė parama. Tikiuosi, kad dauguma lietuvių sugebėtų pastovėti už vietą, kurioje gimė, augo, įgijo visas galimybes“, – sako A. Glazauskas.
Emigraciją vadina klaida
„Lietuva – nepriklausoma Europos valstybė, NATO narė, turime Europos pasą, galime keliauti, kur norime ir kada norime“, – 25 metų pasiekimus vardija A. Glazauskas.
Arnas dar iki kariuomenės buvo išvykęs į Angliją dirbti. Nepatiko. Pasiilgo Lietuvos, gražios vasaros, vandens, miško.
„Viskas sava, grįžti ir širdis džiaugiasi, šypsaisi. Supranti, kad šeima, draugai yra daug svarbiau nei didesni pinigai svetimoje šalyje. Ten esi svetimas. Antrą kartą tokios klaidos nekartočiau“, – sako karys.
Arnas tikisi, kad Lietuva ir po 25 metų bus laisva: dėl to stengsis ir prisidės, kiek galės, kiek reikės.
„Tikiu, kad Lietuva bus klestinti, vakarietiška valstybė, kad geriausi metai mūsų dar laukia. Aš dar jaunas, vaikų neturiu, bet tikiuosi, kad ir mano vaikai gims nepriklausomoje Lietuvoje, stengsiuosi jiems skiepyti patriotizmą“, – sako A. Glazauskas.
Jono TAMULIO nuotr.
NUOMONĖ: „Kiekvienas iš mūsų patys turime kurti klestinčią ateities Lietuvą“, – sako Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadovybės tarptautinio bendradarbiavimo specialistas vyresnysis eilinis Arnas Glazauskas.
Šventė prie televizoriaus
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyriausiajai bibliotekininkei Jonei Gorytei – 26-eri.
Kovo 11-oji Jonei – laisvos Lietuvos gimtadienis. „Nors Lietuvos gimtadienį labiau reikėtų švęsti Vasario 16 dieną, bet 1990 metų Kovo 11 diena man labiau priimtina. Gal todėl, kad ši data nėra tokia tolima, kaip 1918 metai“, – svarsto mergina.
„Smagu, kad šiais metais Šiauliuose vyks puikių renginių, skirtų Kovo 11 dienai. Gal sudalyvausiu fotoakcijoje „Šypsokis, Saulės mieste!“ – svarsto Jonė.
J. Gorytė mokėsi Bazilionų vidurinėje mokykloje, ją yra baigęs Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas. Šioje mokykloje, pasak Jonės, Kovo 11-oji būdavo ypač svarbi, kasmet vykdavo minėjimai.
Nusivylė politikais
„Lietuvos veidas gana stipriai pasikeitė nuo nepriklausomybės atgavimo. Vienu iš didžiausių pasiekimų laikyčiau integraciją į Europą. Įstojome į NATO, Europos Sąjungą, įsivedėme eurą. Ir patys Lietuvos piliečiai po truputį keičiasi“, – mano J. Gorytė.
Mergina nepabėgo į užsienį ir tikisi, kad nereikės. Nori gyventi Lietuvoje: viskas sava, čia gimė, užaugo, dirba. Viliasi: situacija Lietuvoje pagerės ir galės uždirbti europines algas.
J. Gorytės nuomone, jaunimas su didžiausiais sunkumais susiduria, kai reikia susirasti darbą, nes jauno žmogaus be patirties nelabai kas nori priimti.
Jonei keista, kad jauni žmonės, negyvenę sovietmečiu, pradeda kalbėti, jog anais laikais buvo gyventi geriau.
Ar pati Jonė susimąsto, ką davė Tėvynei? „Nesu susimąsčiusi. Galima tik juokais pasakyti, kad neemigravau, dirbu, moku mokesčius.“
Lietuvos ateitį mergina nori įsivaizduoti tik klestinčią, gražią. „Tačiau jei ir toliau bus tokie emigracijos mastai, baisu ir įsivaizduoti, kas laukia“, – nuogąstauja.
Jonė sako nesanti aktyvi patriotė, nors šiais metais dalyvavo akcijoje „Lietuvai ir man“, pynė trispalves draugystės apyrankes Lietuvai.
„Esu šiek tiek nusivylusi Lietuvos valstybe, tiksliau tariant, jos valdančiaisiais. Politikai man nebekelia pasitikėjimo. Prieš rinkimus jie prižada, o atėję į valdžią, greitai pamiršta visus savo pažadus ir žiūri tik sau naudos, pamiršę Lietuvos piliečių interesus“, – atvirai kalba mergina.
Šiandien Lietuvoje ji neturi autoritetų.
„Manau, savo laiku autoritetai buvo Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus. Nors jie savo pažiūromis labai skirtingi, tačiau kiekvienas turėjo labai didelės įtakos Lietuvai“, – sako Jonė.
PROBLEMA: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka vyriausioji bibliotekininkė Jonė Gorytė mano, kad jaunimas Lietuvoje su didžiausiais sunkumais susiduria, kai reikia susirasti darbą.
25 metai – ir daug, ir mažai
Apie 25 nepriklausomos Lietuvos metus „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentu daktaru 42-ejų metų Simonu STRELCOVU.
Pozityvas ir negatyvas
– Jums, istorikui, 25 metai valstybei – daug ar mažai?
– Istorikui 25 metų tarpsnis yra labai nedaug. Retai pradedame tyrimus, kurie neviršija bent 30–50 metų. Priežastis (ką matome ir šiandien) – labai daug amžininkų, liudininkų mato save gražesnėmis spalvomis kritinių momentų, įvykių kontekste, neretai yra linkę vaidinti bene pagrindinį vaidmenį savo istorijose, savo istoriniuose pasakojimuose.
Jau nuo pirmo kurso studentams sakau: istorikas yra savo epochos vaikas.
Kaip piliečiui, 25 metai yra daug. Per tuos metus daug nuveikta, 11 metų esame NATO, ES nariai. Man atrodo, kad Lietuva stipriau niekada nebuvo įkėlusi kojos į Vakarų pasaulį.
Istoriją galima matyti kaip juostinio fotoaparato kadrus. Tai, kas įvyko praeityje, yra negatyvas, tuo metu užfiksuoti dalykai. Pozityvas – kaip tai, kas įvyko, suprantame šiandien. Svarbu suvokti: tai, kas įvyko 1990 metais, ir tai, kaip mes matome 1990 metus, nebūtinai yra vienas ir tas pats.
– Kodėl ir po 25 metų gyvenimo laisvoje Lietuvoje tebesakoma: „Ne už tokią Lietuvą kovojome?“
– Labai priklauso nuo to, kaip žmogus save mato Lietuvoje, kas jam yra Lietuva.
Man Lietuva – aš pats, mano šeima, mano kiemas, mano draugai, pažįstami, darbas, miestas, mano teisės ir visa tai baigiasi pareigomis. Jei žiūrime tik dividendų, tuomet, žinoma, „ne už tokią Lietuvą“. Bet turbūt „tokios Lietuvos“ iš viso nėra, tik įsivaizduojamas simuliakras.
Gal naiviai save apgaudinėju, bet man atrodo, kad patriotizmo, lyginant su pastaraisiais penkeriais metais, šiandien yra daugiau. Tai nuteikia optimistiškai ir šventiškai.
Lietuva – kaip miškas
– Kas jums šiandien yra patriotas?
– Šiandieniniame kontekste kalbėti apie patriotizmą, kaip tam tikrą ištikimybę geografiniam, politiniam vienetui, sudėtinga. Didžiulė integracija, pasaulis globalėja. Ką reiškia buvę lozungai: „Pirk prekę lietuvišką“, kai turime kokakolomis, snikeriais prikrautas lentynas.
Kai patriotiškumas eskaluojamas politikų, neretai daromi neapmąstyti sprendimai. Kasdieniame gyvenime patriotas yra tas, kuris jaučia pareigą kraštui, žino savo teises ir bando jomis naudotis be išskirtinių dividendų, be siekio kaimyno sąskaita pralobti. Tai taikoma ne tik kritiniais atvejais.
– Ar įsivaizduojate save gyvenantį svetur?
– Esu porą metų gyvenęs ne Lietuvoje. Protingas artimas žmogus pasakė (pasakysiu nelabai gražiai): „Grįžk į š..., bet į savo.“ Atvėrė akis.
Lietuvą galima tapatinti su mišku. Senieji medžiai retėja, nyksta, jaunuolynas, kuris bando užželti po 1990 metų, yra retas, vėjas siūbuoja į kairę, į dešinę. Tai – ir problema, ir privalumas. Laikytis aklai vienos linijos irgi nėra protinga.
Emigracija yra problema, bet, manau, laikina. Matau Lietuvą, kaip šalį, kurioje gera gyventi. Tie, kurie neišvyko, galbūt neišvyks, tie, kurie išvyko – jiems visada atvertos durys grįžti.
Žmonės neretai nori čia ir dabar. Man įsiminė susitikimas su Jonu Ohmanu, jis sakė, kad Lietuva yra toks kraštas, kur kiekvienas gali viską padaryti, čia vyksta kūrybinis procesas, dar nėra nusistovėjusių dešimtmečių taisyklių. Čia gali realizuoti save, tereikia imtis kažką daryti.
Jei žmonės stokoja iniciatyvos, nori greitesnio atlygio už patį paprasčiausią darbą, o pasibaigus darbo dienai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti televizorių, toks „įdomus“ gyvenimas Lietuvoje kol kas dar nesišviečia.
Drakonas nebuvo miręs
– Kokią Lietuvą matote minint 50-metį?
– Nesiimu spręsti. Tai priklauso ne tik nuo mūsų. Arba – deja, ne nuo mūsų. Priklauso nuo kitų jėgų, nebūtinai karinių. Labai svarbu kultūrinis, civilizacinis lygmuo. Yra daug klausimų dėl religijos, šeimos vietos, pinigų kulto.
Manykime, kad viskas bus gerai. Tiesą sakant, viskas ir bus gerai, tik ar mes suprasime tą „gerai“, kuris bus po 25 metų?
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo kalbama, kad ateis nauja karta ir viskas pasikeis. 1990 metais gimusiems dabar – 25-eri. Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas?
– Mano galva, pagrindinė problema po 1990 metų buvo ta, kad didžiąja dalimi buvusi nomenklatūra liko valdžioje. Prie jos augo naujoji karta. Greičiausiai drakonas niekuomet nebuvo miręs.
Šiuo atveju ne data, o socialiniai ir visuomeninai procesai lemia pokyčius.
Pažiūrėkite, kokiai partinei priklausomybei jie save priskyrė 1989 metais.
Kalbu ne tik apie politinius sluoksnius. Vakar buvęs partinis mokytojas šiandien save vadina Lietuvos patriotu ir dirba su jaunuoliais.
– Kaip švęsite Kovo 11-ąją?
– Vėliavos žygis, nuotrauka, jei liks laiko, nubėgsime iki Ch. Frenkelio vilos. Labai puiki nuotraukos idėja: užfiksuoti vienoje vietoje tiek miestiečių, o po kiek laiko bandyti identifikuoti. Labai geras šaltinis istorikams!
Einu ne dėl pareigos. Jei yra mano gimtadienis, aš jį švenčiu. Čia yra Lietuvos gimtadienis. Kuo daugiau švęsime, tuo daugiau savastį jausime.
TAKOSKYRA: Šiaulių universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Simonas Strelcovas sako, kad svarbu suvokti takoskyrą: tai, kas įvyko 1990 metais, ir tai, kaip mes matome 1990 metus, nebūtinai yra vienas ir tas pats.
