Kai Šiau­lių fut­bo­las bu­vo olim­po vir­šū­nė­je

Kai Šiau­lių fut­bo­las bu­vo olim­po vir­šū­nė­je

Šie­met su­kan­ka 70 me­tų nuo le­gen­di­nės Šiau­lių fut­bo­lo ko­man­dos „El­nias“ trium­fo Lie­tu­vos pir­me­ny­bė­se. Tai bu­vo šiau­lie­čių įsi­ga­lė­ji­mo Lie­tu­vos fut­bo­le pra­džia, tru­ku­si ke­lis de­šimt­me­čius. Kny­gą apie Šiau­lių fut­bo­lą ren­gian­tis Arū­nas Pet­rai­tis sa­ko, kad šiau­lie­čiai tu­ri kuo di­džiuo­tis, ir ti­ki, kad fut­bo­las dar at­si­ko­vos sa­vo po­zi­ci­jas.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Is­to­ri­ja, ver­ta kny­gos

„Rinkdamas me­džia­gą kny­gai apie Šiau­lių krep­ši­nį ma­čiau, kad ir fut­bo­las tu­ri ne­ma­žai reikš­min­gų įvy­kių, o gal net ir dau­giau. Šiau­lių fut­bo­las tu­rė­jo ypa­tin­gą svo­rį šalyje, ypač tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie lai­ko­tar­pį iki ne­prik­lau­so­my­bės, kai Šiau­lių ko­man­dos dau­gy­bę kar­tų yra pel­niu­sios pir­mą­sias vie­tas Lie­tu­vos čem­pio­na­tuo­se“, – pa­sa­ko­ja žur­na­lis­tas, spor­to is­to­ri­kas A. Pet­rai­tis, šių me­tų pa­va­sa­rį iš­lei­dęs kny­gą apie de­vy­nis Šiau­lių krep­ši­nio de­šimt­me­čius.

Šiau­lių vy­rų fut­bo­lo ko­man­dos tu­ri 12 Lie­tu­vos čem­pio­nų ti­tu­lų. 7 kar­tus yra lai­mė­jęs „El­nias“, po du kar­tus „Sta­ty­bi­nin­kas“ ir „Ka­re­da“, kar­tą – „Tau­ras“. Pas­ta­ruo­ju lai­ko­tar­piu „Gint­ros“ fut­bo­li­nin­kės yra „eta­ti­nės“ čem­pio­nės, tu­rin­čios net 17 Lie­tu­vos čem­pio­nių ti­tu­lų.

Pa­sak A. Pet­rai­čio, iki šiol nė­ra pa­ra­šy­ta jo­kios kny­gos, ku­ri api­bend­rin­tų mū­sų re­gio­no fut­bo­lo is­to­ri­ją. „Šian­dien vy­rų fut­bo­las yra šiek tiek ant­raei­lė­se po­zi­ci­jo­se, bet sa­vo lai­ku jis su­rink­da­vo pil­nus sta­dio­nus žiū­ro­vų. Pa­gal­vo­jau, kad rei­kia pa­ra­šy­ti apie tai, juo­lab kad dar yra gy­vų liu­di­nin­kų.“

Ren­kant me­džia­gą kny­gai, pri­si­mi­ni­mais ir gau­siu nuo­trau­kų ar­chy­vu pri­si­dė­jo le­gen­di­nis žai­dė­jas ir tre­ne­ris Ro­mual­das Ur­ni­kas, ku­ris yra ke­tu­ris kar­tus Lie­tu­vos čem­pio­nas (du kar­tus – kaip „El­nio“ žai­dė­jas ir du­kart – kaip „Sta­ty­bi­nin­ko“ tre­ne­ris).

Pa­vy­ko pa­kal­bin­ti ir ke­le­to gar­sių Šiau­lių fut­bo­li­nin­kų (A. Griš­ko­nio, E. Bri­jū­no, A. Si­pa­vi­čiaus) ar­ti­muo­sius, per­žvelg­ti jų ar­chy­vus, uni­ka­lias nuo­trau­kas. Kny­ga bus gau­siai iliust­ruo­ta. „Jo­je bus per 500 nuo­trau­kų, kai ku­rios pub­li­kuo­ja­mos pir­mą kar­tą“, – sa­ko kny­gos au­to­rius.

Se­no­mis, uni­ka­lio­mis, dar ne­ma­ty­to­mis nuo­trau­ko­mis pri­si­dė­jo ir ko­lek­ci­nin­kas Pet­ras Ka­mins­kas bei krep­ši­nio mu­zie­jaus įkū­rė­jas Leo­nas Ka­ra­liū­nas.

A. Pet­rai­tis sa­ko, kad fut­bo­lo is­to­ri­ją ten­ka dė­lio­ti tar­si mo­zai­ką – iš ga­ba­liu­kų. Ypač ne­daug in­for­ma­ci­jos apie spor­to įvy­kius bu­vo po­ka­rio spau­do­je.

Vie­toj sta­dio­no – lau­kas

Pa­sak spor­to is­to­ri­ko, ofi­cia­lia fut­bo­lo is­to­ri­jos Šiau­liuo­se pra­džia lai­ko­mi 1925 me­tai, kai įvy­ko pir­mo­sios ofi­cia­lios ap­skri­ties fut­bo­lo pir­me­ny­bės. Jų nu­ga­lė­to­ja ta­pu­si Lie­tu­vos fi­zi­nio la­vi­ni­mo­si są­jun­gos (LFLS) Šiau­lių sky­riaus ko­man­da pa­te­ko į Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­na­to fi­na­lą ir žai­dė Kau­ne prieš tuo me­tu žy­mią vie­tos ko­man­dą „Ko­vas“.

Var­žy­bos vy­ko ru­de­nį, spau­džiant 10 laips­nių šal­tu­kui ir bai­gė­si ga­na skan­da­lin­gai. Kai kau­nie­čiai įmu­šė ant­rą įvar­tį, šiau­lie­čiai ėmė pro­tes­tuo­ti, kad jis ne­tei­sin­gai įmuš­tas, o tei­sė­jas esąs iš ark­li­džių ir nie­ko neiš­ma­nan­tis. Ga­liau­siai šiau­lie­čiai ne­si­bai­gus rung­ty­nėms išė­jo iš aikš­tės. Vis­gi ant­rosios vie­tos iš jų už to­kį akib­rokš­tą nie­kas nea­tė­mė.

1921–1923 me­tais su­si­kū­rė pir­mo­sios Šiau­lių ko­man­dos: „Ma­ka­bi“, „Sa­ka­las“, „Žie­žir­ba“, LFLS Šiau­lių sky­riaus, bu­vo ko­man­dų ir ap­link Šiau­lius (Jo­niš­ky­je, Ža­ga­rė­je). Ko­man­dos žais­da­vo tar­pu­sa­vy­je ir su ap­lin­ki­nių ra­jo­nų ko­man­do­mis.

Šiau­liuo­se tuo me­tu bu­vo vos ke­le­tas „ne­rep­re­zen­ta­ci­nių“ aikš­čių. Maž­daug ten, kur da­bar yra Žal­gi­rio gat­vė, bu­vo ark­lių par­da­vi­mo aikš­tė, lau­ky­mė, ku­rio­je sto­vė­jo var­tai, ji bu­vo su nuo­ly­džiu, dul­kė­ta, kai sau­sa, ir pa­žliu­gu­si, kai ly­ja.

Dar bu­vo „Ma­ka­bio“ aikš­tė da­bar­ti­nė­je „Bal­tik Vai­ro“ te­ri­to­ri­jo­je, bet ji, nors ir ge­res­nės ko­ky­bės, ta­čiau bu­vo ne­pa­to­gi tuo, kad to­li nuo cent­ro. Jo­je ne­bu­vo nei tri­bū­nų žiū­ro­vams, nei per­si­ren­gi­mo ka­bi­nų spor­ti­nin­kams.

Šiau­liuo­se tuo me­tu jau bu­vo ne­ma­žai ko­man­dų, var­žy­bos pa­pras­tai vyk­da­vo sa­vait­ga­liais ir Lie­tu­vos čem­pio­na­tų me­tu kil­da­vo pro­ble­ma, kaip aikš­tė­je iki tam­sos su­tal­pin­ti dar ke­lių ko­man­dų, ku­rios tu­ri su­žais­ti mies­to pir­me­ny­bė­se, rung­ty­nes.

Pa­sak A. Pet­rai­čio, to me­to spau­do­je ne­trū­ko dis­ku­si­jų, kad Šiau­liams rei­kia ge­ros fut­bo­lo aikš­tės. Dis­ku­si­jos vi­rė gal 10 me­tų, kol ga­liau­siai 1937–1938 me­tais mies­tas įsi­gi­jo skly­pą ir pra­dė­jo reng­ti pro­jek­tą da­bar­ti­niam cent­ri­niam mies­to sta­dio­nui. Ta­čiau iš­ki­lo fi­nan­si­nių pro­ble­mų, ir ku­rį lai­ką fut­bo­li­nin­kai žai­dė ne­baig­ta­me sta­dio­ne. Po to pra­si­dė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, sta­dio­nas bu­vo su­bom­bar­duo­tas.

Tik ge­ro­kai po­ka­rio me­tais pa­vy­ko pa­ga­liau įreng­ti aikš­tę, bu­vo pa­sta­ty­tos me­di­nės tri­bū­nos, vė­liau – pa­gal­bi­nės pa­tal­pos. Tuo tar­pu ki­ti Lie­tu­vos mies­tai, net ir ma­žes­ni, jau anks­čiau bu­vo įsi­ren­gę pui­kių fut­bo­lo aikš­čių.

Fut­bo­lą žai­dė ir ka­ro me­tais

A. Pet­rai­tis at­ra­do įdo­mių fak­tų, jog ir ka­ro me­tais Šiau­liuo­se vy­ko įvai­rūs spor­to ren­gi­niai, o fut­bo­las bu­vo po­pu­lia­riau­sia spor­to ša­ka. Ka­ri­nė­je oro ba­zė­je įsi­kū­rus vo­kie­čiams, vien es­kad­ri­lė tu­rė­jo 6 ar 8 fut­bo­lo ko­man­das, sa­vo ko­man­das bu­vo su­kū­rę ir ki­ti ka­riš­kiai, ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las, ge­le­žin­ke­li­nin­kai.

Vo­kie­čių ka­riš­kiai žais­da­vo ne tik tar­pu­sa­vy­je, bet ir su Šiau­lių ko­man­do­mis. Bu­vo ren­gia­mos Ko­men­dan­tū­ros vir­ši­nin­ko tau­rės var­žy­bos, ku­rių nu­ga­lė­to­ja ke­lis kar­tus (1940–1944) ta­po Šiau­lių „Gu­ber­ni­jos“ ko­man­da, sėk­min­gai rung­ty­nia­vu­si ir Lie­tu­vos čem­pio­na­te.

Po­ka­rio lai­ko­tar­piu vie­to­je „Gu­ber­ni­jos“ at­si­ra­do „Spar­ta­kas“. Tu­rė­jo ko­man­dą ir Ta­ry­bi­nės ar­mi­jos ka­riš­kiai – „Zna­mia“ ("Vė­lia­va"). Šios ko­man­dos sėk­min­gai žai­dė ir Lie­tu­vos čem­pi­ona­te.

„El­nio“ iš­ki­li­mas

„Ka­dan­gi po­ka­riu Šiau­liai bu­vo at­si­gau­nan­tis pra­mo­nės mies­tas, fut­bo­las ga­vo ge­rus še­fus ir vi­sos ko­man­dos tu­rė­jo kaž­ko­kią įmo­nę ar ga­myk­lą, ku­ri stip­riai rė­mė fut­bo­lą. Pir­mas toks iš­skir­ti­nis Šiau­lių fut­bo­lo lai­mė­ji­mas, ne­pai­sant epi­zo­di­nių „Spar­ta­ko“ ir „Zna­mia“ lai­mė­ji­mų, bu­vo prieš 70 me­tų (1948 m.) „El­nio“ Lie­tu­vos čem­pio­na­te iš­ko­vo­tas čem­pio­nų ti­tu­las“, – pa­sa­ko­ja A. Pet­rai­tis.

Tai bu­vo de­biu­ti­nis „El­nio“ se­zo­nas ir per­ga­lė Lie­tu­vos čem­pio­na­te dau­ge­liui bu­vo ne­ti­kė­ta. Kau­nie­čiai, pa­grin­di­niai šiau­lie­čių var­žo­vai, ta­da bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad čia at­si­tik­ti­nu­mas, kad nie­ko iš to ne­bus. Ta­čiau „El­nias“ net 15 me­tų po to do­mi­na­vo Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­na­te (čem­pio­nais dar ta­po 1949, 1953, 1957, 1958, 1960 ir 1961 m., tris kar­tus iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos tau­rę).

„To­kio do­mi­na­vi­mo Lie­tu­vos fut­bo­le, ko ge­ro, nė­ra dau­giau bu­vę. Žiū­rint net ir pa­gal šian­die­ni­nius ver­ti­ni­mus, sa­vo dva­sia, drau­giš­ku­mu ir lai­mė­ji­mų gau­sa tai bu­vo iš­skir­ti­nė ko­man­da. Fut­bo­li­nin­kai ne­bu­vo pro­fe­sio­na­lai, jie dir­bo ga­myk­lo­je, o po dar­bo ei­da­vo spor­tuo­ti ir su­ge­bė­da­vo nu­ga­lė­ti Kau­no ko­man­das, ku­rios prieš­ka­ry­je ab­so­liu­čiai do­mi­na­vo. Kau­nie­čiams tai bu­vo smū­gis, nes jie bu­vo pri­pra­tę val­dy­ti. O į ša­lį juos pa­stū­mė kaž­ko­kio odų, ava­ly­nės fab­ri­ko ko­man­da“, – sa­ko spor­to is­to­ri­kas.

„El­nias“ tu­rė­jo fe­no­me­na­lų puo­lė­jų tre­je­tą: Ro­mual­dą Pri­chods­kį, Al­gir­dą Griš­ko­nį ir Hen­ri­ką Ja­ki­ma­vi­čių, taip pat ge­rus var­ti­nin­kus: Vla­dą Tuč­kų ir bro­lius Bau­žas.

1957 me­tai „El­niui“ bu­vo iš­skir­ti­niai – lai­mė­tas ir čem­pio­na­tas, ir Lie­tu­vos tau­rė. Čem­pio­na­te ko­man­da pa­ty­rė tik vie­ną pra­lai­mė­ji­mą, įvar­čių san­ty­kis bu­vo 73:11, 10 rung­ty­nių iš ei­lės ne­pra­lei­do nė vie­no įvar­čio.

1958 me­tais iki tol už­da­ras Šiau­lių mies­tas su­lau­kė sve­čių iš už­sie­nio – at­vy­ko Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nės Res­pub­li­kos fut­bo­lo ko­man­da „Auf­bau“ iš Mag­de­bur­go. Šiau­lie­čiai pra­lai­mė­jo 0:1, bet po to vy­ko ban­ke­tas su vai­šė­mis nu­krau­tais sta­lais, bu­vo net ba­na­nų ir apel­si­nų. Šiau­lie­čiai su vo­kie­čiais links­mi­no­si iki iš­nak­tų, bet sve­čiams ­lik­ti nak­vo­ti Šiau­liuo­se ne­bu­vo leis­ta, įsi­links­mi­nę sve­čiai su­sė­do į au­to­bu­są ir iš­vy­ko į Vil­nių.

Ki­tų ko­man­dų era

Kai „El­nias“ po tru­pu­tį iš­si­kvė­pė, at­si­ra­do nau­ji ly­de­riai: „Sta­ty­bi­nin­kas“ ir „Tau­ras“.

„Sta­ty­bi­nin­ko“ at­si­ra­di­mą la­biau­siai lė­mė Šiau­lių sta­ty­bos tres­to va­do­vų am­bi­ci­jos pra­lenk­ti „El­nią“, ir jie su­ra­do žmo­gų, ku­ris ga­li tai pa­da­ry­ti. R. Ur­ni­kui, ku­ris bu­vo „El­nio“ žai­dė­jas, jie pa­siū­lė pe­rei­ti į „Sta­ty­bi­nin­ką“, o kad pa­siū­ly­mas bū­tų sva­res­nis – pa­siū­lė bu­tą.

„Bu­tai tais lai­kais bu­vo gei­džia­ma pre­kė, nes jų tie­siog trū­ko. R. Ur­ni­kas pa­sa­ko­jo, kad jo dar­bo stal­čiu­je vi­sa­da bu­vo tri­jų bu­tų rak­tai, kad tu­rė­tų ką pa­siū­ly­ti rei­ka­lin­giems žai­dė­jams“, – sa­ko A. Pet­rai­tis.

Lie­tu­vos čem­pio­nu „Sta­ty­bi­nin­kas“ ta­po 1969 me­tais, „El­nias“ po to se­zo­no li­ko pa­sku­ti­nė­je tur­ny­ri­nės len­te­lės vie­to­je ir ga­liau­siai iši­ro.

Per­ga­lę „Sta­ty­bi­nin­kas“ pa­kar­to­jo 1977 me­tais. Vi­są tą lai­ko­tar­pį pa­grin­di­nis „Sta­ty­bi­nin­ko“ var­žo­vas bu­vo ki­ta Šiau­lių ko­man­da „Tau­ras“, ku­rią tre­ni­ra­vo bu­vęs „Sta­ty­bi­nin­ko“ žai­dė­jas Čes­lo­vas Ur­bo­na­vi­čius.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę at­si­ra­do „Ka­re­da“, ta­čiau, pa­sak spor­to is­to­ri­ko, tai ne­bu­vo il­ga­lai­kis pro­jek­tas: „Tik­riau­siai vie­na iš prie­žas­čių ta, kad pa­si­kei­tė pro­fe­sio­na­lios ko­man­dos kai­na, fut­bo­las ta­po bran­giu da­ly­ku. „El­nio“ lai­kais žai­dė­jai žais­da­vo po dar­bo, ne­rei­ka­lau­da­mi pi­ni­gų, džiaug­da­mie­si, kad už­sii­ma mėgs­ta­mu da­ly­ku,o da­bar to ne­li­ko.“

Iši­rus Ma­žei­kių „Ro­mar“ ko­man­dai, daug žai­dė­jų at­si­dū­rė „Ka­re­do­je“. 1996–1998 me­tais ji bu­vo ne­nu­ga­li­ma, nes be­veik vi­si ge­riau­si Lie­tu­vos fut­bo­li­nin­kai bu­vo Šiau­liuo­se, o juos tre­ni­ra­vo Al­gi­man­tas Liu­bins­kas, ne tik „Ka­re­dos“, bet ir rink­ti­nės tre­ne­ris.

Kny­gos au­to­riui pa­vy­ko su­rink­ti įdo­mių fak­tų apie tai, kaip bu­vo sten­gia­ma­si pa­kenk­ti „Ka­re­dai“ ir jos tre­ne­riui, kar­tą net klu­bo au­to­bu­siu­kas bu­vo pa­vog­tas. Ne­pai­sant pink­lių, šiau­lie­čiams pa­vy­ko du kar­tus tap­ti Lie­tu­vos čem­pio­nais ir du kar­tus lai­mė­ti Lie­tu­vos tau­rę.

Vie­na ryš­kiau­sių „Ka­re­dos“ žvaigž­džių bu­vo Re­mi­gi­jus Po­cius, ku­ris ir šian­dien iš­lie­ka ant­ro­je vie­to­je pa­gal pel­ny­tų įvar­čių skai­čių ša­lies čem­pio­na­tuo­se – 176 įvar­čiai. Pa­sak A. Pet­rai­čio, tai bu­vo tie­siog įvar­čių ma­ši­na.

Po „Ka­re­dos“ dau­giau jo­kiai Šiau­lių vy­rų fut­bo­lo ko­man­dai ne­pa­vy­ko pra­si­muš­ti iki Lie­tu­vos čem­pio­nų ti­tu­lo, ta­čiau kaip tik ta­da iš­ki­lo mo­te­rų fut­bo­las. Maž­daug nuo 2000 me­tų Lie­tu­vos čem­pio­na­te ly­de­rės po­zi­ci­jų neuž­lei­džia „Gint­ra“ (17 čem­pio­nės ti­tu­lų), ji taip pat du­kart su­ge­bė­jo pa­tek­ti tarp 16 pa­jė­giau­sių Eu­ro­pos klu­bų.

Kny­go­je – ir apie tam­sią­ją fut­bo­lo pu­sę

Šiau­liuo­se sa­vo spor­ti­nį ke­lią pra­dė­jo fut­bo­lo pa­triar­chas, žai­dė­jas, tre­ne­ris, tei­sė­jas Sta­sys Pa­ber­žis (1918–2012). Iš jau­nos kar­tos pa­si­žy­mė­jo „Šiau­liams“ at­sto­va­vę Ar­tū­ras Rim­ke­vi­čius, ku­ris per se­zo­ną pa­sie­kė vie­ną įspū­din­giau­sių re­zul­ta­tų – pel­nė 35 įvar­čius ir pa­gal tai bu­vo tre­čias Eu­ro­po­je.

Ren­kant me­džia­gą kny­gai pri­si­dė­jo ir Ge­di­mi­nas Ka­li­naus­kas, ži­no­mas fut­bo­lo is­to­ri­kas, kny­gų au­to­rius.

„Te­ko pa­kal­bė­ti su juo apie Lie­tu­vos fut­bo­lo ūkį, ku­ris ga­na erš­kė­čiuo­tas. Ma­tant šian­die­ni­nę fut­bo­lo si­tua­ci­ją no­rė­tų­si, kad šį žai­di­mą, ku­ris vi­sa­me pa­sau­ly­je yra po­pu­lia­riau­sias, pel­nin­giau­sias, su­ge­bė­tu­me de­ra­mai puo­se­lė­ti, tęs­ti tra­di­ci­jas, sta­ty­tu­me sta­dio­nus, pri­trauk­tu­me jau­nų žmo­nių. Ta­čiau, kad tai įvyk­tų, tu­ri bū­ti skaid­ru­mas, tu­ri at­si­ras­ti žmo­nių, ku­rie bū­tų ve­da­mi pla­tes­nių tiks­lų, bet kol kas ma­tau, kad esa­me įstri­gę“, – sa­ko A. Pet­rai­tis.

Pa­sak kny­gos au­to­riaus, į kny­gą su­guls ne tik Šiau­lių fut­bo­lo įvy­kiai, žvaigž­dės, lai­mė­ji­mai, bet bus ir pa­svars­ty­mų, ko­dėl la­žy­bos žlug­do fut­bo­lą, ko­dėl per 30 me­tų taip ir ne­su­ge­bė­jome pa­sta­ty­ti sta­dio­no Vil­niu­je, ko­dėl šian­dien tiek ma­žai my­lin­čių­ fut­bo­lą.

Kny­gą pla­nuo­ja­ma iš­leis­ti po me­tų.

Ed­var­do BRI­JŪ­NO šei­mos ar­chy­vo nuo­tr.

Šiau­lių „El­nias“ 1950-ai­siais Vil­niu­je po lai­mė­tų „Tie­sos“ laik­raš­čio tau­rės (Lie­tu­vos tau­rės) var­žy­bų fi­na­lo, kai 4:0 įvei­kė du­kart tau­rės lai­mė­to­ją Kau­no „In­ka­rą“. Iš kai­rės: A. Si­pa­vi­čius, V. Tuč­kus, E. Ge­čiaus­kas, J. Ka­za­kai­tis, A. Sa­mu­šas, A. Gals­kis, E. Bri­jū­nas, I. Pra­nu­lis, Z. Le­bec­kas, R. Pri­koc­kis, A. Griš­ko­nis.

Ro­mual­do UR­NI­KO ar­chy­vo nuo­tr.

Di­dis Šiau­lių fut­bo­lo žmo­gus – žai­dė­jas, tre­ne­ris, spor­to or­ga­ni­za­to­rius – Ro­mual­das Ur­ni­kas.

Sau­liaus MOR­KŪ­NO nuo­tr.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę Šiau­lių „Ka­re­dai“ pui­kiai at­sto­va­vęs Re­mi­gi­jus Po­cius iš­lie­ka tarp dau­giau­siai įvar­čių per vi­są Lie­tu­vos fut­bo­lo is­to­ri­ją pel­niu­sių žai­dė­jų. Jo są­skai­to­je – 176 įvar­čiai.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Žur­na­lis­tas, spor­to is­to­ri­kas Arū­nas Pet­rai­tis šiuo me­tu ren­gia kny­gą apie Šiau­lių fut­bo­lą