Kai darbas virsta pašaukimu

Karš­čiau­siuo­se taš­kuo­se

Prieš be­veik pust­re­čių me­tų, 2017-ųjų ge­gu­žės 2 die­ną, ne­be­li­kus apy­lin­kės ins­pek­to­rių, Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ja, kaip ir dau­gu­ma ki­tų ša­lies mies­tų ir ra­jo­nų po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tų, ėmė dirb­ti pa­gal nau­ją veik­los mo­de­lį – įkur­ti Veik­los sky­riai, su­jun­gę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus iš įvai­rių pa­da­li­nių – vie­šo­sios po­li­ci­jos ir kri­mi­na­li­nės.

Pen­ki Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ant­ro­jo veik­los sky­riaus pa­rei­gū­nai – vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Ai­va­ras Rim­ša, vy­res­nie­ji ty­rė­jai Vai­da Juo­za­pai­tie­nė, Re­nal­das Pa­la­pys ir ty­rė­jai Gin­tau­tas Staš­kus bei Ra­mū­nas Ka­ra­liū­nas – su­ti­ko pa­si­kal­bė­ti apie juo­dą ir bal­tą po­li­ci­jos pa­rei­gū­no dar­bą, šios pro­fe­si­jos su­bti­ly­bes, pa­šau­ki­mą ir sal­džiau­sią žo­dį "ačiū".

– Veik­los sky­riaus pa­rei­gū­nai – tar­si nau­ja­da­ras, ku­ris api­ma pa­čias įvai­riau­sias po­li­ci­jos veik­los sri­tis, pra­de­dant nuo pa­tru­lia­vi­mo, pre­ven­ci­jos funk­ci­jų iki skun­dų aiš­ki­ni­mo­si bei kri­mi­na­li­nių vei­kų ty­ri­mo. Vi­zi­ja – uni­ver­sa­lūs pa­rei­gū­nai?

Ai­va­ras RIM­ŠA:

– Veik­los sky­riu­je dar­buo­ja­si bu­vę Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės ir Vie­šo­sios po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, to­dėl jų pa­tir­tis la­bai įvai­ri. Sup­ran­ta­ma, kad at­lik­ti funk­ci­jas, ku­rios lyg ir kaž­ka­da bu­vu­sio apy­lin­kės ins­pek­to­riaus, lyg ir ne­pil­na­me­čių rei­ka­lų ins­pek­to­riaus, lyg ir pa­tru­lio, lyg ir kri­mi­na­lis­to nė­ra pa­pras­ta – tik dėl įvai­rios pa­tir­ties ir mo­kan­tis vie­niems iš ki­tų įma­no­ma vis­ką pa­da­ry­ti mak­si­ma­liai ge­rai.

Pag­rin­di­nė Veik­los pa­rei­gū­nų už­duo­tis – bū­ti kuo ar­čiau žmo­nių. Va­di­na­si ta­da, kai šio sky­riaus pa­rei­gū­nai ne­dir­ba dar­bo ka­bi­ne­tuo­se, jie dir­ba pri­skir­to­se te­ri­to­ri­jo­se, siek­da­mi už­tik­rin­ti vie­šą­ją tvar­ką, už­kar­dy­ti nu­si­kals­ta­mas vei­kas, vyk­dy­ti pre­ven­ci­nes už­duo­tis, aiš­kin­tis gy­ven­to­jų pa­reiš­ki­mus, lan­ky­ti pro­buo­ja­mus as­me­nis, trum­pai ta­riant, ste­bė­ti ir, at­si­ra­dus rei­ka­lui, im­tis prie­mo­nių.

Gin­tau­tas STAŠ­KUS:

– Mū­sų už­duo­tis įsi­lie­ti į vi­suo­me­nę, pa­jus­ti jos pul­są, kuo ji gy­ve­na, ką vei­kia, ką mąs­to ir pla­nuo­ja.

Ai­va­ras RIM­ŠA:

– Dar­bo po­bū­dis toks, kad apie 60 pro­cen­tų dar­bo lai­ko ten­ka pra­leis­ti gat­vė­je: pa­tru­liuo­ti, rea­guo­ti į įvy­kį, at­lik­ti už­duo­tis iki­teis­mi­nia­me pa­tiks­li­nant ap­lin­ky­bes, ap­klau­siant žmo­nes ir t.t.

– Pa­mi­nė­jo­te karš­čiau­sius "taš­kus"? Kur karš­čiau­si taš­kai jū­sų Veik­los gru­pės te­ri­to­ri­jo­je?

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Mū­siš­kio Ant­ro­jo veik­los sky­riaus te­ri­to­ri­ja – Ža­liū­kės, Pa­ba­liai, da­lis Til­žės gat­vės, da­lis Šiau­lių ra­jo­no. Di­džiau­siu "karš­čiu" al­suo­ja ke­tu­ri Til­žės gat­vės bend­ra­bu­čiai: Til­žės 28, 36, 44 ir 52. Kon­tin­gen­tas čia spe­ci­fi­nis: daug Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bei pri­klau­san­čių so­cia­li­nių būs­tų, ne­ma­žai ap­si­sto­ju­sių iš ka­li­ni­mo vie­tų su­grį­žu­sių as­me­nų, taip pat to­kių, ku­riems al­ko­ho­lis kar­tais svar­bes­nis net už sa­vus vai­kus. To­dėl čia lan­ko­mės re­gu­lia­riai – ir ta­da kai yra pro­ble­mų, ir kai jų dar nė­ra.

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Po­li­ci­jos pa­si­ro­dy­mas tų gy­ven­to­jų ne­bes­te­bi­na, dau­ge­lis mus ge­rai pa­žįs­ta, var­dus ir pa­var­des ži­no, svei­ki­na­si. Su kai ku­riais ten­ka rim­čiau kal­bė­tis, at­ro­do, su­pran­ta, pa­ža­da pa­si­tai­sy­ti, o po dvie­jų ar tri­jų mė­ne­sių vėl va­žiuo­jam pas tuos pa­čius žmo­nes.

Tie­są sa­kant, reak­ci­jų bū­na vi­so­kių ir pri­klau­so, pas ko­kius žmo­nes vyks­ta­ma. Pa­si­tai­ko keiks­mų, gra­si­ni­mų, vis­ko bū­na. Ne pa­slap­tis, kad pa­grin­di­nė vis­ko prie­žas­tis yra al­ko­ho­lis.

Jaut­riau­sios aki­mir­kos

– Kal­ba­te apie pro­ble­mų spren­di­mą. Bet po­li­ci­nin­ko dar­bas ne­re­tai ne tik mušt­ras. Kar­tais tie­siog plyš­ta šir­dis...

Vai­da JUO­ZA­PAI­TIE­NĖ:

– Per de­šimt­me­tį po­li­ci­nio dar­bo pri­si­min­čiau ne vie­ną įvy­kį, ku­ria­me bu­vau įskau­din­ta, su­krės­ta, su­jau­din­ta. Yra ir to­kių, ku­rių ne­pa­mir­šiu nie­ka­da. Bet kuo dau­giau dir­bi, tuo oda sto­rė­ja. Į na­mus sten­giuo­si ne­si­neš­ti nie­ko, kad nak­tį ge­riau iš­si­mie­go­čiau.

Vis dėl­to yra da­ly­kų, prie ku­rių su­dė­tin­ga pri­pras­ti. Su­dė­tin­giau­sia ma­ty­ti aso­cia­lio­se šei­mo­se au­gan­čius vai­kus, ku­rie vaikš­to mur­zi­ni, pusp­li­kiai, pie­tums tu­ri gal tik vie­ną po­mi­do­rą pa­grauž­ti. Skau­du ir grau­du žiū­rė­ti. To­kio­se si­tua­ci­jo­se kvie­čia­mi vai­ko tei­sių gy­nė­jai, psi­cho­lo­gai. Ma­tai, ko­kį siau­bą iš­gy­ve­na nuo mo­ti­nos at­plė­šia­mas vai­kas. Ge­rai, jei jis ma­žas, ne­sup­ran­ta. O jei paau­gęs – ma­ma, ne­svar­bu, ge­rian­ti, ne­si­rū­pi­nan­ti, gru­bi, skriau­džian­ti, bet vis tiek ma­ma...

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Vai­kų te­ma jaut­ri ir vy­rams pa­rei­gū­nams. Kai rei­kia paim­ti vai­ką, kvies­ti vai­kų tei­sių spe­cia­lis­tus, o bū­na at­ve­jų, kai to­kio­je ap­lin­ko­je jo tie­siog ne­ga­li­ma pa­lik­ti – kly­kia ap­si­ka­bi­nęs ma­mą. Prie to neį­ma­no­ma pri­pras­ti.

Gin­tau­tas STAŠ­KUS:

– Po­li­ci­jo­je dir­bu be­veik 28 me­tus. Per tiek me­tų vis­ko bu­vo. Bu­vo la­bai sun­kių aki­mir­kų – vi­du­je vi­si esa­me žmo­nės.

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Pa­bu­vus su­dė­tin­go­se si­tua­ci­jo­se bū­ti­na iš­si­kal­bė­ti, pa­si­da­ly­ti su ko­le­go­mis, pa­si­mo­ky­ti iš ki­to pa­tir­ties, su­ži­no­ti, kaip ge­riau­sia elg­tis to­kio­je pat ar pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je.

Štai Gin­tau­tas (ty­rė­jas G. Staš­kus) dir­ba be­veik 28 me­tus, at­ro­do, vis­ko pa­ty­ręs, o šian­dien jis ga­li iš­va­žiuo­ti į mies­tą ir pa­kliū­ti į to­kią si­tua­ci­ją, ko­kios dar nie­ka­da per tiek me­tų ne­pa­ty­rė. Mo­kai­si žmo­gus vi­są gy­ve­ni­me, vie­nas įvy­kis kei­čia ki­tą, pa­skui dar ki­toks. Už­tat ir rei­kia nuo­la­tos skai­ty­ti, ana­li­zuo­ti, do­mė­tis teis­mų pra­kti­ka ir da­ly­tis pa­tir­ti­mi su ko­le­go­mis. In­for­ma­ci­jos pa­si­da­li­ji­mas – kas bu­vo pa­da­ry­ta, kas ras­ta, kas su­teik­ta ir ko­kie spren­di­mai priim­ti – ge­ro­ji pra­kti­ka. Tuo klau­si­mu mū­sų sep­ty­nių žmo­nių ko­man­da yra kaip kumš­tis.

– Daug ge­rų dar­bų po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­da­ro ne dar­bo me­tu: su­lai­ko nu­si­kal­tė­lius, gir­tus vai­ruo­to­jus, su­tram­do vie­šo­sios tvar­kos pa­žei­dė­jus. Tie­sa grei­čiau­siai to­kia, kad bu­vu­sių po­li­ci­nin­kų ne­bū­na?

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Tik­rai, jei esi po­li­ci­nin­kas dar­be, tai po­li­ci­nin­kas ir po dar­bo, ir per ato­sto­gas, iš, net nea­be­jo­ju, išė­jęs į už­tar­nau­tą poil­sį. Prieš ke­le­rius me­tus, vie­ną nak­tį, mu­du su kai­my­nu pri­čiu­pom au­to­mo­bi­lių nio­ko­to­ją – tie­siog nei­šei­na ne­rea­guo­ti, net jei tau išei­gi­nė, ato­sto­gos ar poil­sio lai­kas.

Yra dau­gy­bė pa­vyz­džių, kai pa­rei­gū­nai per ato­sto­gas, išei­gi­nes ar po dar­bo su­lai­ko ir gir­tus vai­ruo­to­jus, ir va­gis iš par­duo­tu­vių .. Vis­ką ste­bi. Čia pa­šau­ki­mas.

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Tie­są sa­kant, kar­tais ne dar­bo me­tu nuė­jęs, kad ir į pre­ky­bos cent­rą, su­si­ren­ki dau­giau in­for­ma­ci­jos, ne­gu dar­bo vie­to­je. Pa­si­tai­ko, pa­ma­tai po­li­ci­jos "klien­tą" par­duo­tu­vė­je, tai net pa­mirš­ti, ko į par­duo­tu­vę užė­jai, tik ste­bi tą žmo­gų – o gal jis atė­jo vog­ti, ste­bi jo el­ge­sį, ma­nie­ras.

Ar­ba prie pre­ky­bos cent­ro pa­ma­tai au­to­mo­bi­lį, nu­me­ris pa­žįs­ta­mas – vis­kas aiš­ku – po­li­ci­jos są­ra­še. Ir žiū­ri, su kuo va­žiuo­ja, kur stab­te­li, su kuo bend­rau­ja. Bė­da ta, kad "tie iš mū­sų są­ra­šo" mus pa­žįs­ta. Žiū­rėk, ir sa­ko "la­bas, vir­ši­nin­ke".

Sal­dus "ačiū"

– Bet­gi pa­si­tai­ko ir la­bai ma­lo­nių mo­men­tų...

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Bū­na tik­rai la­bai sal­džių aki­mir­kų. Kai žmo­gus pa­sa­ko "ačiū", ran­ką pa­spau­džia už pa­gal­bą – su­šil­do šir­dį.

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Ma­lo­nus jaus­mas, kai žmo­nės pa­dė­ko­ja. Tais mo­men­tais at­ro­do, kad vien dėl ke­lių trum­pų žo­džio ver­tė­jo steng­tis.

– Pa­mi­nė­jo­te žo­dį "pa­šau­ki­mas". Ne­jau­gi dirb­ti po­li­ci­jo­je be to neį­ma­no­ma?

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Įsi­dar­bin­ti įma­no­ma, bet ar žmo­gus už­si­bus, klau­si­mas – pa­pras­tai to­kiems žmo­nėms bū­na per sun­ku. O jei yra pa­šau­ki­mas, jei po­li­ci­jos ne­si­no­ri pa­lik­ti net ta­da, kai tam­pa sun­ku, kaip ki­taip ga­li­ma tai va­din­ti, jei ne pa­šau­ki­mu?

Ma­no ko­le­gos Ai­va­ras Rim­ša po­li­ci­jo­je – 24 me­tai, Gin­tau­tas Staš­kus – 27-eri, Ra­mū­nas Ka­ra­liū­nas – 25-erių ir iš jų 19 me­tų – Pat­ru­lių gre­to­se. Ši­tiek me­tų fi­ziš­kai ir psi­cho­lo­giš­kai sun­kų dar­bą dir­ban­tys pa­rei­gū­nai vis dar čia.

– Ir ka­da jus tas pa­šau­ki­mas, kaip sa­ko­te, pa­šau­kė į po­li­ci­ją?

Vai­da JUO­ZA­PAI­TIE­NĖ:

– Tai ma­no vai­kys­tės sva­jo­nė, esu ten, kur no­riu bū­ti.

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Bū­da­mas vai­kas ži­no­jau, kuo no­rė­čiau bū­ti – trau­kė mi­li­ci­ja. Bet bai­gęs mo­kyk­lą ne­su­ra­dau bend­ra­min­čių to­kioms stu­di­joms, to­dėl bai­giau ki­tus moks­lus. Pa­siė­męs dip­lo­mą, po tri­jų mė­ne­sių vis tiek nu­rū­kau tie­siai į po­li­ci­ją.

Kai iš pa­tru­li­nės tar­ny­bos bu­vau per­ves­tas į Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos ty­rė­jus, gal­vo­jau, į ko­kį kos­mo­są atė­jau, nie­ka­da su Bau­džia­muo­ju ko­dek­su ne­bu­vau su­si­dū­ręs – žiau­riai įdo­mu.

Ai­va­ras RIM­ŠA: Bu­vau paaug­lys, kai pa­ma­čiau fil­mą apie Le­ning­ra­do kri­mi­na­li­nę po­li­ci­ją. Pa­si­tei­ra­vau tė­vu­ką apie tai, o jis ir sa­ko: ma­tau, do­mi­na mi­li­ci­jos dar­bas. Tai­gi at­si­dū­riau čia, kur ir tu­riu bū­ti. Kai kaž­ką ty­ri­nė­ji, ana­li­zuo­ji ir vis­kas ge­rai ru­tu­lio­ja­si – toks azar­tas pai­ma!

Gin­tau­tas STAŠ­KUS:

– Vai­kys­tės sva­jo­nė. Atė­jau po mo­kyk­los ir čia jau 28 me­tai. Jei pa­ra­kas bū­tų pa­si­bai­gęs, bū­čiau pa­bė­gęs, bet pa­ra­ko vis dar yra.

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– O aš ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad bū­da­mas dar­že­ly­je sva­jo­jau tap­ti po­li­ci­nin­ku. Ap­sisp­ren­džiau pa­sku­ti­niais gim­na­zi­jos me­tais. Da­bar ma­no įgy­tas iš­si­la­vi­ni­mas lei­džia ei­ti ir į ki­tą vie­tą dirb­ti, bet čia kaž­kas lai­ko. To­dėl ir kal­bu apie pa­šau­ki­mą, jei jo ne­bus, tai dar­bas po­li­ci­jo­je bus tik sto­te­lė.

– Ko­kia jū­sų aki­mis šian­die­ni­nė po­li­ci­ja?

Ai­va­ras RIM­ŠA:

– Po­li­ci­ja da­bar ki­to­kia. Žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą pa­ro­do ky­lan­tys rei­tin­gai. Ir ne tik skai­čiai, kiek vei­kų už­fik­suo­ta ir kiek jų išaiš­kin­ta kal­ba, kal­ba ir tai, kad nu­si­kals­ta­mų vei­kų ap­skri­tai ma­žė­ja. O ma­žė­ja jų ne to­dėl, kad pa­žei­dė­jų ar nu­si­kal­tė­lių ma­žė­ja, bet ir dėl ge­ro po­li­ci­jos dar­bo už­kar­dant vei­kas. Pa­žei­di­mų ne­bu­vi­mas – taip pat re­zul­ta­tas.

Ra­mū­nas KA­RA­LIŪ­NAS:

– Ne pa­slap­tis, kad dar­bo re­zul­ta­tai pri­klau­so ir nuo vis ge­ri­na­mų dar­bo są­ly­gų. Jei prieš ke­lis de­šimt­me­čius pa­rei­gū­nai tu­rė­da­vo tik ap­lū­žu­sius ži­gu­lius, api­ply­šu­sias ne­pa­to­gias uni­for­mas ir skur­džią eki­pi­ruo­tę, tai da­bar ga­li­ma tik di­džiuo­tis – vis­kas nau­ja, mo­der­nu. Da­bar ir įvaiz­dis ge­ras ir dar­bo są­ly­gos ge­ros.

Re­nal­das PA­LA­PYS:

– Ir ky­šių lai­kai praė­jo. Čia pa­da­ry­tas di­džiu­lis Imu­ni­te­to tar­ny­bos dar­buo­to­jų dar­bas. Žmo­nės ne­be­ri­zi­kuo­ja. Pa­žiū­rė­ki­te, kiek iki­teis­mi­nių ty­ri­mų pa­sta­rai­siais me­tais dėl ban­dy­mo pa­pirk­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­ną pra­dė­ta, juo­lab kad vis­kas iš­vie­ši­na­ma.