
Naujausios
Iš Paryžiaus į Šiaulius – su gera emocija
Šiaulių pramonininkų asociacijos iniciatyva Vasario 16-osios išvakarėse „Saulės“ koncertų salėje koncertuos Viktorijos Gečytės „Good Vibes“ džiazo kvartetas. Paryžiuje gyvenanti dainininkė bendradarbiauja su muzikantais iš viso pasaulio ir džiugina klausytojus rafinuotumu, žaismingumu, gebėjimu skleisti gerą nuotaiką ir bendrystę. Tai – pirmasis džiazo vokalistės koncertas Šiauliuose.
Džiazas žavi improvizacija
Su Viktorija kalbėjomės telefonu žiemišką rytmetį Šiauliuose ir pavasarišką – Paryžiuje.
– Šiauliuose koncertuosite vasario 15 dieną. Kokią programą išgirs klausytojai?
– Atvažiuojame su projektu „Good Vibes“. Anglų kalba vibrafoną, instrumentą, kuriuo gros kolega iš Italijos, kasdienine kalba vadiname „vibes“. Be to, angliškai „good vibes“ – geri jausmai, geros emocijos. O mūsų muzika – žaisminga pozityvi. Vibrafonas yra mušamasis, o kartu ir harmoninis instrumentas, turi labai šiltą garsą, o ir pats muzikantas labai šiltas, linksmas vyras.
Programoje yra daug džiazo standartų, kai kuriuos esame peraranžavę, interpretuosime taip, kaip mums patinka, kaip mes mokame.
Bus keletas lietuviškų dainų: bent viena kompozicija ir dar pora žinomesnių šlagerių, kad žmonės galėtų kartu dainuoti.
Į Lietuvą su šia grupe ir programa atvažiuoju pirmą kartą.
– Į Šiaulius kartu su jumis atvyksta amerikietis kontrabosininkas Peter Giron, vibrafonu grojantis italas Nicholas Thomas, prancūzas būgnininkas Stéphane Chandelier. Pristatykite savo kvartetą.
– Esame susirinkę iš visur ir šiandien – visi paryžiečiai, visi gyvename Paryžiuje. Prieš metus man kilo idėja šiuos vyrus suburti į vieną projektą. Ir labai gerai pavyko. Nuo to laiko iriamės pirmyn. Mums taip smagu groti, kad gal ir albumą išleisime.
Esame geros nuotaikos grupė. Būgnininkas yra prancūzas, nors jo šaknys Italijoje, vibrafonistas – tikras italas, nors gyvena Paryžiuje, kontrabosistas yra pats tikriausias niujorkietis, nors Paryžiuje gyvena jau beveik 30 metų. Aš į Paryžių atvykau beveik prieš 11 metų.
– Kodėl pasirinkote būtent džiazą?
– Man ši muzika labai artima. Niekada jos sąmoningai nepasirinkau. Pradėjau girdėti, dainuoti, kai buvau labai jauna, nors mano tėvai niekada namie neklausė džiazo.
Keliaudavome į džiazo festivalius Lietuvoje: man patiko ir minia, ir atmosfera ir tai, kad labai daug improvizacijos, kad scenoje vyksta gyvenimas. Viskas yra labai tikra, autentiška, tikros klaidos, tikros natos, tikros emocijos. Tai man visą laiką patiko ir šiandien patinka.
Mes negrojame vien tik džiazą. Lietuvoje grosime dainų ir iš Stingo, James Taylor repertuaro. Repetuojame viską, kas mums įdomu, ką smagu klausyti.
Kas mane džiaze patraukė – tikrumas ir buvimas tame momente. Improvizacija.
– Kritikai jus giria už balso intonacijų spontaniškumą, intymumą, žaismingumą, graciją, jausmingą ir subtilią manierą svinguoti, esate vadinama elegantiška ir rafinuota. Koks jums maloniausias išgirstas komplimentas?
– Turbūt pats gražiausias komplimentas buvo žurnalisto Paryžiuje. Jis, apibūdindamas santykį tarp manęs ir publikos, rašė apie scenoje jaučiamą brolystę, giminystę, draugystę. Man tai paglostė širdį. Mums, artistams, muzikantams, didžiausia užduotis yra sukurti ryšį su publika. Tad man tai buvo labai didelis komplimentas.
– Minėjote, kad jūsų repertuare yra lietuviškų dainų. Svarbu dainuoti lietuviškai?
– Svarbu. Persikeliu į visai kitokią erdvę, būnu kitur, kai dainuoju lietuviškai. Žmonėms ne Lietuvoje atrodo labai egzotiškai – kokia čia kalba? Tai yra unikalu. Ir Lietuvoje smagu dainuoti lietuviškai: sukuri ryšį, kai žmogus supranta, ką sakai, gali priartėti. Abiem atvejais – bonusas dainuoti lietuviškai.
– Lietuviškai teko dainuoti ir Paryžiuje su šviesaus atminimo Jonu Meku?
– Paryžiuje buvo toks linksmas kultūrinis susibūrimas, jame dalyvavo ir Jonas. Tuometinė kultūros atašė Vida Gražienė ragino: „Viktorija, padainuok Jonui!“. Jonas buvo su videokamera, iš pradžių filmavo, vėliau visi kartu dainavome lietuvių liaudies dainas – šiltas prisiminimas.
Tai buvo vos prieš pusmetį. Kad Jono daugiau nebepamatysim Paryžiuje, net ir šiandien negaliu patikėti. Jis čia buvo dažnas svečias, savas ir artimas, nors pati jo gerai ir nepažinojau.
Tapo paryžiete
– Koks buvo jūsų muzikinis startas?
– Man buvo penkeri. Nelabai atsimenu, bet tikrai žinau, nes tėtis nufilmavo scenoje.
Kai močiutė paklausė, ar noriu dainuoti, iš pradžių nežinojau, ką sakyti. Tada ji pasakė: dainuoti taip, kaip „Dainų dainelėje“. Noriu! Tai buvo didžiausia motyvacija.
O „Dainų dainelėje“ niekada nedainavau. Bet dainavau sporto rūmuose ir kitur, kai buvau maža, kūrėme daug videoklipų.
– Bet studijoms rinkotės ne muziką?
– Buvau labai norinti kuo daugiau išmokti, sužinoti, būti tarp ambicingų žmonių. Mokiausi Vilniaus licėjuje, ten buvo natūralu ir muzikuoti, ir visa kita daryti. Turėjome grupę, repetuodavome vakarais, savaitgaliais. Ir mokėmės labai gerai. Iš pradžių įstojau į TSPMI, beveik tuoj pat gavau stipendiją ir išvažiavau studijuoti į JAV.
Klausimas, ar studijuoti muziką, niekada nekilo, nes visą laiką dainavau, koncertavau. Man neatrodė, kad tai – vienintelis pasirinkimas, man kaip tik atrodė, kad galiu suderinti muziką su viskuo, kas įdomu.
Studijavau matematiką ir ekonomiką. Norėjau sugrįžti į Europą ir radau galimybę Paryžiuje. Nors ir negalvojau, kad tapsiu paryžiete, bet jau vienuolika metų gyvenu čia.
– Kada supratote, kad jau esate paryžietė?
– Po trejų su puse metų atėjo momentas, kai nusprendžiau, kad vis dėlto gera gyventi Paryžiuje. Kultūrinis šokas po JAV buvo didelis, prisitaikymas užtruko ilgai. Kad Paryžius tikrai mano namai, pradėjau galvoti po kokių šešerių metų. Šiandien mano namai – čia. Mano draugai, žmonės, su kuriais mėgstu būti, mano veikla, mano restoranai, barai, kavinės yra čia – Paryžiuje.
– Kokia veikla dabar užsiimate?
– Gyvenimą, kaip visada, dalinu į dvi dalis, bet dabar stengiuosi jas kuo labiau sujungti. Kai atvykau į Paryžių, devynerius metus dirbau komunikacijos agentūroje, buvau vykdomoji direktorė, projektų vadovė.
Šiandien dirbu panašų darbą kaip komunikacijų specialistė, nuo renginių turinio paruošimo iki jų vedimo. Mano užsiėmimai labai įvairūs. Stengiuosi pasinaudoti tuo, kad ir versle, ir muzikoje daug išmokau ir sujungti savo du gyvenimus į vieną, nes jie turi daug panašumų.
Gruodžio mėnesį Lietuvoje kartu su Jurgiu Didžiuliu vedžiau renginį „Globalios Lietuvos apdovanojimai“. Džiaugiuosi galėdama sugrįžti į Lietuvą tokiems projektams.
– Kokie jūsų muzikiniai planai?
– Lietuvoje vasario mėnesį koncertuosime Vilniuje ir Šiauliuose. Artimiausios gastrolės – JAV gegužės mėnesį, kur vėl teks aplankyti Niujorką, San Franciską ir jų apylinkes.
Smagus tolimesnis šių metų planas – rugpjūčio mėnesį sugrįžti į Vokietiją, koncertui su Frankfurto radijo bigbendu. Praeitą vasarą pirmą kartą koncertavome kartu Europos kultūros dienų koncerte Open Air Frankfurte. Tuomet atstovavau Lietuvai, ateinantį kartą vyksiu kaip kviestinė solistė.
– Šiauliuose koncertuosite Vasario 16-osios išvakarėse. Tai – ypatingas laikas jums?
– Labai! Itin smagu būti Lietuvoje jos atgimimo metu. Be to, vasario 14-oji – Valentino diena, o vasario 17-oji – mano gimtadienis. Šventė šventę veja, kaip nesidžiaugti.
Nadia GRIC nuotr.
Paryžiuje gyvenanti Viktorija Gečytė bendradarbiauja su muzikantais iš viso pasaulio ir džiugina klausytojus rafinuotumu, žaismingumu, gebėjimu skleisti gerą nuotaiką ir bendrystę.