H. Orakausko sugrįžimas su „Refleksijomis“

H. Ora­kaus­ko su­grį­ži­mas su „Ref­lek­si­jo­mis“

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je penk­ta­die­nį ati­da­ry­ta skulp­to­riaus Hen­ri­ko Ora­kaus­ko pa­ro­da „Ref­lek­si­jos“. Au­to­rius tei­gia, jog pa­ro­dos bend­ro­ji te­ma – gy­ve­ni­mas. Jam pa­čiam įdo­mus „žmo­gaus die­viš­ku­mas ir vel­niš­ku­mas“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Me­tai – lyg že­muo­gės ant smil­gos

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas su­bū­rė gau­sų bū­rį žiū­ro­vų, kul­tū­ros ir me­no bend­ruo­me­nės žmo­nių. „Stip­ri, įdo­mi pa­ro­da“, – da­li­jo­si įspū­džiu, žiū­rė­da­mi į eks­po­nuo­ja­mus kū­ri­nius.

Ne vie­nas au­to­rių svei­ki­no kaip se­ną pa­žįs­ta­mą, drau­gą. H. Ora­kaus­kas šį ru­de­nį šven­čia sa­vo 70-me­čio su­kak­tį, o Šiau­liuo­se yra gy­ve­nęs ir kū­ręs. Iš Šiau­lių per­si­kė­lė į Ku­piš­kį, da­bar gy­ve­na Ker­na­vė­je.

Pats me­ni­nin­kas sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pa­ly­gi­no su že­muo­gė­mis, ve­ria­mo­mis ant smil­gos. Bū­ta ir ža­lių, ir rau­do­nų uo­gų.

Tel­šiuo­se – dai­lės mo­ky­ta­si, Vil­niu­je bu­vo tech­no­lo­gi­jų ir me­džia­gos pa­ži­ni­mo lai­kas. Šiau­lius me­ni­nin­kas įvar­di­jo kaip „dva­si­nių pa­tir­čių laik­me­tį“, įdo­mių ir skaus­min­gų pa­tir­čių. Ku­piš­kio – „su­si­ti­ki­mu su žmo­nė­mis, jų ge­ra­no­riš­ku­mu“, Ker­na­vės – „su­si­ti­ki­mu su die­viš­ka gam­ta, is­to­ri­ja“.

Šiau­lie­čiams ge­rai ži­no­mi H. Ora­kaus­ko kū­ri­niai „Te­mi­dė“ ant teis­mo rū­mų pa­sta­to, „Skai­tan­tis žmo­gus“ – prie teat­ro, „Vė­žys“, „Kregž­du­tės“ – pės­čių­jų bul­va­re.

Ma­žo­sios skulp­tū­ros pa­ro­dą „Ref­lek­si­jos“ H. Ora­kaus­kas ro­do jau ket­vir­ta­me mies­te, ro­dė ir sos­ti­nė­je. Jis juo­ka­vo, kad ju­bi­lie­ji­nės „šven­tės la­biau­siai rei­kė­jo ma­no mo­te­rims“, dė­ko­jo žmo­nai Lo­re­tai, duk­rai Bar­bo­rai, ku­rios ini­ci­ja­vo pa­ro­dą.

Vi­sa kal­ba apie „ho­mi­nie­tį“

Pa­ro­do­je „Ref­lek­si­jos“ ro­do­ma tris­de­šimt ma­žų­jų skulp­tū­rų ir pie­ši­nių.

Eks­po­zi­jos cent­re – skulp­tū­ra „Ado­mo obuo­lys“ – skęs­ta stik­li­nė­je iš ro­jaus iš­va­ry­to vy­ro fi­gū­rė­lė, kaip skęs­ta var­to­ji­me šian­die­ni­nis žmo­gus.

„Ne­ti­kė­tai ga­vo­si, kad eks­po­zi­ci­jos dva­si­nė vi­nis tu­ri bū­ti šis per­so­na­žas – ho­mi­nie­tis, apie jį yra vi­sa kal­ba“,– sa­kė H. Ora­kaus­kas.

Jis pa­brė­žė, ne­ku­rian­tis abst­rak­ci­jų ir re­bu­sų, o sa­vo dar­bus už­ko­duo­ja taip, kad ko­das ir „už­ka­bin­tų“ žiū­ro­vą, ir bū­tų at­pa­žįs­ta­mas.

„Žmo­gaus fi­gū­ra ir kaip su­dė­tas die­viš­ku­mas ir vel­niš­ku­mas ta­me kū­ne­ly­je man yra įdo­mus, – pa­si­da­li­jo skulp­to­rius. – Kam da­ry­ti kaž­ko­kius de­ko­ra­ty­vi­nius da­ly­kus, kai yra konk­re­tus žmo­gus – AŠ ir KI­TAS. Ga­li žiū­rė­ti į tą KI­TĄ ir da­ry­ti at­ra­di­mus. Ban­dau ti­kė­ti, jog tai, ką įtvir­ti­nu skulp­tū­ro­je, ir ki­tam ga­li bū­ti įdo­mu, jog ir jam te­mos ak­tua­lios, o rea­lis­ti­nė for­ma vi­sai priim­ti­na, nė­ra sve­ti­ma, jei­gu at­ran­da ir at­pa­žįs­ta te­mą, ak­tua­li­ją, pa­skir­tį.“

Me­no­ty­ri­nin­kė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė ne­gai­lė­jo ge­rų žo­džių au­to­riui ir džiau­gė­si pa­ro­da.

„Ne taip daž­nai sklup­tū­ra at­ke­liau­ja į pa­ro­dų erd­ves – pa­brė­žė me­no­ty­ri­nin­kė. – H. Ora­kaus­ko ma­žo­ji plas­ti­ka pa­puo­šia ir pra­tur­ti­na eks­po­zi­jų erd­vę.“

Jos žo­džiais, pro­fe­sio­na­laus me­ni­nin­ko ku­ria­ma ma­žo­ji skulp­tū­ra yra „mo­nu­men­ta­li ir di­din­ga, da­ro di­des­nį įspū­dį nei aikš­tė­se sto­vin­čios gi­gan­tiš­kos skulp­tū­ros“.

„Kiek­vie­nas dar­bas tu­ri gi­lios fi­lo­so­fi­nės min­ties, jis ir pro­vo­kuo­ja, ir pik­ti­na­si, ir tar­si šau­kia – žiū­rė­ki­te, kas  da­ro­si su mū­sų var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­ne, – ko­men­ta­vo eks­po­zi­ci­ją M. Ado­ma­vi­čie­nė. – Mi­ni­ma­lio­mis plas­tiš­ko­mis prie­mo­nė­mis skulp­to­rius ne tik iš­gau­na žais­mą, bet ir pra­by­la skau­džiais klau­si­mais. Tai – kū­rė­jo ta­len­tas.“

Pa­ro­do­je do­mi­nuo­ja ažū­riš­kos ir fan­tas­ti­nės, iro­niš­kos ir skaus­min­gos fi­gū­ros. Me­no­ty­ri­nin­kės žo­džiais, jų skaus­min­gu­mas – ašt­rus, rė­žian­tis, ver­čian­tis mąs­ty­ti.

Skulp­to­rius H. Ora­kaus­kas ko­le­gų ir me­no kri­ti­kų va­di­na­mas me­ta­lo fi­lo­so­fu. Vy­žuo­no­se (Ute­nos r.) gi­męs me­ni­nin­kas 1974 me­tais bai­gė Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mo me­ni­nio me­ta­lo ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę.

Už Šv. Jo­nų baž­ny­čios cent­ri­nio al­to­riaus res­tau­ra­vi­mą jam su­teik­ta me­ta­lo res­tau­ra­to­riaus ka­te­go­ri­ja. Me­ni­nin­ko kū­ry­bos erd­vė įvai­ri: me­ta­lo, me­džio ir ak­mens skulp­tū­ra, pie­ši­niai, gra­fi­ka, ka­ri­ka­tū­ra.

„Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je H. Ora­kaus­ko skulp­tū­rų pa­ro­da „Ref­lek­si­jos“ veiks iki lapk­ri­čio 14 die­nos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Skulp­to­rius Hen­ri­kas Ora­kaus­kas (prie­ky­je) šiau­lie­čių pa­svei­kin­tas su pa­ro­dos ati­da­ry­mu ir su ju­bi­lie­ji­ne 70-me­čio su­kak­ti­mi.

Cent­ri­nė eks­po­zi­ci­jos fi­gū­ra – „Ado­mo obuo­lys“ – iš­va­ry­tas iš ro­jaus žmo­gus skęs­ta var­to­to­jo aist­ro­se.

Olim­pi­nė ho­minie­čio ra­my­bė.

Moks­linis pa­ži­ni­mas pa­gal H. Ora­kaus­ką.