Kar­di­no­las A. J. Bač­kis: me­si­jo su bur­tų laz­de­le nė­ra

Kar­di­no­las A. J. Bač­kis: me­si­jo su bur­tų laz­de­le nė­ra

Kar­di­no­las A. J. Bač­kis: me­si­jo su bur­tų laz­de­le nė­ra

Penk­ta­die­nį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­tas su­si­ti­ki­mas su Jo Emi­nen­ci­ja kar­di­no­lu Aud­riu Juo­zu Bač­kiu. Sve­čias da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie vai­kys­tę, dar­bą įvai­rio­se ša­ly­se, apie tai, ko­kią Lie­tu­vą iš­vy­do 1992 me­tais. Šian­dien kar­di­no­lą la­biau­siai liū­di­na su­sve­ti­mė­ju­si ir ne­vie­nin­ga vi­suo­me­nė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

A. J. Bač­kis šiau­lie­čiams pri­sta­tė 2015 me­tais iš­leis­tą kny­gą „Taip, lai­min­gas. Kar­di­no­lą Aud­rį Juo­zą Bač­kį kal­bi­na An­ta­nas Gai­lius“.

Į kny­gą su­gu­lė A. J. Bač­kio pri­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tę Pa­ry­žiu­je, tar­nys­tę Baž­ny­čiai apaš­ta­liš­ko­sio­se nun­cia­tū­ro­se Tur­ki­jo­je, Fi­li­pi­nuo­se, Ni­ge­ri­jo­je ir ki­tuo­se to­li­muo­se kraš­tuo­se, su­si­ti­ki­mus su žy­miais žmo­nė­mis, glau­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II Ro­mos Ku­ri­jo­je, apie grį­ži­mą į Lie­tu­vą ir dar­bą at­ku­riant Lie­tu­vos san­ty­kius su Vi­suo­ti­ne Baž­ny­čia.

Su­si­ti­ki­me A. J. Bač­kį kal­bi­no žy­mus vi­suo­me­ni­nin­kas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Pau­lius Su­ba­čius.

A. J. Bač­kis gi­mė 1937 me­tais Kau­ne, dip­lo­ma­to Sta­sio Bač­kio ir mo­ky­to­jos Onos Gal­vy­dai­tės-Bač­kie­nės šei­mo­je. 1938 me­tų ru­de­nį šei­ma iš­vy­ko į Pran­cū­zi­ją, Pa­ry­žių. Ten pra­bė­go bū­si­mo kar­di­no­lo vai­kys­tė.

Lie­tu­vių kal­bos mo­kė ma­ma. „Pyk­da­vau. Va­sa­ra, vi­si vai­kai žai­džia, o aš dik­tan­tus ra­šau. „Ma­ne“ be no­si­nės, „ma­nęs“ – su no­si­ne. Sa­kau, ko­dėl to­kios išim­tys?“ – gim­to­sios kal­bos pa­mo­kas da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na kar­di­no­las.

Pa­ry­žiu­je A. J. Bač­kis bai­gė ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ir iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Po­pie­žiš­ką­jį Gri­ga­liaus uni­ver­si­te­tą Ro­mo­je.

Pa­si­rin­kęs ku­ni­gys­tę nie­ka­da ne­si­grę­žio­jo at­gal, da­rė tai, ką bu­vo lie­pia­mas, vy­ko ten, kur siun­tė.

Kai Ant­ra­ja­me Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­me, ku­ris vy­ko 1962–1965 me­tais, bu­vo iš­kel­tas klau­si­mas, ko­dėl apaš­ta­liš­ko­sio­se nun­cia­tū­ro­se ir ki­to­se Va­ti­ka­no tar­ny­bo­se dir­ba vien ita­lai, pra­dė­ta ieš­ko­ti iš­si­la­vi­nu­sių ku­ni­gų įvai­rio­se ša­ly­se.

Pa­siū­ly­mą dirb­ti dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je ga­vo ir A. J. Bač­kis. Dip­lo­ma­to sū­nui toks dar­bas bu­vo ne prie šir­dies, ta­čiau po­pie­žiaus spren­di­mui ne­si­prie­ši­no ir iš­vy­ko į nun­cia­tū­rą Fi­li­pi­nuo­se, po me­tų – į Cent­ri­nę Ame­ri­ką, Kos­ta Ri­ką, dar po po­ros me­tų – į Tur­ki­ją, vė­liau – į Ni­ge­ri­ją.

Po to 14 me­tų dir­bo įvai­rio­se Va­ti­ka­no tar­ny­bo­se.

„Šeš­ta­die­niais, sek­ma­die­niais ei­da­vau į pa­ra­pi­ją. Tas man bu­vo mie­liau – ku­ni­giš­kas dar­bas“, – sa­kė A. J. Bač­kis.

1988 me­tais A. J. Bač­kis iš­vy­ko dirb­ti į Olan­di­jos nun­cia­tū­rą.

Jis pri­si­me­na, kad tuo me­tu Olan­di­jo­je gir­dė­jo apie „bruz­de­sį“ Pa­bal­ti­jo ša­ly­se, ta­čiau Va­ka­rų pa­sau­ly­je nie­kas ne­ti­kė­jo, kad Lie­tu­vai ir ki­toms vals­ty­bėms pa­vyks iš­si­lais­vin­ti.

„Vie­nin­te­lis Jo­nas Pau­lius II ti­kė­jo, kad Lie­tu­va iš­si­lais­vins. Ir ma­no tė­ve­lis vi­są gy­ve­ni­mą tuo ti­kė­jo“, – sa­kė A. J. Bač­kis.

Po­pie­žiaus siun­čia­mas su įga­lio­ji­mais at­nau­jin­ti Va­ti­ka­no dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius su Lie­tu­va, A. J. Bač­kis 1992 me­tais, po 54 me­tų per­trau­kos, grį­žo į tė­vy­nę. Bu­vo pa­skir­tas Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pu met­ro­po­li­tu.

„In­for­ma­ci­jos daug tu­rė­jau apie Lie­tu­vą, pa­ži­no­jau Lie­tu­vos vys­ku­pus, bet at­vy­kęs įkri­tau į to­kią vi­suo­me­nę, ku­rios vi­sai ne­pa­ži­no­jau. Bu­vo ne­leng­va“, – at­vi­rai sa­kė Jo Emi­nen­ci­ja.

Ne­leng­va Lie­tu­vo­je tuo me­tu bu­vo ir ma­te­ria­liai. Vos at­vy­kęs į Lie­tu­vą ap­si­gy­ve­no Vil­niaus Šv. Mi­ka­lo­jaus pa­ra­pi­jo­je. Bu­tu­kas var­ga­nai ap­sta­ty­tas, nė­ra karš­to van­dens. No­rė­da­mas ap­si­praus­ti, nu­si­skus­ti, van­de­nį stik­li­nė­je šil­dy­da­vo elekt­ri­ne spi­ra­le. Mau­dy­tis ei­da­vo pas kai­my­nus.

At­vy­ku­si ap­lan­ky­ti vai­kys­tės drau­go pran­cū­zų šei­ma bu­vo ap­stul­bu­si. Grį­žę į Pran­cū­zi­ją drau­gai su­tel­kė bu­vu­sius bend­ra­moks­lius, vai­kys­tės drau­gus skau­tus ir suor­ga­ni­za­vo pa­ra­mą. Pa­rū­pi­no A. J. Bač­kiui bū­ti­niau­sių daik­tų, pa­to­gią lo­vą. Vė­liau pran­cū­zai įkū­rė „Auš­ros Var­tų fon­dą“, rink­da­vo lab­da­rą, au­kas sa­vo ša­ly­je ir siųs­da­vo lie­tu­viams: neį­ga­lie­siems, naš­lai­čiams, ne­pa­si­tu­rin­tiems.

P. Su­ba­čius at­krei­pė dė­me­sį, kad tuo me­tu Lie­tu­vo­je jau bu­vo pra­si­dė­jęs nu­si­vy­li­mas.

„Ma­nau, kad lie­tu­viai yra tru­pu­tį sva­jo­to­jai, ieš­ko gel­bė­to­jų, me­si­jo. At­ra­do vie­ną, ku­ris ve­dė į lais­vę, pa­skui tas jau at­si­bo­do, ieš­ko­jo ki­to, tre­čio... Ir da­bar ieš­ko me­si­jaus, ku­ris tu­rė­tų ste­buk­lin­gą laz­de­lę ir vis­ką pa­keis­tų: eko­no­mi­nę, so­cia­li­nę pa­dė­tį. To­kių da­ly­kų nė­ra“, – sa­kė A. J. Bač­kis.

Jis ma­tė, kad vie­ni nuo­šir­džiai dir­bo, ki­ti žiū­rė­jo tik sa­vo in­te­re­sų, nau­do­jo­si si­tua­ci­ja ir kro­vė mi­li­jo­nus ne Lie­tu­vos, o sa­vo la­bui.

„Gra­žu yra pa­siek­ti lais­vę, bet kai pa­sie­ki, rei­kia kiek­vie­ną die­ną ko­vo­ti, kad ją iš­lai­ky­tum, įtvir­tin­tum“, – įsi­ti­ki­nęs Jo Emi­nen­ci­ja.

Vyk­da­mas į Lie­tu­vą A. J. Bač­kis tu­rė­jo tiks­lą at­kur­ti Baž­ny­čią, kad ji ga­lė­tų nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti. Ne tik mū­rus at­sta­ty­ti.

„Ma­no sva­jo­nė bu­vo pa­sta­ty­ti Baž­ny­čią ant ki­to pa­grin­do – ant bend­ra­vi­mo tarp žmo­nių, bend­ra­vi­mo tarp ku­ni­gų, su­kur­ti drau­giš­kes­nius, bro­liš­kes­nius san­ty­kius. O sun­ku­mą to­kį ra­dau, kad čia ne­bu­vo pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu“, – pri­si­me­na kar­di­no­las.

Sun­ku bu­vo su­ves­ti žmo­nes drau­gėn, nes vie­ni apie ki­tus per daug ge­rai ži­no­jo: tas su so­vie­tais bend­ra­dar­bia­vo, tas tik sa­vęs žiū­rė­jo, tas ko­vo­to­jas už lais­vę bu­vo.

„Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, Baž­ny­čia tu­ri bū­ti at­vi­ra vi­siems. Man ne­svar­bu, į ko­kią par­ti­ją jūs įsi­ra­šo­te. Baž­ny­čia tu­ri bū­ti lais­va nuo po­li­ti­kos“, – sa­kė kar­di­no­las.

La­biau­siai kar­di­no­lą liū­di­na tai, kad vi­suo­me­nė yra su­sve­ti­mė­ju­si, nė­ra vie­ny­bės, kad vi­si pe­čius su­rė­mę dirb­tų Lie­tu­vos la­bui. Pa­sak sve­čio, tur­būt lie­tu­viams dar teks nuei­ti il­gą ke­lią link so­li­da­ru­mo, bro­liš­ku­mo. Tu­rės praei­ti ne­ma­žai lai­ko, kol pa­si­mirš praei­ties nuo­dė­mės.

Lai­mės re­cep­tas

Pa­sak P. Su­ba­čiaus, Jo Emi­nen­ci­ja pa­da­rė pa­tį akip­lė­šiš­kiau­sią pa­reiš­ki­mą per vi­są gy­ve­ni­mą, duo­da­mas sa­vo kny­gai pa­va­di­ni­mą „Taip, lai­min­gas“, ir pa­pra­šė pa­si­da­ly­ti tuo lai­mės re­cep­tu su vi­sais.

„Ke­lią į lai­mę kiek­vie­nas tu­ri ras­ti sa­vo šir­dy­je. Lai­min­gas, ku­ris el­gia­si pa­gal sa­vo są­ži­nę. Lai­mė, kai žmo­gus nė­ra pa­da­ly­tas sa­vy­je, kai ei­na pa­si­rink­tu gy­ve­ni­mo ke­liu. Se­ka­si, ne­si­se­ka – ne tai svar­bu. Die­vas ma­to mū­sų pa­stan­gas“, – sa­kė A. J. Bač­kis.

Pa­sak sve­čio, žmo­gų lai­min­gą da­ro ir ge­ri dar­bai: „Mo­ti­na Te­re­sė sa­ky­da­vo, kad kiek­vie­ną die­ną rei­kia pa­da­ry­ti ką nors gra­žaus Die­vui. Kai bu­vau skau­tas, mums kiek­vie­ną die­ną rei­kė­da­vo pa­da­ry­ti bent vie­ną ge­rą dar­be­lį. Kar­tais ir per­si­steng­da­vo­me, bet tai bu­vo la­bai ge­ra mo­kyk­la – da­ryk ge­rus dar­bus, ir bū­si lai­min­gas.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kar­di­no­lą Aud­rį Juo­zą Bač­kį į Šiau­lius at­ly­dė­jo  Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Pau­lius Su­ba­čius.

Kar­di­no­las Aud­rys Juo­zas Bač­kis sa­kė, jog lai­mė – kai ei­ni pa­si­rink­tu gy­ve­ni­mo ke­liu.

Kny­go­je „Taip, lai­min­gas. Kar­di­no­lą Aud­rį Juo­zą Bač­kį kal­bi­na An­ta­nas Gai­lius“ A. J. Bač­kis pa­sa­ko­ja apie sa­vo vai­kys­tę, dar­bą įvai­rio­se ša­ly­se, pa­žin­tį su gar­sio­mis as­me­ny­bė­mis ir pa­pras­tais žmo­nė­mis.

Į su­si­ti­ki­mą su gar­bin­gu sve­čiu su­si­rin­ko pil­na bib­lio­te­kos sa­lė.