
Naujausios
Kaip gyveni, žmogau?
Gyventi, kad nesmuktum
Vaiguvos seniūnija – viena iš mažiausių seniūnijų Kelmės rajone. Tačiau nedarbo lygis čia – pats didžiausias, siekia apie 16 procentų. Seniūnijos centras – Vaiguvos miestelis priglobia 49 aplinkinius kaimelius. Žmonės gyvena tik dvidešimt dviejuose. Kitų 27 kaimų liko tik pavadinimai ir dirbamos žemės, miškų ar pievų plotai.
Poetą Vladą Šimkų, istoriką, diplomatą, rašytoją Alfonsą Eidintą, akademikus: Ievą Švarcaitę, Rytį Alūzą, Anicetą Mikulskytę – Garšvienę, Petrą Tomkų, žymius medikus Alfonsą Andrulį ir Petrą Peniką, buvusį Seimo Pirmininką ir krepšinio trenerį Vydą Gedvilą, kurio komandos moterys tapo Europos čempionėmis, lengvaatletį Mindaugą Norbutą ir daugybę kitų žymių žmonių Lietuvai davęs kraštas traukiasi. Iš vidurinės mokyklos, turėjusios po dvi paralelines klases, beliko nedidelė pagrindinė. Tarp 920 seniūnijos gyventojų dominuoja senyvo amžiaus žmonės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Garsina Pijus
Šalia gero Kelmės – Užvenčio plento įsikūręs Vaiguvos miestelis, oficialiais duomenimis, žinomas nuo 15 amžiaus. Tačiau spėjama, jog jis gyvavo jau anksčiau, mat jau keturioliktajame amžiuje kai kuriuose šaltiniuose minimas Vaiguvos valsčius.
Prie Knituvos upės esanti gyvenvietė laikoma urbanistikos paminklu. 1877 metais čia pastatyta medinė Šv.Jono krikštytojo bažnyčia, o šalia – viena seniausiųjų Lietuvoje medinė varpinė, išlikusi nuo aštuonioliktojo amžiaus.
Tarpukariu Vaiguva buvo žymi tuo, kad turėjo našlaičių prieglaudą.
1990 metais atkurtos Nepriklausomybės laikais miestelį labiausiai išgarsino savotišku Don – Kichotu laikomas Pijus Stulginskis, savo kieme pastatęs gražią koplyčią.
Demografiniai smūgiai
1970 metų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 649 žmonės. Šiuo metu belikę tik 394. Per 47 metus nubyrėjo pustrečio šimto.
Toje pačioje Vaiguvos seniūnijoje, dabar jau išnykusiame Lapvarčių kaime gimęs ir augęs Vaiguvos seniūnas Alvydas Lukošius prisimena, jog 2000 -aisiais, kai jis pradėjo dirbti, seniūnijoje dar buvo apie pusantro tūkstančio gyventojų. Dabar beliko 920.
Pirmasis demografinis smūgis gautas tarybiniais laikais, kai dėl melioracijos žmones iš kaimų varė į gyvenvietes. Tuomet be gyvo žmogaus liko keliolika kaimų. Antrasis – dabar, Nepriklausomybės metais, kai žmonės traukia ieškoti darbo ir pragyvenimo šaltinio į užsienius arba į didžiuosius miestus.
Vaiguvos Vlado Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorė Vida Kuzminskienė sako, jog mokinių skaičius pastaruoju metu sukasi apie 85. Pernai jų turėjo 87. Tačiau negausus ikimokyklinukų būrelis taip pat nieko gero nežada. Iš tų 85 šiemetinių mokinių – 58 iš kaimų, tik 27 vaikai – iš paties Vaiguvos miestelio. Mokyklos perspektyvos – liūdnos.
Buvo metai, kai mokytojai patys paaukojo po vieną atlyginimą, kad išliktų vidurinė mokykla. Norėjo, kad bent abiturientai pabaigtų ne svetimą, bet savą, įprastą mokyklą. Ilgiau aukotis buvo beprasmiška.
Pajamos – pašalpa
Ką veikti Vaiguvoje? Pramonės įmonių nėra. Verslo įmonė – vienintelė lentpjūvė Pakėvyje, įdarbinanti keletą seniūnijos gyventojų.
Registruota 130 ūkių. Tačiau ne kiekvienas jų įdarbina bent po vieną žmogų. Gyvulininkystė naikinama. Dėl menkų pieno supirkimo kainų bandas pardavė keletas stambių ūkininkų. Verčiasi tik augalininkyste. Nyksta gyvulininkystė – mažėja darbo vietų.
Užtat nedidelį, ramų miestelį šalia gero kelio labai vertina vokietis pensininkas, Lietuvoje bent senatvėje galėjęs nusipirkti savo namą ir iš vokiškos pensijos oriai gyventi.
Tuo tarpu kas septintas iš 920 seniūnijos gyventojų verčiasi iš kuklių socialinių pašalpų. Jeigu skaičiuotume šeimomis, išeitų, jog socialine parama naudojasi vos ne kas antra darbingo amžiaus šeima.
Juk tarp tų 920 gyventojų dominuoja pensininkai. Jeigu atmestume juos ir keliasdešimt šeimų, kurios važinėja į darbą didmiesčiuose, arba uždarbiauja užsienyje, liktų reikalingieji paramos.
Socialinių pašalpų prašo kasmet apie 120 šeimų. Užpernai jos prireikė 121, pernai 126 šeimoms ir pavieniams asmenims.
R. Cvikienės parduotuvės pardavėja pasakoja, jog žmonės perka tik pačius būtiniausius produktus: duoną, sviestą, grietinę, aliejų. Tik po mėnesio dešimtos dienos, kai mokamos pensijos, pašalpos ir atlyginimai, leidžia sau šiek tiek daugiau.
"Mano vargas ir mano rūpestis"
Gal vaiguviškiams šiek tiek pagelbės „valstiečių“ valdžios žingsniai mažinant socialinę atskirtį?
Papilalės kaime aštuonis vaikus auginanti Renata Tarbūnienė kalba logiškai: „ Žinoma, šiek tiek pagelbės. Ar pridėk, ar atimk?“
Jau dvidešimt metų vaikus auginanti mama skaičiuoja, jog padidinus vaiko pinigus, ji gaus 120 eurų daugiau. Už tokią sumą jau galima išspręsti kokią nors materialinę problemą.
Moteris rūpinasi būriu vaikų. Pastaruosius 20 metų niekur nedirbo. Vyriausiam sūnui dabar 20 metų. Mažiausiajai atžalai – tik metukai. Darbo ir namuose – į valias. Penki vaikai – mokiniai. Mama šeštą ryto jau ant kojų. Vaikai septintą valandą turi išeiti iš namų. Kulniuoja iki pagrindinio kelio. Prieš pusę aštuonių juos paima mokyklinis autobusiukas. Mokinukus išleidus, tenka rūpintis mažaisiais.
Šeima gyvena iš valstybės paramos ir vyro Remigijaus uždarbio. Tačiau šiuo metu vyras – bedarbis. Vasaromis gauna darbo statybose. Žiemą darbo nėra.
Socialinė pašalpa ir padidėję vaiko pinigai sudarys per šešis šimtus eurų. Iš tiek visą mėnesį turi pragyventi devyni žmonės. Vyriausias sūnus jau išvažiavo iš namų, įsidarbino.
„Kabinamės į gyvenimą, kaip išmanome, – pasakoja mama Renata. – Džiaugiamės, kad turime bent savo pastogę. Vyras buvo išvažiavęs į užsienį. Šiek tiek uždirbo. Įstengėme nusipirkti lūšnikę kaime. Dabar susiremontavome. Jau ne lūšnikė. Ir vietos užtenka – trys kambariai, virtuvė.
Gaila, kad žemės aplink tik 30 arų. Negalime laikyti gyvulių. Būna sunkių akimirkų. Ir ašarą tenka nubraukti. Bet gyventi reikia. Nė karto nepasigailėjau, kad auginu tiek daug vaikų. Turiu, tai turiu. Mano vargas ir mano rūpestis.“
Sulaukti pavasario
„Žiema – pats sunkiausias metas. Nėra darbų. Bet vis tiek reikia gyventi taip, kad nesmuktum“, – įsitikinusi vaiguviškė Jurgita Baniulytė.
Tokių miestelių kaip Vaiguva žmonėms vienintelė išeitis glaustis prie ūkininkų. Jurgitos vyras turi vairuotojo pažymėjimą, išmano apie techniką. Tačiau žiemą ir pas ūkininkus darbo nėra.
Sūnus – jau suaugęs. Buvo emigravęs į Angliją. Bet ten nepatiko, grįžo į Lietuvą, darbuojasi Kaune. Tėvų rūpestis dabar tik septyniolikmetė dukra. Mergaitė mokosi profesijos Kelmėje. Kas mėnesį jos kelionėms ir pietums tėvai turi atseikėti 80 eurų. Kai dukra pradės gauti 30 eurų vaiko pinigų, tėvams reikės duoti tik 50. Liks susimokėti už elektrą.
„Stengiamės iš paskutiniųjų. Labai norėjom savo kampo. Nedera pas tėvus glaustytis. Taupėm patys. Tėvai pardavė gyvulių, padėjo – nusipirkom namelį miestelio centre. Pas tėvus laikome gyvulių. Neįsivaizduoju kaip pragyvena tie, kurie neturi gyvulių. Mes tai bent maisto netrūkstam. Pašalpikę gavę pirmiausia puolame mokėti mokesčius. Paskui žiūrime, kas liko. Kartais to cento pritrūkstame. Pasiskoliname iš tėvukų duonai“ – atvira Jurgita.
Jurgita baigė socialinių darbuotojų padėjėjų kursus. Tačiau važinėti į Liolių senelių namus dirbti būtų sudėtinga. „Gal kada nors priims pavaduoti seniūnijos socialinių darbuotojų padėjėjas, kai jos atostogaus“, – viliasi moteris.
Akinukai 70 eurų
Miestelio pakraštys, Jurginų gatvė. Pats pirmasis tvarkingas nedidelis namelis. Čia šešis vaikus augina Jūratė Jankutė ir Ričardas Ralys. „Jūratė nunešė čekį į seniūniją. Pirko vaikui akinukus. Kaina – velniška, 70 eurų. Matot mums neduoda visų pašalpos pinigų. Kai kam nors reikia grynųjų, nueiname pas socialinę darbuotoją, paprašome, paskui atnešame pirkinio čekį, – atvirauja Ričardas. – Buvom prisidirbę. Prieš septynis mėnesius išgėrėm, tai atėmė vaikus. Dabar visus susigrąžinom. Stengiamės dėl vaikų. Va, pristačiau prieangį prie trobos, kad būtų šilčiau ir daugiau pasidėjimo.“
Keli Jūratės ir Ričardo vaikai mokosi Kelmės specialiojoje mokykloje, grįžta tik savaitgaliais.
Paklaustas, kodėl jiedu augina tiek vaikų nesusituokę, Ričardas sako, jog tuoktis neturi pinigų – brangu. Jis bandė dirbti lentpjūvėje, bet neleido sveikata.
Seniūnijos darbuotojai pripažįsta, jog pora pradėjo gerai tvarkytis. Vėliau pakalbinta Ričardo moteris šešių vaikų mama Jūratė Jankutė tvirtino daug dirbanti, laikanti nemažai gyvulių, turinti net arklį.
Pora viliasi, kad seniūnijoje bus peržiūrėtas sprendimas neduoti jiems pašalpos grynaisiais.
Kai paūgės dukra, emigruos
Pakėvis. Šioje maždaug aštuoni kilometrai nuo Kelmės nutolusioje Vaiguvos seniūnijos gyvenvietėje neseniai įsikūrė trys jaunos šeimos. Čia yra nebrangių būstų daugiabučiuose. Be to, netoli miestas.
Daugiabučio kieme kaip tik sutinkame vieną iš naujakurių Audronę Šimalienę. Jauna moteris parstumia ištuštintą konteinerį nuo gatvės. Ji kilusi iš Kelmės. Vyras – pakėviškis. Todėl ir pirko būstą kaimelyje.
„Buvau tvarkytis dokumentų dėl vaiko pinigų, – pasakoja moteris. – Kaimo žmogui ir 30 eurų nemaži pinigai. Kad tiek gautum, reikia parduoti nemažai pieno.“
Jauna šeima laiko keletą karvių. Tačiau pinigai už pieną – tik ašaros. Iš tokio ūkelio nepragyvensi. O jeigu dar labiau maži ūkeliai bus žlugdomi, teks parduoti ir tas kelias karves.
Vyras ne tik ūkininkauja, bet ir pats dar dirba pas stambesnį ūkininką. Kartais padirbėti nueina ir Audronė. Nėra kitos išeities. Bet ir pas stambesniuosius ūkininkus ne visada darbo atsiranda.
Audronės profesija virėja-padavėja. Deja, Kelmėje nėra tiek kavinių ir restoranų, kad visos parengtos padavėjos gautų darbo. Ieškojo darbo keletą metų. Nepavyko. Šiuo metu augina pusantrų metukų dukrelę. Kai mažylė paaugs, moteris neslepia, ners į užsienį.
„Čia nėra jokio saugumo ir pastovumo, – aiškina Audronė. – Esu dirbusi sezoninius darbus Anglijoje ir Danijoje. Emigracijos nebijau.“
Pensijos priedo užtenka batonams
Tame pačiame aštuonbutyje gyvena pensininkas Fortūnatas Giniotis. 78 metų vyras neseniai grįžo iš ligoninės. Virtuvėje tvarkingomis eilutėmis prikrauta malkų. Laiptinėje, šalia durų, pastatyti briketų maišai. Kad tėvukui būtų lengviau, pasistengė dukra Nijolė ir žentas Rolandas.
„Sakė, kad pridės 30 eurų prie pensijos, bet man pridėjo tik 22, – šiek tiek apmaudžiai kalba visą gyvenimą traktorininku dirbęs ponas Fortūnatas. – Bet vis tiek – ar atimk, ar pridėk. Visam mėnesiui užteks batonams. Man užtenka pensijos – negeriu, nerūkau, šiukšlių beveik neturiu.“
Toje pačioje Dvaro gatvėje, gyvena viena iš vyriausių Pakėvio moterų 91 metų Stefa Vaitkienė.
„Pajutau, pajutau pensijos padidinimą, – džiaugiasi senolė. – Podaugiai pakėlė. Apie 30 eurų. Mat, turiu labai didelį 37 metų darbo stažą. Už tuos pinigus nusipirksiu pusę vaistų mėnesiui. Dėl pinigų – ne bėda. Kad tik sveikatos būtų.“
Ponia Stefa išaugino keturis vaikus. Nepatenkinta, kad senatvėje reikia vienai būti. Pati važiuoti pas vaikus nenori. Dažnai atvažiuoja Kelmėje gyvenanti dukra. Kita dukra gyvena Šiauliuose. Sūnūs taip pat Šiauliuose sukūrė savo gyvenimą.
Vaikai lanko mamą. Dažna viešnia pas močiutę ir anūkė. Kartu su močiute sodina daržą. Nors valgį močiutė dar ir pati pasitaiso, bet produktus dažniausiai nuperka Kelmėje gyvenanti dukra.
„Galėčiau ir pati nueiti į krautuvę čia, Pakėvyje. Ne taip ir toli. Bet kad tik duonos kepaliuką bepanešu. Dabar slidu. Kai ateis pavasaris, bus smagiau.“
Autorės nuotr.
Apšerkšnijęs Vaiguvos miestelis laukia pavasario, kai atsiras daugiau darbo.
„Jeigu ir toliau bus žlugdomi smulkieji ūkininkai, teks emigruoti“, – svarsto pakėviškė Audronė Šimalienė.
Vaiguvos seniūnas Alvydas Lukošius apgailestauja, kad be žmonių liko 27 kaimai. Tarp jų ir jo gimtasis Lapvarčių kaimas.
Nebrangūs ir pigiai išlaikomi būstai Pakėvio daugiabučiuose dar patraukia kaimelyje kurtis jaunas šeimas.
Pakėvio senbūviai Stefa Vaitkienė ir Fortūnatas Giniotis iš priedų prie pensijos pirks vaistų ir batonų.
Viena iš dviejų Vaiguvos miestelyje dar išlikusių parduotuvių. Sausio mėnuo buvo tuštokas.
Ričardas Ralys susigrąžino vaikus. Tikisi susigrąžinti ir pašalpą.