
Naujausios
Tapo "daktarėliu"
Balandžio 1 dieną suėjo 41 metai, kai baigęs Šiaulių medicinos mokyklą felčeris Rimantas Gricius įsikūrė Drąsučių medicinos punkte. Mokykloje mokėsi gerai, norėjo tapti daktaru, tačiau koją atkakliam žemaičiui pakišo kiek silpnesnės lietuvių kalbos žinios. Medicinos mokykloje iš 28 būsimųjų medikų vaikinų buvo vos trys. Užtat kiek jaunesnę būsimą žmoną Astą medicinos mokykloje ir įsižiūrėjo.
Kai pradėjo dirbti Drąsučiuose, prieš tai dvejus metus šiame punkte nebuvo mediko. Jaunam "broliukui" teko įveikti šį atsilikimą – po 30-40 vaikų paskiepyti, sutvarkyti dokumentaciją, lankyti ligonius. Trūko ir žinių, ir patirties, tačiau skųstis nebuvo kam. Reikėjo dirbti.
Vieną balandį per talką lūžo koja. Rimantas sužinojo, kad gydytis teks 4 mėnesius. Gydytojas blogai suskaičiavo ir nusuko mėnesį – užbaigė nedarbingumą. Supratęs, kad padarė klaidą, gydytojas paprašė: padirbk porą savaičių ir vėl galėsi nedirbti.
"Klibinkščiuodamas per kaimą keliaudavau. Naujagimius 4 kartus per mėnesį reikėjo lankyti, o jei sirgs, tai kasdien. Kur jau čia po poros savaičių vėl besigydysi. Daktarai nuo manęs mėnesį ir nusuko", – dalijosi prisiminimais medikas.
Žmona ilgai sesele nedirbo – atlyginimas mažas. Įsidarbino pardavėja. Vėliau neteko darbo, reikėjo gyventi iš vienos algos. Šeimoje augo dvi dukros ir sūnus. Tad įsikėlė į Pavenčių sodus, kad mažiau mokesčių mokėti reikėtų. Ten ir šiandien gyvena, į Drąsučius maždaug 7 kilometrus važinėja.
Pas ligonius – dviračiu
Tuos kilometrus Rimantas įveikia dviračiu. Visus metus nuo 1991-ųjų. Sovietmečiu autobusai į Drąsučius važiuodavo kas pusvalandį, tad buvo patogu. Prasidėjus blokadai, kai šalyje ėmė trūkti degalų, persėdo ant dviračio. Žiemą užsimauna dvejas pirštines, dvejas kelnes, kai lyja, užsimaukšlina gobtuvą. Prisitaiko prie gamtos... Tik kelias dienas žiemą, kai priverčia daug sniego, lipa į autobusą. Sako, kai esi priklausomas nuo autobuso grafiko, lankydamas ligonį, turi vis žvilgčioti į laikrodį, todėl dviračiu patogiau. Be to, sveikiau. O dabar ir autobusai retai bevažiuoja. Šįmet pirmą žiemą apie mėnesį į darbą važinėjo savo automobiliu, mat buvo labai slidu.
Sūnus dirba Vokietijoje, žadėjo nupirkti elektrinį dviratį.
"Sakiau ne, kol dar kojomis paeinu, tol minsiu. Ne aš vienas toks. Sportas – sveikata", – linksmai nusiteikęs medikas.
Pirmus kelis metus mynė savo dviratį, dabar tokį transportą nuperka jo darbovietė – Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras.
Rimantas su šypsena prisiminė, kaip įstaiga norėjo sutaupyti ir užsakė dviratį internetu. Kai prekę gavo, pamatė, kad yra tik rėmas ir ratai, nei apsaugų, nei bagažinės. Kol viskuo papildė, dar pusę jo vertės sumokėjo.
Medikui patogu važiuoti dviračiu iš Kuršėnų, nes nuo Mažeikių kelio jau prasideda "jo teritorija". Pasiima sąrašėlį, susikrauna mantą – švirkštus, kraujospūdžio aparatą, vaistų pirmai pagalbai – ir mina iš kiemo į kiemą per Drąsučių, Pakuršėnio, Užmiesčio kaimus.
"Apžiūri žmogų, duodi vaistų. Jei prasčiau – siunti pas gydytoją ar net greitąją kvieti. Kartais svarbi ne tik diena, bet ir valandos", – pastebi Rimantas.
Jis girdėjęs, kad kartais koks žmogus pykteli, kad pas kaimyną eina kelis kartus per savaitę, o pas jį neužeina. Stebisi: "Ką aš pas jį veiksiu, jei jis sveikas. Einu pas ligonius".
Vieniši ligoniai prašo tik nepamiršti pas juos ateiti, nes niekas kitas neaplanko. Pas kai kuriuos kaimo žmones po 10–15 metų beveik kasdien išvaikščiojo vaistus leisti.
Kaimas pasikeitė
Kaimo žmonėms felčeris – ir daktaras, ir socialinis darbuotojas, ir pagalbininkas, ir paštininkas...
"Jei tu būsi geras, ir tau bus kiti geri", – dažnai kartoja Rimantas.
Jis prisiminė, kaip lankė gulintį lovoje žmogų, kurio vaikai išgėrinėjo.
"Daktarėli, ar gali nueiti man lašinių nupirkti. Pinigus įduodu, prageria. Sako, duonos nebuvo, vyno nupirkau", – prašė žmogus ir medikas drožė į parduotuvę, o apipirkęs džiaugėsi, kad žmogus turės, ko pavalgyti.
Kitas paprašė laišką į pašto dėžutę įmesti, nes niekam kitam nepatiki.
Rimantas sako, kad per tuos dešimtmečius kaimas gerokai pasikeitė. Bankrutavo aplinkinės gamyklos, žmonės liko be darbo. Jaunimas išvažiavo į užsienį, iš likusiųjų daug kas ėmė išgėrinėti. Dažnesni pykčiai, barniai, nesusikalbėjimas. Krito pragyvenimo lygis, žmonės gyvena skurdžiau.
"Toks gyvenimas. Turi žmogui paskolinti. Aiškini, kad jam reikia vaistų, o jis man: neturiu iš ko, ar duosi "ant bargos". Pasitikiu, nors nukenčiu, ne visi atiduoda. Pamato kitoje gatvės pusėje, galvą nusuka. Jei tu niekur nedirbi, iš kur paimti tą pinigą?" – visų bėdų priežastimi Rimantas įvardija tai, kad žmonės neturi darbo.
Jis pasakoja, kaip viena mama niekaip nesutiko bronchitu sergančio vaiko guldyti į ligoninę. Gydytoją įtikino, kad nusipirks vaistų ir jais gydys. O vėliau atėjo pas daktarėlį prašyti pagalbos, nes neturėjo pinigų vaistams.
Sovietmečiu už vaistų suleidimą daktarėliui atsilygindavo sviestu, sūriu. Dabar gyvenimas sunkesnis, žmonės patys neturi, kaime beveik nebėra gyvulių.
Savas kaimo žmonėms
Drąsučių šeimos gydytojo kabinete prisirašę tūkstantis žmonių. Maždaug ketvirtadalis jų – vaikai, nesulaukę pilnametystės. Pernai kaime Rimantas lankė 7 naujagimius, šįmet kol kas sulaukė tik vieno. Kartą per savaitę po 3-4 valandas į Drąsučių šeimos gydytojo kabinetą iš Kuršėnų užsuka šeimos gydytoja. Išskyrus vasaros mėnesius. O kartą per mėnesį atvyksta vaikų ligų gydytoja.
Tokia tvarka, kad gydytojas į namus pas ligonį važiuoja tik tada, jei jam aukšta temperatūra. Rimantas prisipažįsta – kartais tenka pagudrauti.
"Girdžiu, kad vaiko kvėpavimo takai pilni karkalų, kad vaikui tikrai stiprus bronchitas, tačiau temperatūra nėra aukšta. Užrašau tą temperatūrą didesnę ir prašau, kad gydytoja vaiką aplankytų", – prisipažįsta medikas ir gūžčioja – ne dėl savęs juk.
Kitu metu pagalbos gali sulaukti tik iš daktarėlio arba tenka kviesti greitąją. Rimantas pabrėžia, kad jis nėra gydytojas, negali recepto išrašyti. Kokį vaistą turi, tokį pasiūlo. Juolab, kad dabar ir su vaistais, sako, visokios nesąmonės vyksta. Žmonės kreipiasi ir po darbo, ir savaitgaliais pacientų telefono skambučiai ramiai gyventi neduoda.
Medikas dėkoja Dievui, kad jo darbo praktikoje neteko susidurti su tragiška vaiko ligos baigtimi. Rimantas džiaugiasi, kad jo prižiūrimoje apylinkėje tik viena mama atsisakė skiepyti vaiką, nes vyresnis berniukas po skiepų turėdavo temperatūros. Paaiškina, kad vaiką skiepyti reikia pirmais metais, nes tada vaikai lengviau priima skiepus. Skiepijant vėliau vaikui gali kilti temperatūra.
"Tokių problemų, kad atsisakytų skiepų, nėra. Gal pas mus žmonės supratingesni", – didžiuojasi medikas.
Ir dar vieno rūpesčio patirti Rimantui neteko – priimti gimdymo.
"Nors nedaug trūko", – juokiasi pašnekovas ir grįžta prie senų įvykių.
Prisimena, kaip į medicinos punktą prisistatė čia gimdyti susiruošusi Marytė.
"Sakau, nieko nebus, kviečiu greitąją. Atvažiavus greitajai, įsikibo man į ranką ir sako: aš niekur be tavęs, daktarėli, nevažiuosiu. Teko lydėti į ligoninę, nors ir greitojoje buvo felčeris. Vos spėjome nuvežti į gimdymo skyrių, iškart vaikelis gimė", – su šypsena pasakoja savo patirtį felčeris.
Gelbstint gyvybę teko ir rizikuoti
Per tuos metus būta ir ne tokių linksmų įvykių. Teko rizikuoti gelbstint gyvybę. Dusulio kamuojama moteris buvo silpnos širdies. Tuomet pagrindinis nuo dusulio buvęs vaistas eufilinas kenkė moters širdžiai.
"Prileidau visokių vaistų, sustiprinau širdies darbą, tada sutarėme, kad kiek jau galėsiu, tiek leisiu to eufilino. 10 kubų suleidau, matau, kad dusulys praeina, bet ėmė streikuoti širdis. Paskambinau greitajai, išvežė į ligoninę. Moteriškei ligoninėje liepė padėkoti man, nes dar koks pusvalandis ir būtų užgesusi. O moteriškė išgyveno iki 94 metų. Tokiu atveju apima pasigėrėjimas savo darbu", – atvirai sako medikas.
Rimantas dažnai žmonių padėkos susilaukia, nes "jo žmonės" supratingi. Nors ir ne kiekvienam gali padėti. O kartais žmogus ir nenori pagalbos. Būna, kad kaimynas dėl ligonio labiau išgyvena, nei jis pats dėl savęs.
"Džiaugiuos, kad darbą turiu"
Šių metų rugpjūtį Rimantui Griciui sukaks 64 metai – pensinis amžius.
Per gyvenimą visko būta. Išgyventa didžiulė asmeninė tragedija, kai neteko vos 28 metų dukros, našlaičiais palikusi ketverių sūnelį ir aštuonerių dukrą. Berniuką į Daniją išsivežė tėtis, o anūkė liko Rimanto šeimoje. Šiandien jai devyniolika, baigia mokyklą.
"Man, kaip vyrui, gal ir kiek lengviau buvo. Žmona sunkiai susitaikė su netektimi. Neduok Dieve, niekam tokios tragedijos", – atsiduso Rimantas.
Gal jau sulaukus pensinio amžiaus metas pailsėti?
"Jeigu leis, dar dirbsiu. Viskas priklauso nuo valdžios. Darbas ne fizinis. Jei griovius kastum, gal ir pavargtum. Mes pavargstam emociškai", – aiškina medikas.
Rimanto Griciaus darbas įvertintas valdžios padėkomis. Medikas sako, kad jam tai svarbu, tačiau itin didžiuojasi Drąsučių bendruomenės padėka ir suvenyru, kurį gavo 2015 metais, kaip labiausiai kaimo bendruomenei nusipelnęs žmogus.
Baigiant pokalbį, Rimantas aprodo vos pernai gautą savo transporto priemonę – dviratį.
"Tik džiaugiuosi, kad darbą turiu. Kaip ten bebūtų, darbas – visa palaima", – sako medikas. Jo kukliame medicinos punkte praleisti dešimtmečiai tapo neatsiejama šios vietovės istorijos dalimi.
Netradicinė medicina, sveikata, dietos, sveika mityba svetainėje netradicinemedicina.com