
Naujausios
Kitoks gimtas miestas
– Tai koks žodis labiausiai tiktų įvardyti radikalius pasikeitimus Jūsų, žmogaus, ištisus dešimtmečius užėmusio aukštus postus, gyvenime? Šiauliai juk ne Vilnius. Sugrįžote, nes norite gyventi gimtame mieste?
– Žinote, tas žodis „sugrįžau“ svarstytinas. Mano viduje jausmas toks, kad aš niekada net nebuvau išvažiavęs, tik laikinai išvykęs.
O išvykau, kai įstojau mokytis teisės į Vilniaus universitetą. Dar neturėdamas teisininko kvalifikacijos pradėjau dirbti „Šiaulių krašto“ redakcijoje teisininku. Šį savo biografijos faktą visada deklaruoju pasididžiuodamas. Manau, kad būtent pirma darbovietė suteikė ne tik didžiulį žinių, bet ir pasitikėjimo savimi bagažą.
Toliau – politinė, pedagoginė veikla. Visko buvo tiek daug ir tiek įvairaus.
Bet net ir gyvendamas Vilniuje ir sukdamasis politinėje padangėje, nutolęs nuo gimto miesto nebuvau – čia gyveno mano artimieji, mama, brolis, kiti giminės. Šiaulių rajone turiu savo sodybą, todėl vis atvykdavau jos apžiūrėti, pašildyti namą, užmesti akį į aplinką. Taigi nors nuolat Šiauliuose ir negyvenau, čia dažnai atvažiuodavau.
– Kokie Jums atrodo Šiauliai dabar, palyginti su jūsų vaikystės, jaunystės miestu?
– Apsistojau savo sodyboje Šiaulių rajone. Dienų, kurias praleidau mieste dar tik keletas, o ir jos – pilnos veiklos. Bet jau spėjau pereiti Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvarą – vieną gražiausių ir seniausių Lietuvoje. Nedrąsu garsiai kritikuoti, bet bulvaro tokio, koks jis buvo, nebelikę – erdvaus, jaukaus pėsčiųjų bulvaro nebėra. Akis kliūva už komercinės paskirties pastatų – dėžučių, kurios bulvarui tarsi šašai. Neįvardysiu, kokie tai statiniai – tikri šiauliečiai tikrai supras, apie ką aš kalbu. Gaila, kad jais užstatytos kadaise tuščios ir dėl to jaukumo bulvarui teikusios erdvės. Tuščios erdvės – didelė vertybė, o mūsų bulvare, ypač jo pabaigoje nuo turgaus pusės, akivaizdžiai pasitarnauta komercijai.
Dar pasigedau žmonių. Būdavo, eini bulvaru šeštadienį vakare, nekalbant apie darbo dienas – parduotuvės pilnos, žmonių daug. Gyvenimas virė. O paskui viskas persikėlė į didžiuosius prekybos centrus, bulvaras ištuštėjo. Gaila, kad ryškus miesto veidas prarado gyvybės spalvą.
Iš bulvaro jau spėjau paėjėti Žemaitės gatve, užmečiau akį į namą, kuriame prabėgo mano vaikystė. Tą namą, nebelikus mamos ir brolio, pardaviau, kad nereikėtų prižiūrėti. O dabar save pagavau galvojantį, jei nebūčiau pardavęs, nereikėtų važinėti į sodybą Šiaulių rajone...
Apibendrintai kalbant, Šiauliuose, mano galva, yra daugybė vietų, kurias reikėtų tvarkyti kitaip, ir su kai kuriais sprendimais aš absoliučiai nesutinku, nes jie neatspindi miesto veido, nedera, projektai nėra vientisi. Bet aš nesu architektas, kalbu tik kaip žmogus, kuriam rūpi Šiauliai.
Karjeros pakilimai ir kirčiai
– Prisiminkime keletą esminių Jūsų karjeros šuolių. Vienas iš tokių – vidaus reikalų ministro 2006-ųjų liepą. Nepraėjus nė pusantrų metų teko atsistatydinti...
– Nepaisant daug nuveiktų darbų šiuo gyvenimo tarpsniu, drįstu teigti, kad tai vienas skaudžiausių etapų mano gyvenime.
2007 metų lapkričio mėnesį neblaivus policijos pareigūnas Skuodo rajone, Aleksandrijoje, tarnybiniu automobiliu kliudė ir mirtinai sužalojo tris mažamečius. Klaiki tragedija sukėlė visuotinį škvalą. Aš kaip vidaus reikalų ministras, pareikalavau asmeninės atsakomybės iš pareigūnų, tiesioginių policijos vadovų. Asmeninę atsakomybę prisiėmiau ir pats – kaip atsakingas už visą sistemą, pateikiau atsistatydinimo pareiškimą. Valstybėje tada tokios tradicijos prisiimti asmeninę atsakomybę dar nebuvo, bet aš apsisprendžiau.
Vėliau, man jau dirbant sveikatos apsaugos ministru, panašiomis aplinkybėmis tragiškoje avarijoje, kurią taip pat sukėlė policijos pareigūnas, sužlugo policijos generalinio komisaro Vizgirdo Telyčėno karjera – jis taip pat prisiėmė asmeninę atsakomybę.
– Esate įvardijamas, kaip vienas iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos reformatorių.
– Prie šios ministerijos vairo stojau 2010-aisiais. Reikia pripažinti, kad tais metais bet kokias reformas sąlygojo ekonominis sunkmetis. Teko vykdyti trečią sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimo etapą. Būtent tada kai kuriose sveikatos priežiūros įstaigose nebeliko akušerijos–ginekologijos skyrių. Sujudimo dėl to būta nemenko. Vis tik šiandien aš tuo sprendimu neabejoju, nes tik jo dėka akivaizdžiai buvo pagerinta teikiamų paslaugų kokybė, o svarbiausia – saugumas. Už sutaupytas lėšas pavyko įdiegti naujų technologijų.
Trečiajame sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimo etape buvo perskirstytos ir sveikatos priežiūros įstaigos: į respublikines, regionines ir rajono.
Tais metais kaip tik vyko šalies apskričių administracijų panaikinimo procesas ir daugybė įstaigų, priklausiusių administracijai, buvo perduotos arba savivaldybių arba ministerijų žinion. Ta intencija Šiaulių ligoninė buvo perduota Sveikatos apsaugos ministerijai.
Nemenkas iššūkis buvo ir dėl vaistų kainų reguliavimo. Pavyko pasiekti, kad daugelis patentinių, kitaip tariant, originalių vaistų būtų įtraukti į kainyną. Žmonėms buvo sudaryta galimybė pasirinkti vaistus, turinčius tą pačią cheminę sudėtį, pagal savo finansines galimybes, o nebūtinai brangiausius, pagal konkretų pavadinimą, kokius išrašydavo gydytojas.
Derantis su gamintojais ir gamintojų atstovais pavyko sustyguoti kompensuojamųjų vaistų priemokų sumažinimo tvarką. Taip pat buvo įvestas antkainių ribojimas.
4-asis sveikatos reformos etapas – įstaigų tinklo pertvarkų. Tai tęsinys to, ką mes vykdėme, tęsinys tikslų, kokius ir mano vadovaujama ministerija deklaravo. Vadinasi, mūsų kryptis buvo teisinga.
Iššūkių tikrai buvo daug. Dirbome sunkmečio sąlygomis. Teko viską labai atsakingai vertinti, kad nesutriktų gydymo procesas sveikatos įstaigose ir žmonės gautų visas reikiamas paslaugas.
– Jums dirbant sveikatos apsaugos ministru Respublikinė Šiaulių ligoninė buvo viena iš tų, kuriai jūs skyrėte daug dėmesio.
– Šiauliai man visada buvo prioritetinis miestas. Gal negerai, bet gal dabar jau ir nieko blogo, jei paminėsiu, kad Šiauliams išties skyriau daugiau dėmesio negu kitiems miestams.
Man, sveikatos apsaugos ministrui, buvo svarbu, kad Šiauliai spėtų į Europos Sąjungos lėšų traukinį. Spėjo, todėl ligoninė dabar turi modernų Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių. Tai buvo vienas iš paskutinių projektų, kurį pavyko įgyvendinti.
Nauja sritis – be praeities
– Ir vis tik Šiauliai. Kiti galėtų pagalvoti, kad tokią didelę patirtį turinčiam politikui – tai žingsnis žemyn. Negi nesulaukėte pasiūlymų sostinėje?
– Kai kurie patarė keliauti į privatų sektorių. Žinoma, ten būčiau galėjęs dirbti teisininku. Bet valstybės tarnyboje aš išdirbau 26 metus – sukaupta patirtis ir nulėmė tai, kad ieškočiau darbo valstybės tarnyboje, kur galėčiau sprendimus priiminėti iš valstybės pozicijos.
Neslėpsiu, gavau pasiūlymų dirbti Vilniuje. Ir sveikatos apsaugos sistemoje, ir Teisės departamente, ir Policijos. Bet sau buvau nusistatęs vieną taisyklę – jei tik įmanoma, išvengti grįžimo į tas sistemas, kurioms kažkada man pačiam teko vadovauti. Maža to, buvau deklaravęs, kad svarstysiu darbo pasiūlymus Vilniaus ir Šiaulių regionuose.
Kai socialinės išmokos, pašalpos, kompensacijos neproporcingos su rinkoje mokamu darbo užmokesčiu, normalu, kai atsiranda nenorinčių dirbti, nematančių tikslo.
Pasiūlymas vadovauti Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui, kai į pensiją išėjo buvęs Šiaulių teritorinės darbo biržos direktorius Rimundas Domarkas, buvo tarsi dovana: nauja, nieko bendro su darbine praeitimi neturinti veikla, gimtas miestas.
Tiesa, vis tik buvau padavęs dokumentus vadovauti Regioninei Telšių ligoninei. Bet konkurso taip ir nesulaukiau, siūlymas dirbti Šiauliuose užgožė viską.
– Klausti, ką jau spėjote nuveikti, dar anksti. Vis tik įdomu, kokie pirmų dienų įspūdžiai naujose pareigose?
– Pirma maloni žinia, kad bendras nedarbo lygis Šiaulių mieste – gerokai mažesnis už šalies vidurkį. Darbo paklausos ir pasiūlos situacija čia pakankamai gera. Šalyje nedarbo lygis 2019 metų sausio 1 dienai –buvo 8,9 procento, o Šiaulių mieste – tik 6,3.
Deja, liūdniau nedarbo statistikoje atrodo rajonai. Štai Kelmės rajone – nedarbas sausio 1 dieną siekė 15,3 procento, Akmenės rajone – 13,9, Joniškio rajone – 13,7 procento.
Laukia daug darbo. Konstatuoti skaičius yra viena, bet reikia išsiaiškinti priežastis, kas lemia, kad nedarbo lygis tebėra pakankamai aukštas. Būtina tinkamai identifikuoti problemą: galbūt tai ieškančiųjų darbo kvalifikacijos stoka, gal sveikatos problemos, o gal netinkamas gyvenimo būdas.
Tik tinkamai įvertinus situaciją ir identifikavus problemą bus galima skirti daugiau dėmesio atskirų priemonių įgyvendinimui konkrečiuose rajonuose. Jau dabar iš mano pateiktų skaičių matyti, kuriuose rajonuose turėsime įdėti daugiau pastangų.
Beje, paslaugos turi būti orientuotos ne tik į bedarbį, bet ir į darbdavį. Nuo praėjusių metų spalio 1 dienos į Užimtumo tarnybą pertvarkytoje Darbo biržoje, klientų aptarnavimo departamentuose ženkliai padidintas su klientais dirbančių specialistų skaičius, sumažinant administravimo asmenų skaičių.
– Pastaraisiais metais vis girdėti: darbo yra, tik nėra norinčių dirbti. Ką manote apie tai?
– Ir šioje vietoje turiu pasakyti: laikas valstybei pradėti labai atsakingai vykdyti socialinę politiką. Kada socialinės išmokos, pašalpos, kompensacijos neproporcingos su rinkoje mokamu darbo užmokesčiu, normalu, kad atsiranda nenorinčių dirbti, nematančių tikslo.
Ir štai klausimas, ar valstybė skyrė pakankamai dėmesio skatindama užimtumą, ar neskatino gyventi socialinių išmokų pagalba, jei žmonės nebemato prasmės dirbti. Aš tikiu, kad dauguma žmonių jaučia poreikį dirbti. O tokį poreikį praradusiems turime tikslą pamėginti padėti.
– Ir pabaigai. Iš sostinės į sodybą kaime persikraustėte vienas ar su šeima?
– Žmona liko Vilniuje. Kol kas. Manau, ateityje prie šio klausimo dar grįšime. Jai Šiauliai nėra gimtasis miestas, greičiausiai dėl to taip smarkiai jie ir netraukia. Kai turi veiklą, kažką keisti nėra paprasta.
Mūsų vaikai jau suaugę, kiekvienas turi savo kelią.