Beržėnų senolei sukako 104-eri

Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė užau­go sep­ty­nių vai­kų – dvie­jų se­se­rų ir pen­kių bro­lių – smul­kaus ūki­nin­ko šei­mo­je Buo­žė­nų kai­me, Tel­šių ra­jo­ne. Tė­vas val­dė de­vy­nis hek­ta­rus že­mės. Nors gau­siai šei­mai vers­tis ne­bu­vo leng­va, vi­si vai­kai bu­vo lei­džia­mi į mo­kyk­lą, bai­gė po tris ke­tu­rias kla­ses.

Nuo 13 me­tų Leo­no­rai pa­mo­kas te­ko pa­mirš­ti ir ei­ti pas ūki­nin­ką kar­vių ga­ny­ti. Ry­tą anks­ti at­si­kė­lu­si jas iš­gin­da­vo, va­ka­re par­gin­da­vo į tvar­tą, ku­rį dar reik­da­vo iš­va­ly­ti, pa­kra­ty­ti, gy­vu­lius pa­gir­dy­ti. Po me­tų iš pie­me­nės ta­po mer­ga ir dar­bai pa­si­kei­tė: ūki­nin­kų kiau­les šė­rė, val­gy­ti ga­mi­no, šie­ną grėb­da­vo, da­ry­da­vo vis­ką, ką šei­mi­nin­kė pri­sa­ky­da­vo.

Mo­čiu­tė sa­ko, kad blo­gų gas­pa­do­rių jai ne­pa­si­tai­kę, o vie­na ūki­nin­kė, ku­riai la­bai pa­tik­da­vo fil­mus ki­no teat­re žiū­rė­ti, grį­žu­si į na­mus kvies­da­vo­si Leo­no­rą ir jai pa­sa­ko­da­vo, pa­sa­ko­da­vo...

Šeš­ta­die­niais, sek­ma­die­niais jau­na mer­gi­na, kaip ir vi­si kai­mo jau­nuo­liai, trauk­da­vo į ge­gu­ži­nes, kur nie­ka­da ant suo­lo ne­sė­dė­da­vo, nes ne vie­nas su ja pa­šok­ti no­rė­jo. Nors ne­bu­vo tur­tin­ga, bet ne vie­no akį trau­kė.

25-erių me­tų Leo­no­ra iš­te­kė­jo už ge­ro­kai vy­res­nio to pa­ties Buo­žė­nų kai­mo ūki­nin­ko, ku­ris val­dė 15 hek­ta­rų že­mės. So­vie­ti­nei val­džiai tur­tą na­cio­na­li­za­vus ir pa­li­kus tik vie­ną kar­vę ir 50 arų, ta­po su­dė­tin­ga iš­gy­ven­ti au­gi­nant duk­rą, juo­lab kad ko­lū­ky­je už dar­ba­die­nius tik „aša­ras mo­kė­da­vo“.

Jau­na mo­te­ris nu­spren­dė va­žiuo­ti dirb­ti į Tel­šių tri­ko­ta­žo ga­mi­nių fab­ri­ką „Mas­tis“, kur ge­res­nis už­dar­bis. Po ke­le­rių me­tų pa­skui žmo­ną į mies­tą iš­si­kraus­tė ir vy­ras.

Mo­čiu­tė sa­ko nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­si­skun­du­si jo­kio­mis ne­ga­lio­mis. Kar­tais net no­rė­da­vo­si su­si­rgti, ta­da bū­tų ga­lė­ju­si tu­rė­da­ma biu­le­te­nį pail­sė­ti. 55-erių išė­jo į pen­si­ją, kad pa­dė­tų duk­rai vai­kus pri­žiū­rė­ti. Vė­liau jau ir proa­nū­kius auk­lė­jo.

Il­gaam­žę daug me­tų pri­žiū­rė­jo anū­kės šei­ma, tik su­si­lau­žius ko­ją po li­go­ni­nės ir slau­gos pri­rei­kė rim­tes­nės me­di­ci­ni­nės prie­žiū­ros, tad ji at­ke­lia­vo į Ber­žė­nų sen­jo­rų na­mus.

Pak­laus­ta, koks jos il­go gy­ve­ni­mo re­cep­tas, at­sa­ko: rei­kia dirb­ti, ne­tin­gi­niau­ti ir nie­ka­da pyk­čio užan­ty ne­ne­šio­ti.