
Naujausios
Kai mama toli
Mama! Kiek daug šis žodis reiškia kiekvienam iš mūsų. Širdį glostantis balsas, švelnus prisilietimas, paguoda ir patys skaniausi blynai. Ir visa tai atmintyje iškyla daug stipriau, aštriau, skausmingiau, kai mamos nėra šalia. Kai ji toli. Kai nežinai, ar dar kada susitiksite.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Būti kartu
Saulėta, šilta gegužės diena. Jaukioje vaikų namų žaidimų aikštelėje kamuolį į krepšį mėto berniukai. Skamba juokas ir gyvas čiauškėjimas. Tik ne mamų širdys džiaugiasi girdint vaikų klegesį, o auklėtojų, socialinių darbuotojų.
Beveik visi vaikai šiuose globos namuose turi mamas. Turi ją ir Augustė (tai sugalvotas vardas – red. past.) Tik ji dabar toli. Užsienyje. Kai grįš, būtinai aplankys vaikų namuose augančias savo dukras. Visada aplanko. Išsiveda į miestą, kartu nueina pas artimuosius į svečius.
Mergaitės atmintyje įstrigo vienas paskutinių jų susitikimų su mama. Buvo graži ankstyvo pavasario diena, nuėjo pas gimines į svečius, o kai jau ruošėsi išeiti, pradėjo snigti. Ėjo su mama susikibusios per tikrų tikriausią pūgą.
Labiausiai pasiilgsta tiesiog būti su mama. Ir dar – mama labai skaniai gamina.
Galvojant apie vaikų namus, prieš daugelio akis, ko gero, išnyra stereotipinis vaizdas – vaikas, žvelgiantis pro langą ir laukiantis mamos. Dabar langą pakeitė kompiuterio ekranas. Čia vaikai savo mamas kur kas dažniau pamato, pasikalba. Taip su savo mama bendrauja ir Augustė. Lyg ir turėtų būti lengviau, bet nėra. Trūksta mamos prisilietimo, apkabinimo, ypač, kai būna liūdna, kai kažkas nepasiseka.
Iš gyvenimo kartu su mama atmintyje likusios tik nuotrupos. Ne su mama augo ir jos vyresni broliai. Bet viltis sugrįžti pas mamą vis tiek gyva.
Kai iš vaikų namų kelis vaikus įsivaikino, Augustė yra pagalvojusi, kaip būtų, jeigu ir jai taip nutiktų? Neįsivaizduoja, kaip kitą moterį galėtų vadinti mama. Ne, nenorėtų kitos šeimos.
Tėvai tampa svečiais
Paėmimas iš šeimos, vaikų namai, po kurio laiko grįžimas į šeimą, o suklupus tėvams, vėl vaikų namai – tokį kelią yra nuėjęs kone kiekvienas vaikų namų auklėtinis. Ne išimtis ir Augustė.
Kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Vyresniems vaikams yra sunkiau, nes kiekvienas paėmimas iš šeimos yra skaudus priminimas, kad jų šeimoje kažkas negerai.
„Kalčiausi lieka tie, pas kuriuos atveža. Globos įstaigos tampa priešu numeris vienas“, – sako vaikų namuose kalbinta psichologė.
Liūdna, tačiau mamas ir tėčius, nuolat lankančius savo vaikus, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Dažniausi pasiteisinimai – dirbu, neturiu laiko, toli gyvenu.
Kai vaikas paimamas iš šeimos pirmą kartą, tėvai lankosi, ir nuo apsilankymų dažnumo galima prognozuoti, ar vaikas grįš į šeimą, ar ilgam liks vaikų namuose.
Jei tėvai dažnai lankosi, tai jie labai stengiasi, kad vaikas grįžtų namo. Jei tėvai tik ateina pasižiūrėti, kur pateko jų vaikas, ir vėliau dingsta, vadinasi, jie nesuinteresuoti, kad vaikas grįžtų. Liūdna, bet tėvai labai greitai pripranta, kad namuose nėra vaikų – nereikia rūpintis, klausytis jų priekaištų.
Sėkmės istorijų, kai vaikas grįžo į šeimą ir daugiau nebepateko į vaikų namus, – nedaug.
Iš pradžių į išsiskyrimą su tėvais vaikai reaguoja jautriai, vėliau tai tampa kaip ir natūraliu dalyku. Ilgainiui į apsilankančius tėvus pradedama žiūrėti kaip į svečius.
Skaudžiausia, kad tėvai labai daug prižada savo vaikams, sužadina didelius lūkesčius ir jų nepateisina. O vaikams tėvai vis tiek yra patys geriausi, net ir tada, kai suvokia, kad nuvylė.
„Vaikui reikia ne materialių dalykų. Reikia jaustis mylimu, jausti, kad juo rūpinasi, kad galvą paglostytų, apkabintų, kad paremtų ir palaikytų, kai sunku, kad jaustų, jog yra reikalingas“, – vardija su Auguste ir kitais vaikais bendraujanti psichologė. Kartais to stokoja net ir su tėvais augantys vaikai.
Be tėvų globos likę vaikai labai retai namų šilumą randa lietuvių šeimose. Jaučiama nuostata, kad negalima atskirti brolių ir seserų, o norint įsivaikinti ar imtis globoti, tenka priglausti visus tos šeimos nepilnamečius vaikus. Pasak psichologės, lietuviai įvaikina vieną, geriausiu atveju – du vaikus. Taip pat pageidauja, kad vaikai būtų kuo mažesni. Užsieniečiai nėra tokie išrankūs. Jie įvaikina ir tris vienos šeimos vaikus.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kartais vaikai tėvams tampa nebereikalingi ir neįdomūs kaip seni žaislai. Bet vaikams mama visada bus reikalinga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Noriu grįžti“ – vaikiška ranka su klaidomis išvedžiota ant apdulkėjusio vaikų namų autobusiuko lango. Grįžti pas mamas ir tėčius čia svajoja daugelis vaikų.