Naujausios
Išvarymas: valkatauti ar po šaka
Socialinė apsauga lietuviškai
Buvusio aukšto laipsnio kariškio gyvenimas sugriuvo taip, kad jam nebelieka vietos net Šiaulių nakvynės namuose. Kažkada gyvenęs pasiturimai, ligotas žmogus nebemato išeities ir prasmės gyventi.
Socialinės paramos sistema sutrikusį ir gyvenimu nusivylusį žmogų palieka likimo valiai.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Liepė išsikraustyti
Buvusiam kariškiui, šiauliečiui Zigmui Šemetui — šešiasdešimt aštuoneri. Šią savaitę jam paskelbtas ultimatumas — išsikraustyti iš Nakvynės namų, kuriuose gyveno vienerius metus.
Zigmas tikina, kad seniai būtų išėjęs, nes Nakvynės namuose jam nėra patogu gyventi. Pasitaiko vagysčių, gyventojų vaikai mėgsta pasišaipyti, o neseniai iš kambario dingo naujai nusipirkti akiniai. Be to, teigė neįtinkąs direktorės pavaduotojai.
Bėda ta, kad Zigmas nežino, kur jam eiti.
Redakcijoje, paprašytas atsisėsti, gana inteligentiškos išvaizdos vyriškis palietė rankomis nugarą ir atsisakė: negali, nes skauda. Verčiau pastovėsiąs.
Matyt, kad įrodytų, jog nemeluoja, pasirausęs maišelyje, parodė gydytojų išvadas.
Zigmo istorija panaši ir kartu skiriasi nuo jo likimo žmonių.
Jis, kaip ir kiti dėl įvairių aplinkybių likę vieniši benamiai, nežino, kaip jam gyventi toliau?
Svarstęs įvairius variantus: gal važiuos į kaimą ir ten ieškos, kur prisiglausti, bet kelionei ir būstui reikia sulaukti mėnesio pabaigos, kai gaus pensiją. Tuo tarpu iš Nakvynės namų išeiti liepia nedelsiant. Gal ieškoti prieglobsčio po viaduku ar daugiabučių laiptinėse?
O gal — nebegyventi?
Apie pastarąją galimybę, kaip vieną iš susiklosčiusios situacijos sprendimo būdų, Zigmas ramiai užsiminė kelis kartus.
Ambicijos
Šiaulietis niekada nebūtų patikėjęs, kad jo gyvenimas šitaip nelemtai susiklostys.
Pasakoja tarybiniais laikais devyniolika metų gyvenęs Rusijoje. Mokęsis N. Žukovskio karo aviacijos akademijoje, įgijęs aviacijos inžineriaus specialybę. Sevastopolio srityje ėjęs aukštas pareigas: buvęs karinio dalinio štabo viršininku, dalinio vadas.
Atraitojęs kelnes, ties keliu parodė gilią duobutę. Tarnybos metu peršauta koja per kelį nesilanksto, skauda, todėl eidamas šlubčioja.
Grįžęs į Lietuvą, su šeima ir trimis vaikais gyveno erdviame trijų kambarių bute, dirbo vairuotoju. Prisimena laikotarpį, kai, atrodė, nieko netrūko.
Bėdos prasidėjo, kai žmona įkalbėjo butą iškeisti į namą kaime.
Zigmas aiškiai negali, o gal nenori pasakyti, kodėl šeimoje prasidėjo nesutarimai. Svarsto: gal kaltas jo charakteris? Armijoje įpratęs laikytis griežtos tvarkos, vadovauti, pripažįsta, jog ir dabar nemėgsta nusileisti, prašyti ar žemintis.
„Vieną dieną nebeištvėriau. Pasiėmiau savo knygas, švarką ir išėjau, kaip stoviu, — prisimena. — Viską jai ir vaikams palikau.“
Prisiglaudė kitame kaime, pas pusseserę, kuri praėjusiais metais mirė.
Taip, neturėdamas, kur eiti, atsidūrė Nakvynės namuose. Giminių neturi, iš vienuolikos vaikų liko vienas.
Nors Zigmas su žmona oficialiai nėra išsiskyrę, jis nemano pretenduoti į jam priklausančią dalį turto. Teigė nenorįs konfliktų, tam neturįs nei sveikatos, nei dvasinių jėgų: „Man jau ir taip nervai pakriko“. Suaugusių vaikų pagalbos neprašo, nes nenori būti našta, vaikai patys verčiasi sunkiai. “Aš pats kaip nors...“
Už tarnybą Rusijoje galėtų gauti nemažą pensiją. Rašęs buvusiam prezidentui B.Jelcinui, bet nieko nelaimėjęs — kaip ir daugeliui kitų, tarnavusių Rusijoje, kažkur pradingo archyvai, trūksta kai kurių dokumentų. Lieka tenkintis nedidele pensija, iš kurios dalį mokėjo Nakvynės namams už nuomą.
Stengiasi nepakliūti į akis
Kitą dieną aplankėme Zigmą Nakvynės namuose. Pastarosiomis dienomis, žinodamas, kad privalo išsikraustyti, stengiasi nepakliūti valdžiai į akis — iš ryto išeina į miestą, o vakare grįžta.
Antrame aukšte gyvena vienas. Geležinė lova uždengta raudona nevilkta antklode, virš jos ant prie sienos pritvirtinto laido kabo lempa. Tuščia dėžutė nuo konservų, prapjautas duonos kepalas. Zigmas sako, kad maisto pakanka, nes kartą per dieną už talonus valgo labdaros valgykloje.
Ant senos spintos — tuščia alaus statinaitė. Sugavęs žvilgsnį, patikina: niekada negėrė, negeria ir nerūko, o statinaitę parsinešė taip sau, dėl grožio.
Ant spintelės — nauji skutimosi reikmenys, pakelis brangių nekompensuojamų vaistų, kuriuos privalo gerti kiekvieną dieną. Vaistams skiria gana svarią dalį pensijos.
Pasiūlė į slėptuvę
Išėję iš Zigmo kambario, beldžiamės į laikinosios direktorės kabinetą.
Rūpi išsiaiškinti: kur dėtis, jeigu Nakvynės namuose gyventi nebeleidžiama?
Danutė Bogušienė sako, jog Nakvynės namuose pagal nuostatus leidžiama gyventi pusę metų, bet terminas gali būti pratęstas. Yra gyventojų, kurie čia gyvena po kelerius metus. Suėjus terminui, nuomos pratęsimo klausimas, atsižvelgiant į Nakvynės namų vadovų rekomendacijas, svarstomas Socialinės paramos teikimo komisijoje. Nuoma nepratęsiama, jeigu gyventojas pažeidžia vidaus tvarkos taisykles.
Gegužės 20 dieną nuspręsta nuomos Z. Šemetui nepratęsti. Anot direktorės, turėjęs išsikraustyti birželio 30 dieną.
Kartu į direktorės kabinetą užėjusio Zigmo veidas išraudo, balsas pradėjo drebėti. Jis tvirtino, kad jam prieš mėnesį nebuvo pranešta, kad reikės išsikraustyti.
Neseniai vyriškis dar kartą kreipėsi į komisiją, prašydamas nuomą pratęsti, bet komisija prašymą atmetė. Kadangi praėjo visi terminai, direktorė skubina kuo greičiau išsikraustyti, nes rizikuoja, leisdama gyventi nelegaliai.
Žodis po žodžio įsiplieskė ginčas. Gyventojas priekaištavo direktorei, kad asmeniškai neįtinka, todėl yra vejamas. Savo ruožtu laikinoji direktorė tvirtino nufilmavusi Zigmą girtą, bet apgailestavo, kad įrašą ištrynė.
Pažėrė ir kitų priekaištų: gyventojas nevalo virtuvės ir tualeto, per metus nepasirūpino užsiregistruoti į eilę Savivaldybės butui gauti arba vieta pensionate. Kartu pripažino, kad būsto problemos tai neišspręstų, nes Savivaldybės buto ir vietos pensione tektų laukti ne vienerius metus.
Todėl dabar Zigmui reikia išeiti.
— Jeigu neišeis, mes tada tikrai turime teisę kviestis policiją ir vienuoliktą valandą vakare nebeįleisti į Nakvynės namus. Visiems ateina liepto galas.„
Į klausimą, ar patariama, kur ligotam ir sutrikusiam žmogui eiti, socialines paslaugas teikiančių namų laikinoji direktorė atsakė:
— Jis suaugęs žmogus. Yra vasara. Į slėptuvę. Kur nori.
KOMENTARAS
Sistema neveikia
Vytautas GUDONIS, socialinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos akademikas, Niujorko mokslo akademijos akademikas:
— Šiuo atveju socialinės garantijos baigiasi sulig nuomos nakvynės namuose terminu. Iš tiesų, kur žmogui eiti?
Ar ne todėl pas mus tiek daug savižudžių, kad socialinės paramos sistema jiems realiai nepadeda. Įstatymai ir socialinės garantijos lyg yra, lyg gina žmogų, bet jeigu jau pakliuvai į bėdą, realios ir nuoseklios pagalbos nesulauksi.
Nakvynės namų kontingentas yra specifinis, todėl santykiuose su gyventojais neturėtų būti jokių asmeniškumų. Čia lygiai taip, kaip gydytojas neturi teisės pykti ant ligonio.
Yra daug žmonių, kuriuos apgauna sutuoktiniai, vaikai ar svetimi aferistai. Turi veikti įstatymai, tarnybos, nuo pradžių iki galo visa socialinės paramos sistema, kad suklydęs ir nusivylęs žmogus neatsidurtų aklavietėje. Tai yra pagrindinė socialinės paramos funkcija.
ULTIMATUMAS: Z. Šemeta neturi pinigų, todėl norėtų pagyventi Nakvynės namuose, kol sulauks pensijos. Bet jam liepta išsikraustyti nedelsiant.
SISTEMA: Profesorius Vytautas Gudonis: „Turi veikti įstatymai, tarnybos, nuo pradžių iki galo visa socialinės paramos sistema, kad suklydęs ir nusivylęs žmogus neatsidurtų aklavietėje.“
PERSPĖJIMAS: Liepiamas nedelsiant išsikraustyti, Zigmas Šemetas laikinajai direktorei Danutei Bogušienei pasakė: „Jūs šiandien čia sėdit, o rytoj gal miegosit toj pačioj lovoj, kaip aš.“
BENAMIS: Buvęs kariškis Zigmas Šemetas nesitikėjo, kad jam neliks vietos net Nakvynės namuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
