Naujausios
Kapo mįslė: kieno paminklas ant dėdės kapo?
Vilniuje gyvenantis Gediminas Juozas Marinskas, kai tik būna Šiauliuose, užsuka į senąsias miesto kapines, kuriose palaidotas jo dėdė tarpukario karininkas Adomas Ožinskas, turėjęs atstovauti Lietuvai 1932 metų olimpiadoje. Vyras bando įminti mįslę: kieno paminklas yra pastatytas ant, jo įsitikinimu, dėdės amžinojo poilsio vietos?
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Ruošėsi olimpiadai
G. J. Marinskas pasakoja trumpą jaunesniojo leitenanto A. Ožinsko (1908–1937) biografiją. Tekstas apie velionį buvo atspausdintas ir 1931 metų žurnale „Karys“.
A. Ožinskas gimė Šiauliuose, dar besimokydamas gimnazijoje, svajojo tapti karininku.
1928 metais priimtas į Karo mokyklą Kaune. Po metų pasiekė 1500 metrų ir 800 metrų bėgimo Lietuvos rekordus.
1930 metais baigė Karo mokyklą jaunesniojo leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į labiausiai kariuomenėje sportu pasižymėjusį 7-ąjį pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulką Klaipėdoje.
Artėjant 1932 metų olimpiadai, A. Ožinskas buvo išrinktas kandidatu atstovauti Lietuvai. Prasidėjo intensyvios treniruotės, kurių neatlaikė karininko širdis. Mirė 1931 metų liepos 11 dieną.
„Liepos 13 dieną iš karininkų ramovės salės velionis išlydėtas į stotį. Stoty buvo sunku prisigrūsti: pilna žmonių. Per kun. Balandžio atsisveikinimo pamokslą žmonių minia verkė, gailėjosi. Stovėjo ašarotom akim ne tik draugai ir mokiniai, bet ir klaipėdiečiai lietuviai ir vokiečiai...“ – 1931 metų žurnale „Karys“ rašo jaunesnysis leitenantas Jatulis.
Tame pačiame straipsnyje pažymima, kad A. Ožinskas palaidotas Šiaulių kapinėse, tarp savo vyresniųjų ginklo draugų leitenantų Kumpio ir Kazlausko.
„Lai būna lengva Tau, Adomai, ilsėtis per amžius Lietuvos žemelėje, o Tavo gražaus gyvenimo pavyzdžio likusieji nepamiršime“, – šiais žodžiais baigiamas straipsnis.
Kitas paminklas
A. Ožinsko kapą tarp Kumpio ir Kazlausko kapaviečių G. J. Marinskui parodė šviesaus atminimo mama Emilija Ožinskaitė-Marinskienė (1903–1998). A. Ožinskas buvo jos brolis.
Tada paminklo nebuvo. Tik kojūgalyje – bevardis standartinis karių savanorių kryžius.
Mama G. J. Marinskui pasakojo tokią istoriją: A. Ožinsko tarnybos draugai giminėms pažadėjo pastatyti paminklą. Bet pulkas iš Klaipėdos buvo perkeltas į Tauragę, vokiečiai perėmė Klaipėdos kraštą, taip paminklas ir liko nepastatytas.
Šeima yra išsaugojusi laidotuvių nuotraukų. Vienoje iš nuotraukų matyti kaimyninių kapų tvorelės: Kazlausko kapo tvorelė iki šių dienų ta pati.
Prieš karą Emilija Ožinskaitė-Marinskienė su vyru pervažiavo gyventi į Vilnių. Tarybiniais laikais girtis giminaičiu – tarpukario karininku – buvo pavojinga.
Dabar G. J. Marinskas negali tiksliai pasakyti, kada ant kapo atsirado paminklas su kita pavarde: „Tragiškai žuvęs Pranas Radzevičius. 1914–1937“. Paminkle iškaltas ir lėktuvas.
Ieško giminių
G. J. Marinskas ne vienerius metus bando įminti, kieno atminimą saugo šis granito paminklas.
Lietuvos aviacijos istorijos (1919–1940 metai) internetiniame puslapyje-forume „Plieno sparnai“ kreipėsi į šios srities specialistą Nerijų Korbutą. Sulaukė atsakymo: „Mirties data ir lėktuvo paveikslėlis iš labai skirtingų epochų. Sunku ką pasakyti, aišku tik tiek, kad tai – ne Lietuvos karo aviacijoje ar LAK'e (Lietuvos aviaklube) žuvęs asmuo.“
Susisiekė su aviacijos istorija besidominčiu radviliškiečiu viršila Alvydu Tamošiūnu. G. J. Marinskas patikrino ir tokią versiją: galbūt antkapyje suklysta žūties data ir vietoje „1937“ turėtų būti „1973“, gal sąsaja veda į Tu-124 katastrofą, kai prie Maskvos sudužo lėktuvas su gydytojais iš Lietuvos? Bet keleivių sąraše, pasak vilniečio, tokios pavardės nėra.
Pervertė aštuoniatomę enciklopediją „Lietuvos karininkai 1918–1953“, bet P. Radzevičiaus pavardės neaptiko. Galbūt jis buvo civilinis lakūnas?
G. J. Marinskas duomenų ieškojo ir muziejuje, archyvuose, kapinių registre (bažnyčios registras per Antrąjį pasaulinį karą yra sudegęs), bet žinių neužčiuopė.
„Atvažiavęs į Šiaulius, visuomet užvažiuoju į senąsias Šiaulių kapines, čia palaidotas ir mano senelis, promočiutė. Norėčiau surasti žmogaus, kuriam pastatytas paminklas, gimines. Gal kas nors atsilieptų. Kapas yra prižiūrimas, būna padėta gėlių. Norėtųsi, gerbiant ir kito žmogaus atminimą, pasikalbėti su giminėmis“, – sako G. J. Marinskas.
Jono TAMULIO nuotr.
PAIEŠKA: Gediminas Juozas Marinskas norėtų susisiekti su Prano Radzevičiaus, kuriam paminklas stovi senosiose Šiaulių kapinėse, artimaisiais.
ISTORIJA: Gediminas Juozas Marinskas yra surinkęs medžiagos apie savo dėdę tarpukario Lietuvos karininką Adomą Ožinską. Norėtų jo vardą sugrąžinti ir į amžinojo poilsio vietą.
KAPAS: Mįslę užminęs kapas, kaip ir nurodoma 1931 metų „Kario“ žurnale, yra tarp J. Kumpio ir A. Kazlausko kapų.
Asmeninio archyvo nuotr.
LAIDOTUVĖS: Adomo Ožinsko laidotuvės. Kairėje matyti A. Kazlausko kapo tvorelė (nuotrauka yra apversta).
VELIONIS: Jaunesnysis leitenantas Adomas Ožinskas mirė besiruošdamas 1932 metų olimpiadai. „Žmogus, pasiekęs tikslą, visada nyksta. Aš bijau, kad tas pats nebūtų su manimi. Adomas“, – užrašyta kitoje nuotraukos pusėje.
PAGARBA: Adomo Ožinsko palaikai išlydimi iš Klaipėdos į Šiaulius.
