Naujausios
Aktualus interviu
Jungtinėje Karalystėje išeivių bendruomenė keičiasi
Ernestas Grabažis, buvęs šiaulietis, dabar Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje ministras patarėjas tikrai žino, kokią Lietuvą atstovauja, nes bendrauja su visais atvykusiais. Jungtinėje Karalystėje sutiksi platų buvusių Lietuvos gyventojų spektrą — nuo mokslo daktarų iki tokių, kuriais nė viena tauta nenori didžiuotis.
Praeitą savaitę diplomatas trumpam buvo atvykęs į Šiaulius.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
— Kiek, ambasados duomenimis, Jungtinėje Karalystėje gyvena lietuvių?
— Patys britai paskaičiavo, kad pernai vien vidurinėse mokyklose mokėsi 31 tūkstantis lietuvių vaikų. Pagal tai, kiek į mūsų konsulinius skyrius lietuviai ateina tvarkytis dokumentų naujagimiams, manyčiau, kad panašiai turime mažamečių ir ikimokyklinukų. Socialinio draudimo pažymėjimų išduota apie 100 tūkstančių. Viską sudėjus, manome, kad turime apie 200000 išeivių. Emigracijos mastai mažėja, tačiau akivaizdžiai didėja studentų skaičius. Prieš dvejus metus į studentų susirinkimą atėjo 70 žmonių, šį kovą — 200. Kitąmet, manau, bus apie 500.
— Ambasadoje esate atsakingas už ryšius su išeivija. Papasakokite, kokia šiuo metu yra lietuvių bendruomenė.
— Bendruomenė — per daug plati sąvoka.
Per pastaruosius trejetą metų išeivija labai pasikeitė. Tradicinė istorinė Jungtinės Karalystės Lietuvių sąjunga nebėra dominuojanti, jos skaičius sumažėjo iki 900 narių. Tačiau atsiranda nauja energija. Prieš trejetą metų atkurta JK Lietuvių jaunimo sąjunga, įsikūrė Londono Sičio lietuvių klubas (jam priklauso apie 100 lietuvių, baigusių finansų vadybą, teisę ar dirbančių Sičio rajone), panašiai narių vienija Lietuvos komercijos rūmai JK (daugiausiai smulkaus verslo atstovai), yra lietuvių gydytojų sąjunga ir, manome, greitai atsiras lietuvių teisininkų asociacija. Be to, yra bendruomenės įvairiuose geografiniuose regionuose — Velse, Šiaurės Airijoje, Škotijoje, įvairiose Anglijos regionuose ir grafystėse.
Šiuo metu leidžiami 4 lietuviški laikraščiai. Britanijos Lietuvių krepšinio lygoje žaidžia 12 komandų. Viena jų rimtai ketina pradėti žaisti britų krepšinio lygoje.
— Ne iš vieno emigranto girdėjau nuomonę, kad esą geriau jau su lietuviais nebendrauti, jei nori įsilieti į britų visuomenę.
— Netiesa. Aš faktiškai kiekvieno Anglijoje sutikto lietuvio, netgi einančio pro šalį, prašau man duoti savo elektroninio pašto adresą, kad jam galėčiau pranešti apie lietuviškus renginius. Prieš metus buvo 600 elektroninių adresų, dabar — 4000. Su kolegomis šį skaičių didinome įvairių renginių metu, taip pat besirengdami Seimo rinkimams. Džiaugčiausi, jei iki mano kadencijos pabaigos (dar liko dveji metai) Ambasada turėtų 10 000 adresų.
Ir visų šiauliečių, kurie turi giminaičius ar draugus Anglijoje, noriu paprašyti to paties. Taip išeiviai gaus informaciją apie renginius, kurių per mėnesį vidutiniškai vyksta apie penkiolika — ir ne tik Londone.
Renginiai, bendros šventės, susiėjimai populiarėja, nes išeiviai pradeda jausti, kad praranda savo vaikų lietuviškumą — tėveliai siaubingai užsiėmę, o lietuviukai jau tarpusavyje bendrauja angliškai.
— Šių dienų aktualija — krizė. Kaip ją išgyvena mūsų išeiviai? Gal ketina grįžti?
— Kol kas krizė, kurią labai stipriai pajautė Londonas — yra vos dviejų mėnesių istorija.
Kita vertus, lietuvis greitų sprendimų nedaro, tad vargu ar galima kalbėti apie požymius, rodančius lietuvių sprendimą keisti šalį ar grįžti į Lietuvą. Yra tendencija pasitikrinti. Bet, anot vieno lietuvių bendruomenės lyderio, jei keturi išvažiuoja į Lietuvą apsižiūrėti, tai trys iš jų sugrįžta atgal.
— Koks jūsų požiūris į emigraciją ir į vadinamąjį „protų nutekėjimą“?
— Dalis protų visada nutekės. Ir tai nėra blogai. Nereikia virti toje pačioje sriuboje, gerai ir pakeliauti, apžiūrėti, kaip gyvena kaimynai, pažinti skirtingas kultūras, mokyklas — idealiausias laikas tam yra studijų metai.
Retorinis klausimas: kas yra geriau — ar turėti talentingą architektą Vilniuje, ar kad tas architektas garsėtų Niujorke ir garsintų Lietuvą? Mums reikia ir tokių, ir tokių.
Žinoma, tai neturėtų būti masinis reiškinys. Deja, dabar kalbame apie nacionalinį reiškinį, kai gabiausi mokiniai palieka Lietuvą.
— Ar keičiasi Britanijos vyriausybės požiūris į imigraciją?
— Akivaizdžiai pripažįstama, kad emigrantai, ypač iš Rytų Europos, atlieka tuos darbus, kurių britai kratėsi. Spausdinama daug straipsnių, kuriuose smulkaus verslo atstovai džiaugiasi esą jų verslas 80 procentų paremtas Rytų europiečių darbu. Ir priežastis nurodo paprastas. Cituoju: „Jie tiesiog nori dirbti“.
— Mūsų žiniasklaidoje gana didelis dėmesys skiriamas emigracijos problemoms, emigrantų istorijoms. Dalis jų — apie tai, kaip žmonės nebegauna darbo, niekas jų čia nelaukia. Gal situacija pasikeitė?
— Man pačiam dabar teko palydėti iki lėktuvo du žmones, kuriems Vyriausybė suteikė pašalpą sugrįžti į Lietuvą. Istorijų yra visokių, ir gerai, kad žiniasklaida įspėja vengti avantiūrizmo ir nevažiuoti į Angliją bent be elementarių anglų kalbos žinių.
Labai gaila, kad žmonės atvyksta į Angliją ir tam tikra prasme pradeda vergauti. Pavyzdžiui, gyvena po 6— 8 viename kambaryje, pereina į kažkokius kitus standartus, kurių niekada sau netaikytų Lietuvoje. Ir jei tai vyksta 3— 4 metus, tai, manyčiau, nėra laikinas gyvenimas. Tai, žmogau, tavo gyvenimas...
— Užsiminėt, kad lietuviai nepasiima to, ką Anglija gali duoti. Būtent ko?
— Londonas — pasaulio sostinė. Kiekvieną savaitę čia spausdinamas 250 puslapių gidas, ką šią savaitę galima pamatyti Londone. Čia nekyla klausimas, ką veikti. Pasaulio garsenybės atvažiuoja į džiazo barus, galerijas, sporto sales, stadionus. Londone gali matyti, kas vyksta pasaulyje, aukščiausiu lygiu. Ir tai ne kažin kiek kainuoja.
Tarkim, jei valytoja Lietuvoje gali tikėtis 1000 litų, tai ten — 1000 svarų, tačiau čia už bilietą į garsaus atlikėjo koncertą sumokėsi 70— 80 litų, ten 20— 30 svarų — santykis išeiviui palankus. Kita vertus, būtina išmokti pačią kalbą — juk tai pasaulinė komunikacijos priemonė.
Todėl labai gaila, kad dalis lietuvių pasirenka gyvenimą savo „lizdeliuose“ — dažniausiai tankiai lietuvių apgyvendintuose rajonuose prie lietuviškų arba rusiškų televizijos kanalų.
— Nemažai tėvų, leisdami vaikus studijuoti į Londoną, baiminasi, kad Londone — didžiulė narkotikų pasiūla. Kokia situacija Jūsų akimis?
— Jei lietuviai gyvena savo uždarame pasaulyje, tam tikrais getų rajonais, narkotikai gali tapti viena iš priemonių išsiveržti iš šešiese apgyvendinto kambarėlio, tėvynės ilgesio, nuslopinti depresiją ir nusivylimą. O surasti kvaišalų ten iš tiesų yra labai lengva ir paprasta.
Esu įsitikinęs, kad absoliuti lietuvių, studijuojančių JK ir ypač Londone, dauguma mėgaujasi tikraisiais multikultūriniais lobiais, plečia savo pasaulėžiūrą ir intensyviai studijuoja, prisidurdami pragyvenimui iš darbo kavinėse, restoranuose. Beje, būtent studentai–JK Lietuvių jaunimo sąjungos energija ir variklis. Vien šiemet jie įsteigė du diskusijų klubus — „Lietuvos ateitis“ ir “Baltijos vizija“.
— Kuo patį labiausiai nustebino ar sužavėjo Britanija, ir ko trūksta?
— Ten tokia milžiniška visko paklausa ir pasiūla, gausa ir energija, kad sunku „užmigti“. O pasiilgstu lietuviškos pirtelės — ne saunos sporto salėje raumenims sušildyti, o tikros pirtelės, kur kvepia vantomis ir medžiu, kur gali su artimiausiais draugais pabūti vienumoj ar pasišnekėti.
Citata:
„Deja, dabar kalbame apie nacionalinį reiškinį, kai gabiausi mokiniai palieka Lietuvą.“
SVEČIAS: Ernestas Grabažis, Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje ministras patarėjas, svečiavosi Šiauliuose — Dainų vidurinėje mokykloje jam įteiktas Garbės galerijos nario pažymėjimas.
PRAŠYMAS: Ernestas Grabažis kvietė atsiųsti lietuvių giminių ir draugų jų elektroninio pašto adresus, kad galėtų informuoti juos apie lietuvių bendruomenių
grabazis@lithuanianembassy.co.uk
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
