Iš Paryžiaus į Šiaulius – su gera emocija

Iš Pa­ry­žiaus į Šiau­lius – su ge­ra emo­ci­ja

Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos ini­cia­ty­va Va­sa­rio 16-osios iš­va­ka­rė­se „Sau­lės“ kon­cer­tų sa­lė­je kon­cer­tuos Vik­to­ri­jos Ge­čy­tės „Good Vi­bes“ džia­zo kvar­te­tas. Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­ti dai­ni­nin­kė bend­ra­dar­biau­ja su mu­zi­kan­tais iš vi­so pa­sau­lio ir džiu­gi­na klau­sy­to­jus ra­fi­nuo­tu­mu, žais­min­gu­mu, ge­bė­ji­mu skleis­ti ge­rą nuo­tai­ką ir bend­rys­tę. Tai – pir­ma­sis džia­zo vo­ka­lis­tės kon­cer­tas Šiau­liuo­se.

Džia­zas ža­vi imp­ro­vi­za­ci­ja

Su Vik­to­ri­ja kal­bė­jo­mės te­le­fo­nu žie­miš­ką ryt­me­tį Šiau­liuo­se ir pa­va­sa­riš­ką – Pa­ry­žiu­je.

– Šiau­liuo­se kon­cer­tuo­si­te va­sa­rio 15 die­ną. Ko­kią pro­gra­mą iš­girs klau­sy­to­jai?

– At­va­žiuo­ja­me su pro­jek­tu „Good Vi­bes“. Ang­lų kal­ba vib­ra­fo­ną, inst­ru­men­tą, ku­riuo gros ko­le­ga iš Ita­li­jos, kas­die­ni­ne kal­ba va­di­na­me „vi­bes“. Be to, ang­liš­kai „good vi­bes“ – ge­ri jaus­mai, ge­ros emo­ci­jos. O mū­sų mu­zi­ka – žais­min­ga po­zi­ty­vi. Vib­ra­fo­nas yra mu­ša­ma­sis, o kartu ir har­mo­ni­nis inst­ru­men­tas, tu­ri la­bai šil­tą gar­są, o ir pa­ts mu­zi­kan­tas la­bai šil­tas, links­mas vy­ras.

Prog­ra­mo­je yra daug džia­zo stan­dar­tų, kai ku­riuos esa­me pe­ra­ran­ža­vę, in­terp­re­tuo­si­me taip, kaip mums pa­tin­ka, kaip mes mo­ka­me.

Bus ke­le­tas lie­tu­viš­kų dai­nų: bent vie­na kom­po­zi­ci­ja ir dar po­ra ži­no­mes­nių šla­ge­rių, kad žmo­nės ga­lė­tų kar­tu dai­nuo­ti.

Į Lie­tu­vą su šia gru­pe ir pro­gra­ma at­va­žiuo­ju pir­mą kar­tą.

– Į Šiau­lius kar­tu su ju­mis at­vyks­ta ame­ri­kie­tis kont­ra­bo­si­nin­kas Pe­ter Gi­ron, vib­ra­fo­nu gro­jan­tis ita­las Ni­cho­las Tho­mas, pran­cū­zas būg­ni­nin­kas Stépha­ne Chan­de­lier. Pris­ta­ty­ki­te sa­vo kvar­te­tą.

– Esa­me su­si­rin­kę iš vi­sur ir šian­dien – vi­si pa­ry­žie­čiai, vi­si gy­ve­na­me Pa­ry­žiu­je. Prieš me­tus man ki­lo idė­ja šiuos vy­rus su­bur­ti į vie­ną pro­jek­tą. Ir la­bai ge­rai pa­vy­ko. Nuo to lai­ko iria­mės pir­myn. Mums taip sma­gu gro­ti, kad gal ir al­bu­mą iš­lei­si­me.

Esa­me ge­ros nuo­tai­kos gru­pė. Būg­ni­nin­kas yra pran­cū­zas, nors jo šak­nys Ita­li­jo­je, vib­ra­fo­nis­tas – tik­ras ita­las, nors gy­ve­na Pa­ry­žiu­je, kont­ra­bo­sis­tas yra pa­ts tik­riau­sias niu­jor­kie­tis, nors Pa­ry­žiu­je gy­ve­na jau be­veik 30 me­tų. Aš į Pa­ry­žių at­vy­kau be­veik prieš 11 me­tų.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent džia­zą?

– Man ši mu­zi­ka la­bai ar­ti­ma. Nie­ka­da jos są­mo­nin­gai ne­pa­si­rin­kau. Pra­dė­jau gir­dė­ti, dai­nuo­ti, kai bu­vau la­bai jau­na, nors ma­no tė­vai nie­ka­da na­mie ne­klau­sė džia­zo.

Ke­liau­da­vo­me į džia­zo fes­ti­va­lius Lie­tu­vo­je: man pa­ti­ko ir mi­nia, ir at­mos­fe­ra ir tai, kad la­bai daug imp­ro­vi­za­ci­jos, kad sce­no­je vyks­ta gy­ve­ni­mas. Vis­kas yra la­bai tik­ra, au­ten­tiš­ka, tik­ros klai­dos, tik­ros na­tos, tik­ros emo­ci­jos. Tai man vi­są lai­ką pa­ti­ko ir šian­dien pa­tin­ka.

Mes ne­gro­ja­me vien tik džia­zą. Lie­tu­vo­je gro­si­me dai­nų ir iš Stin­go, Ja­mes Tay­lor re­per­tua­ro. Re­pe­tuo­ja­me vis­ką, kas mums įdo­mu, ką sma­gu klau­sy­ti.

Kas ma­ne džia­ze pa­trau­kė – tik­ru­mas ir bu­vi­mas ta­me mo­men­te. Imp­ro­vi­za­ci­ja.

– Kri­ti­kai jus gi­ria už bal­so in­to­na­ci­jų spon­ta­niš­ku­mą, in­ty­mu­mą, žais­min­gu­mą, gra­ci­ją, jaus­min­gą ir su­bti­lią ma­nie­rą svin­guo­ti, esa­te va­di­na­ma ele­gan­tiš­ka ir ra­fi­nuo­ta. Koks jums ma­lo­niau­sias iš­girs­tas komp­li­men­tas?

– Tur­būt pa­ts gra­žiau­sias komp­li­men­tas bu­vo žur­na­lis­to Pa­ry­žiu­je. Jis, api­bū­din­da­mas san­ty­kį tarp ma­nęs ir pub­li­kos, ra­šė apie sce­no­je jau­čia­mą bro­lys­tę, gi­mi­nys­tę, drau­gys­tę. Man tai pa­glos­tė šir­dį. Mums, ar­tis­tams, mu­zi­kan­tams, di­džiau­sia už­duo­tis yra su­kur­ti ry­šį su pub­li­ka. Tad man tai bu­vo la­bai di­de­lis komp­li­men­tas.

– Mi­nė­jo­te, kad jū­sų re­per­tua­re yra lie­tu­viš­kų dai­nų. Svar­bu dai­nuo­ti lie­tu­viš­kai?

– Svar­bu. Per­si­ke­liu į vi­sai ki­to­kią erd­vę, bū­nu ki­tur, kai dai­nuo­ju lie­tu­viš­kai. Žmo­nėms ne Lie­tu­vo­je at­ro­do la­bai eg­zo­tiš­kai – ko­kia čia kal­ba? Tai yra uni­ka­lu. Ir Lie­tu­vo­je sma­gu dai­nuo­ti lie­tu­viš­kai: su­ku­ri ry­šį, kai žmo­gus su­pran­ta, ką sa­kai, ga­li priar­tė­ti. Abiem at­ve­jais – bo­nu­sas dai­nuo­ti lie­tu­viš­kai.

– Lie­tu­viš­kai te­ko dai­nuo­ti ir Pa­ry­žiu­je su švie­saus at­mi­ni­mo Jo­nu Me­ku?

– Pa­ry­žiu­je bu­vo toks links­mas kul­tū­ri­nis su­si­bū­ri­mas, ja­me da­ly­va­vo ir Jo­nas. Tuo­me­ti­nė kul­tū­ros ata­šė Vi­da Gra­žie­nė ra­gi­no: „Vik­to­ri­ja, pa­dai­nuok Jo­nui!“. Jo­nas bu­vo su vi­deo­ka­me­ra, iš pra­džių fil­ma­vo, vė­liau vi­si kar­tu dai­na­vo­me lie­tu­vių liau­dies dai­nas – šil­tas pri­si­mi­ni­mas.

Tai bu­vo vos prieš pus­me­tį. Kad Jo­no dau­giau ne­be­pa­ma­ty­sim Pa­ry­žiu­je, net ir šian­dien ne­ga­liu pa­ti­kė­ti. Jis čia bu­vo daž­nas sve­čias, sa­vas ir ar­ti­mas, nors pa­ti jo ge­rai ir ne­pa­ži­no­jau.

Ta­po pa­ry­žie­te

– Koks bu­vo jū­sų mu­zi­ki­nis star­tas?

– Man bu­vo pen­ke­ri. Ne­la­bai at­si­me­nu, bet tik­rai ži­nau, nes tė­tis nu­fil­ma­vo sce­no­je.

Kai mo­čiu­tė pa­klau­sė, ar no­riu dai­nuo­ti, iš pra­džių ne­ži­no­jau, ką sa­ky­ti. Ta­da ji pa­sa­kė: dai­nuo­ti taip, kaip „Dai­nų dai­ne­lė­je“. No­riu! Tai bu­vo di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja.

O „Dai­nų dai­ne­lė­je“ nie­ka­da ne­dai­na­vau. Bet dai­na­vau spor­to rū­muo­se ir ki­tur, kai bu­vau ma­ža, kū­rė­me daug vi­deok­li­pų.

– Bet stu­di­joms rin­ko­tės ne mu­zi­ką?

– Bu­vau la­bai no­rin­ti kuo dau­giau iš­mok­ti, su­ži­no­ti, bū­ti tarp am­bi­cin­gų žmo­nių. Mo­kiau­si Vil­niaus li­cė­ju­je, ten bu­vo na­tū­ra­lu ir mu­zi­kuo­ti, ir vi­sa ki­ta da­ry­ti. Tu­rė­jo­me gru­pę, re­pe­tuo­da­vo­me va­ka­rais, sa­vait­ga­liais. Ir mo­kė­mės la­bai ge­rai. Iš pra­džių įsto­jau į TSPMI, be­veik tuoj pat ga­vau sti­pen­di­ją ir iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti į JAV.

Klau­si­mas, ar stu­di­juo­ti mu­zi­ką, nie­ka­da ne­ki­lo, nes vi­są lai­ką dai­na­vau, kon­cer­ta­vau. Man neat­ro­dė, kad tai – vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas, man kaip tik at­ro­dė, kad ga­liu su­de­rin­ti mu­zi­ką su vis­kuo, kas įdo­mu.

Stu­di­ja­vau ma­te­ma­ti­ką ir eko­no­mi­ką. No­rė­jau su­grįž­ti į Eu­ro­pą ir ra­dau ga­li­my­bę Pa­ry­žiu­je. Nors ir ne­gal­vo­jau, kad tap­siu pa­ry­žie­te, bet jau vie­nuo­li­ka me­tų gy­ve­nu čia.

– Ka­da su­pra­to­te, kad jau esa­te pa­ry­žie­tė?

– Po tre­jų su pu­se me­tų atė­jo mo­men­tas, kai nu­spren­džiau, kad vis dėlto ge­ra gy­ven­ti Pa­ry­žiu­je. Kul­tū­ri­nis šo­kas po JAV bu­vo di­de­lis, pri­si­tai­ky­mas už­tru­ko il­gai. Kad Pa­ry­žius tik­rai ma­no na­mai, pra­dė­jau gal­vo­ti po ko­kių še­še­rių me­tų. Šian­dien ma­no na­mai – čia. Ma­no drau­gai, žmo­nės, su ku­riais mėgs­tu bū­ti, ma­no veik­la, ma­no res­to­ra­nai, ba­rai, ka­vi­nės yra čia – Pa­ry­žiu­je.

– Ko­kia veik­la da­bar už­sii­ma­te?

– Gy­ve­ni­mą, kaip vi­sa­da, da­li­nu į dvi da­lis, bet da­bar sten­giuo­si jas kuo la­biau su­jung­ti. Kai at­vy­kau į Pa­ry­žių, de­vy­ne­rius me­tus dir­bau ko­mu­ni­ka­ci­jos agen­tū­ro­je, bu­vau vyk­do­mo­ji di­rek­to­rė, pro­jek­tų va­do­vė.

Šian­dien dir­bu pa­na­šų dar­bą kaip ko­mu­ni­ka­ci­jų spe­cia­lis­tė, nuo ren­gi­nių tu­ri­nio pa­ruo­ši­mo iki jų ve­di­mo. Ma­no už­siė­mi­mai la­bai įvai­rūs. Sten­giuo­si pa­si­nau­do­ti tuo, kad ir vers­le, ir mu­zi­ko­je daug iš­mo­kau ir su­jung­ti sa­vo du gy­ve­ni­mus į vie­ną, nes jie tu­ri daug pa­na­šu­mų.

Gruo­džio mė­ne­sį Lie­tu­vo­je kar­tu su Jur­giu Di­džiu­liu ve­džiau ren­gi­nį „Glo­ba­lios Lie­tu­vos ap­do­va­no­ji­mai“. Džiau­giuo­si ga­lė­da­ma su­grįž­ti į Lie­tu­vą to­kiems pro­jek­tams.

– Ko­kie jū­sų mu­zi­ki­niai pla­nai?

– Lie­tu­vo­je va­sa­rio mė­ne­sį kon­cer­tuo­si­me Vil­niu­je ir Šiau­liuo­se. Ar­ti­miau­sios gast­ro­lės – JAV ge­gu­žės mė­ne­sį, kur vėl teks ap­lan­ky­ti Niu­jor­ką, San Fran­cis­ką ir jų apy­lin­kes.

Sma­gus to­li­mes­nis šių me­tų pla­nas – rugp­jū­čio mė­ne­sį su­grįž­ti į Vo­kie­ti­ją, kon­cer­tui su Frank­fur­to ra­di­jo big­ben­du. Praei­tą va­sa­rą pir­mą kar­tą kon­cer­ta­vo­me kar­tu Eu­ro­pos kul­tū­ros die­nų kon­cer­te Open Air Frank­fur­te. Tuo­met at­sto­va­vau Lie­tu­vai, atei­nan­tį kar­tą vyk­siu kaip kvies­ti­nė so­lis­tė.

– Šiau­liuo­se kon­cer­tuo­si­te Va­sa­rio 16-osios iš­va­ka­rė­se. Tai – ypa­tin­gas lai­kas jums?

– La­bai! Itin sma­gu bū­ti Lie­tu­vo­je jos at­gi­mi­mo me­tu. Be to, va­sa­rio 14-oji – Va­len­ti­no die­na, o va­sa­rio 17-oji – ma­no gim­ta­die­nis. Šven­tė šven­tę ve­ja, kaip ne­si­džiaug­ti.

Na­dia GRIC nuo­tr.

Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­ti Vik­to­ri­ja Ge­čy­tė bend­ra­dar­biau­ja su mu­zi­kan­tais iš vi­so pa­sau­lio ir džiu­gi­na klau­sy­to­jus ra­fi­nuo­tu­mu, žais­min­gu­mu, ge­bė­ji­mu skleis­ti ge­rą nuo­tai­ką ir bend­rys­tę.