Kam tarnauja PSPŽNK?

Kam tar­nau­ja PSPŽNK?

An­ta­nas STU­GYS,

rad­vi­liš­kie­tis

Kol pa­ts ne­nu­ken­tė­jau nuo me­di­ci­nos, o jei dar tiks­liau – nuo chi­rur­go (-ų), pa­ken­ku­sio (-ių) ma­no svei­ka­tai, sa­vava­lia­vi­mo, ne­bū­čiau pa­ti­kė­jęs, kad pa­na­šūs da­ly­kai Lie­tu­vo­je ga­li­mi ir įma­no­mi. Kas keis­čiau­sia – tai vi­so­ke­rio­pai to­le­ruo­ja­ma. Pa­cien­to svei­ka­tai pa­da­ry­tos ža­los nu­sta­ty­mo ko­mi­si­ja (to­liau PSPŽNK), užuo­t ne­ša­liš­kai iš­siaiš­ki­nu­si tik­rą PRIE­ŽAS­TĮ ir iš­spren­du­si iš­ki­lu­sį konf­lik­tą tarp pa­cien­to ir gy­dy­mo įstai­gos, dar la­biau vil­kin­da­ma vis­ką su­ma­ka­luo­ja. To­dėl ne­pers­pek­ty­vi by­la be­veik vi­sa­da bai­gia­si fi­nan­siš­kai ir ju­ri­diš­kai pa­si­kaus­čiu­sio brok­da­rio nau­dai. Tu­riu tei­sę taip ma­ny­ti, kol pa­cien­to skun­de iš­var­din­ti fak­tai ir de­ta­lės raš­tu ne­pa­neig­ti.

An­ta­no Stu­gio pieš.

Ra­šau apie pir­mą­ją gran­dį, ku­rios, kaip da­bar su­pran­tu, pa­skir­tis – ap­sau­go­ti gy­dy­to­jus nuo tei­sė­tų įžū­lių pa­cien­tų pre­ten­zi­jų. Bal­tų cha­la­tų dar­bo bro­ką – nuo at­sa­ko­my­bės už nei­gia­mą ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą.

Kai tik su­pra­to­te, kad gy­dy­mo įstai­go­je JŪS, AŠ (tre­čias, de­šim­tas) ne­ga­vo­te tos pa­slau­gos, ku­rios ti­kė­jo­tės, ar­ba ga­vo­te jos tik ma­žą da­lį ir tą pa­čią ne­ko­ky­biš­ką, pir­miau­sia pri­va­lo­te raš­tu kreip­tis į tos gy­dy­mo įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­ją. Ne į pro­ku­ra­tū­rą, ku­ri tu­ri tei­sę ir ga­li­my­bę iš kar­to priei­ti prie vi­sų me­di­ci­nos įstai­gos do­ku­men­tų ne­lei­džiant nie­ko nei pa­pil­dy­ti, nei per­ra­šy­ti, o į jau vie­ną „klek­są“ už­si­dir­bu­sios, tos pa­čios įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­ją! Ku­rio­je dir­ba konk­re­čių „su­si­ce­men­ta­vu­sių“ gy­dy­to­jų ko­lek­ty­vas.

Li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jas, ži­no­ma, sa­vo liz­do ne­terš. At­virkš­čiai. Lieps kuo grei­čiau vis­ką ju­ri­diš­kai su­tvar­ky­ti taip, kad ne­nu­ken­tė­tų šv.VšĮ var­das, pa­var­dė ir pres­ti­žas. Kad jo­kie re­vi­zo­riai neį­žiū­rė­tų to, ko ne­rei­kia. Tam ir rei­ka­lin­gas nu­ma­ty­tas konk­re­tus lai­ko tar­pas, kad prieš at­sa­kant pa­cien­tams į jų skun­dus, bū­tų su­spė­ta su­tvar­ky­ti do­ku­men­ta­ci­ją pa­cien­to-skun­di­ko ne­nau­dai. Pas­kui jau for­mu­luo­ja­mas (ra­šo­mas) pro­fe­sio­na­lus, ar­gu­men­tuo­tas, do­ku­men­tų nuo­ra­šais pa­ska­nin­tas at­sa­ky­mas, kad bu­vo su­da­ry­ta ko­mi­si­ja, ku­ri jo­kių pa­žei­di­mų neap­ti­ko, nes vis­kas bu­vo at­lik­ta lai­ku ir ko­ky­biš­kai.

Su­lau­kus to­kio ofi­cia­laus at­sa­ky­mo, pa­rem­to kon­si­liu­mo au­tog­ra­fais, te­lie­ka kreip­tis į Pa­cien­to svei­ka­tai pa­da­ry­tos ža­los nu­sta­ty­mo ko­mi­si­ją prie Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos. Tai pir­mas ga­lin­gas sky­das, tei­siš­kai ap­sau­gan­tis gy­dy­to­jų ko­man­dos dar­bo bro­ką nuo pa­cien­tų ir jų ar­ti­mų­jų tei­sė­tos pa­gie­žos. Kaip ir iš ko­kių per­so­na­li­jų ta ko­mi­si­ja for­muo­ja­ma – ne ma­no rei­ka­las. Bet tu­riu tei­sę ma­ny­ti, kad do­ram žmo­gui į ją „įsi­trin­ti“ neį­ma­no­ma.

Fak­tas tas, kad į po­sė­džius ži­niask­lai­dos at­sto­vai ir ste­bė­to­jai neį­lei­džia­mi! To­dėl nea­be­jo­ju, kad pa­cien­tų, iš­drį­su­sių ap­skųs­ti juos dar la­biau su­luo­ši­nu­sius dak­ta­rus, ir to­dėl ga­vu­sių „ka­pei­ki­nes kom­pen­sa­ci­jas“ – tik koks nors 0,01 pro­c. Vi­si ki­ti skun­duo­se iš­var­din­ti fak­tai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne­pa­sit­vir­ti­na! Kai to­kia gud­ri tak­ti­ka ir pra­kti­ka – nie­ka­da ir ne­pa­sit­vir­tins! To­dėl, kad ko­mi­si­ja re­mia­si tuo, ką į jos raš­tiš­ką už­klau­si­mą dėl skun­do raš­tu at­sa­ko gy­dy­mo įstai­gos, ku­rio­je vyks­ta ju­ri­diš­kai „neį­ro­do­mi“ da­ly­kai, ad­mi­nist­ra­ci­ja. Rem­da­ma­si, jos pa­čios su­klas­to­tais (pri­temp­tais iki ta­ria­mai rei­kia­mos kon­di­ci­jos) do­ku­men­tais.

Ko­mi­si­ja, kad pa­ro­dy­tų ir pa­tvir­tin­tų sa­vo dar­bo nau­din­gu­mą (med. per­so­na­lui), pa­pil­do­mai ap­si­draus­da­ma dar už­sa­ko bran­gias eks­per­to iš­va­das. Jas su­ra­šo tų pa­čių brok-dak­ta­rų, ku­riuos skun­džia suį­žū­lė­jęs pa­cien­tas, bu­vęs-esa­mas dės­ty­to­jas, pro­fe­so­rius, bend­ra­par­tie­tis, ko­le­ga ar bend­ra...

Eks­per­tas, nė kar­to ne­ma­tęs pa­cien­to, ne­ma­tęs by­lo­je įseg­tų do­ku­men­tų, ne­ži­no­da­mas vi­sų fak­tų ir są­ly­gų, o su­si­pa­ži­nęs tik su gy­dy­mo įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­jos ak­tu, apie sa­vo ko­le­gų dar­bą drą­siai ra­šys tik ge­rai ar­ba la­bai ge­rai! Priim­da­ma ga­lu­ti­nį spren­di­mą, juo ir rem­sis ger­bia­ma, do­ro­vin­go­ji PSPŽNK. Fak­tiš­kai už­da­ry­da­ma ieš­ko­vui vi­sas du­ris į to­les­nį tie­sos ieš­ko­ji­mą.

Aki­vaiz­du, kad PSPŽNK pa­cien­tui yra ne ga­li­my­bė su­ras­ti nors še­šė­lį tie­sos, o at­virkš­čiai – vi­so­ke­rio­pai truk­do. Ši, vals­ty­bės iš­lai­ko­ma, vie­šu­mą ig­no­ruo­jan­ti ins­tan­ci­ja la­bai stab­do įkal­čių ir įro­dy­mų rin­ki­mą. Kam ir ko­kia iš tik­rų­jų iš to nau­da – spręs­ki­te pa­tys.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“