
Naujausios
Iš mamos atėmė, o iš valstybės ar atims?
Daugiau nei prieš mėnesį iš šiaulietės Auksės buvo paimta penkiolikmetė dukra. Emocijų ir elgesio sutrikimų turinti dukra apgyvendinta globos namuose, nes globėjų jai neatsirado. Mama žino, kad mergaitė ne tik bėgo iš globos namų, bet ir nelankė mokyklos. „Ar gerai, kai vaikas nelanko mokyklos, bėga iš namų, nesirūpinama jo sveikata?“ – klausia mama.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Maištinga asmenybė
„Šiandien jau nebeverkiu“, – sako Auksė, nors pasakodama savo istoriją ne kartą vos sutramdo ašaras.
Dar ankstyvoje vaikystėje buvo nustatyta, kad jos dukra turi emocijų ir elgesio sutrikimų. Problemų su mergaite kildavo ir darželyje, ir mokykloje, o auklėtojai ir mokytojai sakydavo, kad dukra tiesiog labai išlepinta.
Kokios sutrikimų priežastys ir kaip padėti dukrai, Auksė jau ne vienerius metus bando rasti atsakymą lankydama įvairius kursus ir seminarus.
„Po seminarų kaskart išeinu sukrėsta. Mano vaikui jau 15 metų, turbūt jau per vėlu ką nors pakeisti. Matau, ką padariau ne taip“, – sako moteris.
Mergaitei sunkiai sekdavosi pritapti klasėje, sutarti su mokytojais, todėl ne kartą teko keisti mokyklą. „Mokykla nepasiruošusi kitokiems vaikams“, – sako Auksė.
Prasidėjus paauglystei, dukrą kaskart tekdavo įkalbinėti nueiti į pamokas, nesišlaistyti su draugais po prekybos centrus.
Mama pasakoja, kad kartą, kai atsisakė nupirkti dukros norimus batus, ji pašėlo dar parduotuvėje, iškoneveikė motiną, išvartė daiktus lentynose, o įlipusi į automobilį pradėjo spardytis ir daužytis.
Sako dukros smūgių yra sulaukusi ne kartą, kaip ir grasinimų išeiti iš namų. Tąkart dukra keliems vasaros mėnesiams išvyko pas tėvą į Angliją. Tačiau nepritapo ir ten.
„Jeigu būtumėte socialinės rizikos šeima...“
Auksė ne kartą bandė ieškoti pagalbos, patarimo, kaip reaguoti, ką daryti kritiniais atvejais, lankėsi pas psichologus, psichiatrus. Dukrai buvo išrašyti vaistai, tačiau paauglė atsisakė juos vartoti.
Moteris kreipėsi į Šiaulių socialinių paslaugų centro specialistus, bet išgirdo: „Jeigu būtumėte socialinės rizikos šeima, gal ir galėtume kuo padėti.“ Taip pat sulaukė pasiūlymų tvarkytis dokumentus, kad dukra būtų išsiųsta mokytis į socializacijos centrą.
Vienintelė priemonė sutramdyti dukrą būdavo atimti telefoną, atjungti internetą. Po eilinio konflikto Auksė kaip tik ėjo paimti dukros telefono, įvyko grumtynės ir gindamasi nuo dukros smūgių įkando jai į ranką.
„Visada stengdavausi būti stipri, nepasiduoti jos provokacijoms, neleisti prasiveržti pykčiui, bet negaliu būti socialinis darbuotojas savo vaikui 24 valandas per parą, nesu robotas, esu žmogus, būnu pavargusi, sergu, kartais pasiduodu ir įvyksta tokie dalykai“, – sako Auksė, prisiminusi paskutinį konfliktą.
Jau tą pačią dieną dukra apie įvykį pasipasakojo socialinei darbuotojai, padedančiai jų šeimai, buvo nustatytas antras grėsmės vaikui lygis ir dukra paimta iš mamos.
O kur pagalba?
Globėjų, norinčių paiimti elgesio ir emocijų sutrikimų turinčią paauglę, neatsirado, tad mergaitė buvo perduota Šiaulių vaikų globos namams.
Daugiau kaip mėnesį dukra nelankė mokyklos. Kol Auksei dar nebuvo paskirta kardomoji priemonė, ji pati kartą vežė dukrą į mokyklą. Ar dukra dabar lanko mokyklą, mama nežino. Spėja, kad ir toliau praleidinėja pamokas.
Per tą laiką dukra buvo pabėgusi iš vaikų globos namų, negrįžo kelias paras, ir buvo ieškoma policijos. Kelis kartus neblaivi buvo nuvežta į psichiatrijos skyrių.
„Nesu egoistė. Gal tikrai mano vaikui su globėjais ar institucijoje augti būtų geriau... Bet ar gerai, kai vaikas nelanko mokyklos, bėga iš namų, nesirūpinama jo sveikata?“ – klausia mama.
Auksė sako, jog per tas daugiau kaip šešias savaites, kai dukra buvo paimta iš jos, nei ji pati, nei, panašu, dukra nesulaukė reikiamos pagalbos.
Į namus du kartus buvo atvykusi mobilioji komanda, paskirtas atvejo vadybininkas, vyko keli atvejo nagrinėjimo posėdžiai, kuriuose institucijų atstovai tesisvaidė kaltinimais vieni kitiems.
„Tai, ką jie man galėjo pasiūlyti – psichologą, paskaitas – aš jau lankau. Daugiau jiems reikėjo užpildyti šūsnį popierių ir susirinkti parašus. Tiesa, dar primygtinai siūlė imti maisto paketus. Bandžiau aiškinti, kad man pagal pajamas nepriklauso, bet vis tiek liepė imti. Kad jau liepė, tai paėmiau“, – karčiai šypteli Auksė.
Vieno posėdžio metu buvo iškelta mintis, kad dukrai reikia surasti autoritetingą žmogų, socialinį darbuotoją ar psichologą, kuris, kaip ir paauglė, būtų „neformalas“, tačiau Šiauliuose tokio neatsirado.
„Tokiems vaikams, kaip mano dukra, nėra kur būti laimingiems. Namuose šalia jų yra nelaimingi tėvai, mokyklose jie nepritampa, ten jų nesupranta. Ir nei švietimo sistema, nei sveikatos apsaugos sistema nėra iki galo pasiruošusios. Tokie vaikai nėra įtraukiami į veiklas. Per visą Šiaulių apskritį yra tik vienas vaikų psichiatras. Tai apie kokią pagalbą galime kalbėti? Reforma priimta, o paslaugų paketo nėra, įrankiai liko tie patys kaip iki šiol,“ – sako Auksė.
Tokie nelaimingi, nepritapę, kitokie vaikai, pasak moters, ieško bendraminčių gatvėje, socialiniuose tinkluose, buriasi į grupeles ir ieško būdų išsilaisvinti – bėgdami iš namų, vartodami svaigalus, maištaudami prieš taisykles.
„Skaudžiausia, kai tau pasako, kad esi bloga mama, nors darai viską, kad vaikui būtų geriau, ieškai pagalbos, bet galiausiai lieki viena su savo problemomis, kaltės jausmu ir skausmu“, – sako Auksė.
Situacija dėl vaiko teisių apsaugos kelia sumaištį – ar tarp įstatymo eilučių lieka vietos žmogiškumui?
ELTA nuotr.
„Mes galime tik kalbėtis su vaiku“
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius Rimantas Žąsinas sako negalįs komentuoti konkrečios situacijos, nes tai draudžia įstatymai. Pasak vadovo, globos namai nėra įkalinimo įstaiga, kad vaikai būtų nuolat stebimi ir sekami prižiūrėtojų.
„Vaikų globos namuose vaikas gyvena kaip šeimoje. Ryte jis išeina į mokyklą, ir jeigu pabėga iš pamokų, sukontroliuoti praktiškai neįmanoma. Mes galime tik kalbėtis su vaiku, kad taip elgtis negalima, aiškintis, kur ir su kuo jis leidžia laiką pabėgęs iš mokyklos.
Su paaugliais kyla įvairių sunkumų, ypač su turinčiais elgesio sutrikimų, tačiau su jais nuolat dirba socialiniai pedagogai, psichologai. Tik kiek tos pagalbos paauglys priima, čia jau kitas klausimas“, – sako R. Žąsinas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius Rimantas Žąsinas sako, jog globos namai nėra įkalinimo įstaiga, ir sukontroliuoti, kad vaikai nueitų į pamokų ar nebėgtų iš globos namų, esą praktiškai neįmanoma.
Vaiko teisių specialistų komentaras
Globėjų atsakomybė tokia, kaip ir tėvų
Į „Šiaulių krašto“ klausimus raštu atsakė Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Šiaulių mieste vyriausioji specialistė Ala Ivanova.
– Iš mamos paimta penkiolikmetė dukra pateko į vaikų globos namus. Gyvendama ten daugiau kaip mėnesį nelankė mokyklos, buvo pabėgusi ir ieškoma policijos, kelis kartus išblaivinti vežta į psichiatrijos skyrių. Ar institucijai, globėjams gresia kokia atsakomybė, jei nesugeba pasirūpinti globojamu vaiku?
– Globos įstaigai ar globėjui tinkamai nevykdant globėjo pareigų gresia tokia pat atsakomybė kaip ir tėvams.
Globėjas privalo tinkamai vykdyti savo pareigas, tai yra užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą, rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi, auklėti vaiką ir kita. Taigi, vaiko globėjams visų pirma tenka pareiga pasirūpinti globotiniais bei jų interesų užtikrinimu.
– Paauglė turi emocijų ir elgesio sutrikimų. Kokios pagalbos galėtų tikėtis toks vaikas ir jo tėvai?
– Kiekvieno elgesio ir emocijų sutrikimų ar kitų sunkumų turinčio vaiko situacija yra individuali bei kiekvienam nepilnamečiui gali būti reikalinga skirtinga pagalba. Vaikai gali sulaukti nemokamos psichologinės, jei reikalinga, medicininės pagalbos poliklinikoje, kurioje yra registruoti arba psichikos sveikatos centre.
Taip pat nepilnamečiai gali skambinti į „Vaikų liniją“ nemokamu telefono numeriu 116 111 (darbo laikas I–VII, nuo 11 iki 23 val.) arba į „Jaunimo liniją“ nemokamu telefonu 8 800 28 888 (darbo laikas I–VII, visą parą), kur gali sulaukti emocinės paramos, pasidalyti savo jausmais ir išgyvenimais bei atrasti tinkamų situacijos sprendimo būdų.
Šeima, ieškanti pagalbos dėl vaiko, gali kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų centrą arba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių savo gyvenamojoje vietoje, kurio specialistai gali tarpininkauti ir padėti šeimai, nukreipti į pagalbą teikiančias įstaigas.
Be to, vaiko tėvai turėtų bendradarbiauti su nepilnamečio ugdymo įstaigos ir sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojais. Vaiko tėvai gali kreiptis į kiekvienoje savivaldybėje esančią pedagoginę psichologinę tarnybą, kurios specialistai konsultuoja tėvus vaikų auklėjimo klausimais.
– Mama jau seniai lankosi pas psichologą, eina į įvairius seminarus, kursus apie vaikų auklėjimą, bendradarbiauja su šeimai priskira socialine darbuotoja, bet įveikti sunkumus ir padėti savo vaikui vis tiek labai sunku. Ką patartumėte mamai?
– Labai svarbu tėvams būti geranoriškiems, bendradarbiauti tiek su vaiko teisių apsaugos specialistais, tiek su atvejo vadybininku, tiek su socialiniais darbuotojais, tai yra, suteikti visą prašomą informaciją ir priimti siūlomą pagalbą, nes tikslas yra padėti šeimai, jog vaikui būtų saugu augti šeimoje ir būtų užtikrinti geriausi jo interesai.
Suprantama, jog paauglystės laikotarpiu vaikas gali pradėti maištauti, nesilaikyti nustatytų taisyklių, dėl to gali kilti vaiko ir tėvų tarpusavio konfliktų, sunkumų auginant ir auklėjant vaiką.
Tėvai, susiduriantys su tokiais sunkumais, gali skambinti į „Tėvų liniją“ nemokamu telefonu 8 800 900 12 (darbo laikas I–V, nuo 17 iki 21 val.).