
Naujausios
Leonora Kontrimienė užaugo septynių vaikų – dviejų seserų ir penkių brolių – smulkaus ūkininko šeimoje Buožėnų kaime, Telšių rajone. Tėvas valdė devynis hektarus žemės. Nors gausiai šeimai verstis nebuvo lengva, visi vaikai buvo leidžiami į mokyklą, baigė po tris keturias klases.
Nuo 13 metų Leonorai pamokas teko pamiršti ir eiti pas ūkininką karvių ganyti. Rytą anksti atsikėlusi jas išgindavo, vakare pargindavo į tvartą, kurį dar reikdavo išvalyti, pakratyti, gyvulius pagirdyti. Po metų iš piemenės tapo merga ir darbai pasikeitė: ūkininkų kiaules šėrė, valgyti gamino, šieną grėbdavo, darydavo viską, ką šeimininkė prisakydavo.
Močiutė sako, kad blogų gaspadorių jai nepasitaikę, o viena ūkininkė, kuriai labai patikdavo filmus kino teatre žiūrėti, grįžusi į namus kviesdavosi Leonorą ir jai pasakodavo, pasakodavo...
Šeštadieniais, sekmadieniais jauna mergina, kaip ir visi kaimo jaunuoliai, traukdavo į gegužines, kur niekada ant suolo nesėdėdavo, nes ne vienas su ja pašokti norėjo. Nors nebuvo turtinga, bet ne vieno akį traukė.
25-erių metų Leonora ištekėjo už gerokai vyresnio to paties Buožėnų kaimo ūkininko, kuris valdė 15 hektarų žemės. Sovietinei valdžiai turtą nacionalizavus ir palikus tik vieną karvę ir 50 arų, tapo sudėtinga išgyventi auginant dukrą, juolab kad kolūkyje už darbadienius tik „ašaras mokėdavo“.
Jauna moteris nusprendė važiuoti dirbti į Telšių trikotažo gaminių fabriką „Mastis“, kur geresnis uždarbis. Po kelerių metų paskui žmoną į miestą išsikraustė ir vyras.
Močiutė sako niekada gyvenime nesiskundusi jokiomis negaliomis. Kartais net norėdavosi susirgti, tada būtų galėjusi turėdama biuletenį pailsėti. 55-erių išėjo į pensiją, kad padėtų dukrai vaikus prižiūrėti. Vėliau jau ir proanūkius auklėjo.
Ilgaamžę daug metų prižiūrėjo anūkės šeima, tik susilaužius koją po ligoninės ir slaugos prireikė rimtesnės medicininės priežiūros, tad ji atkeliavo į Beržėnų senjorų namus.
Paklausta, koks jos ilgo gyvenimo receptas, atsako: reikia dirbti, netinginiauti ir niekada pykčio užanty nenešioti.