Kas mus formuoja ir deformuoja

Kas mus for­muo­ja ir de­for­muo­ja

Žmo­gaus as­me­ny­bė for­muo­ja­si ap­lin­ko­je, ku­ri žmo­gų de­for­muo­ja – įsi­ti­ki­nu­si ju­ve­ly­rė Ais­tė Na­va­sai­tie­nė. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ga­le­ri­jo­je me­ni­nin­kė ati­da­rė kon­cep­tua­lios ju­ve­ly­ri­kos bei ob­jek­tų pa­ro­dą DE-FOR­MA­CI­JA, ku­rio­je už­ko­duo­tos so­cia­li­nės ži­nu­tės.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

„Kiek­vie­nas gims­ta­me uni­ka­lus ir to­bu­lai gra­žus, ta­čiau ter­pė, ku­rio­je au­ga­me ir vys­to­mės, mus pa­da­ro as­me­ny­bė­mis, – sa­ko A. Na­va­sai­tie­nė. – Kas­dien vei­kia­mi pa­ta­ri­mų, nuo­mo­nių, pa­si­sa­ky­mų, vaiz­di­nių, emo­ci­jų, evo­liu­cio­nuo­ja­me. Ne­re­tai pa­si­sa­vi­na­me sti­lių iš žur­na­lų, kal­bos ma­nie­rą iš ap­lin­ki­nių, el­ge­sio mo­de­lį iš au­to­ri­te­tų, gy­ve­ni­mo nor­mas iš te­le­vi­zi­jos, tra­di­ci­jas iš sve­ti­mų tau­tų, ri­tua­lus iš fil­mų... Jei mums svar­bi ki­tų nuo­mo­nė, pri­si­tai­ko­me prie jų ir gy­ve­na­me ki­tų gy­ve­ni­mus, vis­ką ma­to­me sve­ti­mo­mis aki­mis ir ima­me pa­mirš­ti, ko no­ri­me pa­tys“.

– Pa­ro­da apie mū­sų san­ty­kį su ap­lin­ka, vi­suo­me­nės po­žiū­rį į mus, vie­nas ki­tam da­ro­mas įta­kas, įvai­rius ste­reo­ti­pus, kaus­tan­čias bai­mes. Pir­mus įspū­džius, ku­rie la­bai daž­nai bū­na klai­din­gi. Apie bai­mę pa­ro­dy­ti sa­vo ki­to­niš­ku­mą, ki­to­kį mąs­ty­mą“, – sa­kė pa­ro­dos au­to­rė A. Na­va­sai­tie­nė.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ju­ve­ly­ri­niai dir­bi­niai, ob­jek­tai, pla­ke­tės. Be­veik vi­si dar­bai ne­funk­cio­na­lūs, ne­skir­ti ne­šio­ti, bet pa­ro­do ma­te­ria­li­nes ga­li­my­bes ar so­cia­li­nį sta­tu­są. Jie nė­ra ir ne­tu­ri bū­ti gra­žūs, bet ver­čia kel­ti klau­si­mus ir pa­tiems į juos at­sa­ky­ti.

– Nė­ra vie­nos pa­ro­dos ži­nu­tės. No­rė­čiau, kad žiū­ro­vas at­ras­tų sa­vo san­ty­kį su kiek­vie­nu kū­ri­niu, gal­būt jam kils ki­to­kia min­tis, nei man, – svars­tė ju­ve­ly­rė. – Nuot­rau­ko­se vaiz­duo­ja­ma se­gių ir pa­ka­bučių ko­lek­ci­ja pa­va­din­ta „De­for­ma­ci­ja“. Pa­puo­ša­lai pa­da­ry­ti gal­vo­jant apie sa­ve – sa­vo de­for­ma­vi­mą ir for­ma­vi­mą. Tam pa­si­rin­kau ar­ti­miau­sius ma­ne su­pan­čius žmo­nes, t.y. šei­mos na­rius, ku­rie ma­ne la­biau­siai for­muo­ja. Nuo jų tam tik­rų kū­no vie­tų iš­lie­jau iš gip­so odos for­mas ir pa­da­riau pa­puo­ša­lus.

Stik­luo­se pri­spaus­ti žmo­nės sim­bo­li­zuo­ja vi­suo­me­nę, ku­ri spau­džia žmo­gų į rė­mus. Pa­puo­ša­lai pa­da­ry­ti bū­tent iš de­for­muo­tų prie stik­lo pri­spaus­tų for­mų.

– Pa­ro­da jums la­bai as­me­niš­ka?

– Taip, nes sa­ve žmo­gus pa­žįs­ta ge­riau­siai. Ne­sis­ten­giu gvil­den­ti glo­ba­lių pro­ble­mų. Vi­si iš­gy­ve­na tą pa­tį – bai­mes, no­rą pri­tap­ti, no­rą iš­si­skir­ti.

– Kas for­ma­vo ar de­for­ma­vo jū­sų pa­čios as­me­ny­bę?

– Vai­kys­tė­je pir­miau­sia di­džiau­sią įta­ką da­rė tė­vai, ar­ti­miau­sios ap­lin­kos žmo­nės. Svar­bi mo­kyk­la, ku­rio­je ar­ba pri­tam­pi, ar­ba ra­gais na­gais ko­vo­ji už iš­li­ki­mą. Man bu­vo ant­ra­sis va­rian­tas – vi­suo­met no­rė­jau bū­ti sa­vi­mi, bet ne vi­si tai su­pra­to. To­dėl bu­vau ki­to­kia. Mo­kyk­la vi­sais bū­dais sten­gia­si ap­ri­bo­ti, kad vi­si bū­tų pa­na­šūs. Man pa­vy­ko iš­lik­ti.

Vė­liau se­kė ju­ve­ly­ri­kos ir kal­vys­tės moks­lai Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­te. Įta­ką da­ro me­no pa­sau­lio as­me­ny­bės. Pa­vyz­džiui, la­bai ža­viuo­si kū­no me­ni­nin­kės Ma­ri­nos Ab­ra­mo­vič dar­bais, jos drą­sa, idė­jų sklai­da.

Vė­liau – su­tik­tos ir ne­su­tik­tos mei­lės, iš­gy­ve­ni­mai. Kai ku­rie da­ly­kai pa­lie­ka ran­dus, kai ku­rie – pa­gy­do.

– Ko­dėl ju­ve­ly­ri­ka?

– Vi­suo­met la­bai mė­gau krapš­ty­tis, man pa­ti­ko smul­kūs daik­čiu­kai, tai išug­dė di­de­lę kant­ry­bę. Nuo pat ma­žens da­riau pa­puo­ša­lus, ak­se­sua­rus.

Nuo ant­ro­jo stu­di­jų kur­so su­si­do­mė­jau ema­le, da­ly­va­vau įvai­riuo­se sim­po­ziu­muo­se. Jos dar iki ga­lo ne­perp­ra­tau.

Ju­ve­ly­ri­ka ga­li bū­ti vi­so­kia – pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ju­ve­ly­riš­kai kruopš­čiai siu­vi­nė­ti pi­ni­gai. Ju­ve­ly­ri­ka nė­ra vien pa­puo­ša­lai. Man svar­biau­sia, kad dar­bas tu­rė­tų pra­smę, idė­ją, min­tį – ra­zi­ną.

– Ko­dėl dar­buo­se jums neuž­ten­ka vien es­te­ti­nio pa­si­gė­rė­ji­mo?

– Vien gra­žių ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių la­bai daug, su pra­sme rei­kia paieš­ko­ti. Pa­ma­čius žmo­gų pa­si­puo­šu­sį įdo­mes­niu ju­ve­ly­ri­niu dir­bi­niu leng­viau su juo pra­dė­ti po­kal­bį, bend­rau­ti. Ju­ve­ly­ri­ka man dau­giau ne pa­pras­tas ves­tu­vi­nis žie­das ar la­bai gra­žūs aus­ka­rai.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi dar­bai yra ne­skir­ti ne­šio­ti, ne­kas­die­niš­ki. Juos ne­šio­ti ga­lė­tų tik stip­ri as­me­ny­bė, ku­ri iš­drįs­tų. Gy­vū­nų gal­vos ant sie­nos – funk­cio­na­lios se­gės te­ma „Your ex is my ne­xt“ (angl. „Ta­vo bu­vu­sy­sis yra ma­no ki­tas"). Vi­si gy­vū­nė­liai – ma­si­nės ga­my­bos žais­liu­kai.

Idė­ja ki­lo iš var­to­ji­mo kul­tū­ros, ku­ri su­si­ju­si ne tik su daik­tais, bet ir su žmo­nė­mis. Paė­mei, ne­pa­ti­ko, vis­kas – ki­tas. Tas – ožys, gai­dys, asi­las, ta – viš­ta. Iš­kart nu­ver­ti­na­me, kei­čia­me ki­tu, pri­kli­juo­ja­me eti­ke­tę. Be­si­rink­da­mi vis ki­tą nie­kur ne­pa­bė­ga­me, at­ran­da­me sa­ve.

– Ko­kių as­me­ny­bių trūks­ta Lie­tu­vai?

– Nie­ko ne­trūks­ta, tie­siog mums rei­kia la­biau įver­tin­ti esa­mus įdo­mius žmo­nes, jų ne­žlug­dy­ti.

– Kal­ba­te, jog žmo­nes vei­kia la­bai daug įta­kų gy­ve­ni­me. Kaip rei­kė­tų jų iš­veng­ti?

– Ap­lin­kos įta­kų nie­kaip neiš­veng­si­me, bet pa­tys ren­ka­mės, ar jų klau­sy­ti, įsi­dė­mė­ti, pa­si­sa­vin­ti. Svar­bu ži­no­ti sa­vo ver­ty­bes. Mums bru­ka kal­bė­ji­mo ma­nie­rą, žur­na­lai dik­tuo­ja sti­lių, te­le­vi­zi­ja mo­ko, kaip gy­ven­ti... Rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, ar gy­ve­ni sa­vo gy­ve­ni­mą, ar kaž­kie­no ki­to? Ar pa­si­sa­vi­ni ki­to gy­ve­ni­mo mo­de­lį, nes jis la­bai priim­ti­nas?

Da­bar la­bai daug kas bru­ka­ma: spor­tuok, gy­venk svei­kai, ne­var­tok to ar ano. Ly­giai tas pa­ts įsta­ty­mas dėl al­ko­ho­lio – nors sie­kia­ma ge­ro, bet už­da­ro žmo­gų į rė­mus, de­for­muo­ja jo mąs­ty­mą.

Gal ir ge­rai, kad ne vi­si tu­ri kri­ti­nį mąs­ty­mą. Vi­so­kių žmo­nių rei­kia. Jei vi­si bū­tu­me vie­no­di, bū­tų neį­do­mu. Pil­ko­ji ma­sė rei­ka­lin­ga, nes be jos ne­bū­tų ryš­kes­nių as­me­ny­bių. Kai ku­riems bū­ti pil­ką­ja ma­se ge­rai – pa­to­gu, sau­gu, kom­for­tiš­ka. Pa­ro­dy­ti sa­ve rei­kia drą­sos.

– Da­bar la­bai ryš­ki „sel­fių“ ir feis­bu­ko kul­tū­ra. Kaip ver­ti­ni sa­vęs ro­dy­mo kul­tą?

– Yra žmo­nių, ku­rie sa­vęs ne­mo­ka ki­taip iš­reikš­ti tik per gra­žų „sel­fį“, ne­su­ku­ria ki­to­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, to­dėl reiš­kia­si taip. As­me­nu­kė – ko­dėl ne? Tai neiš­ven­gia­ma, na­tū­ra­lu, kaip bet ku­ri atei­nan­ti ir nuei­nan­ti ma­da. Ne­rei­kia su­reikš­min­ti, tai or­ga­niš­kas te­kė­ji­mas.

Da­bar pa­ste­biu, kad anks­čiau žmo­nės bu­vo už­si­de­gę dėl dirb­ti­nu­mo – plas­ti­nių ope­ra­ci­jų, sa­vęs mo­di­fi­ka­vi­mo, dirb­ti­no gro­žio. Da­bar pa­ma­žu at­si­grę­žia­ma į na­tū­ra­lu­mą, ieš­ko­ma tik­rų da­ly­kų.

– Koks yra gra­žiau­sias mo­ters ir vy­ro pa­puo­ša­las?

– Pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ju­ve­ly­rė Ais­tė Na­va­sai­tie­nė ro­do vie­ną iš ne­dau­ge­lio pa­ro­dos eks­po­na­tų, ku­riuos ga­li­ma pa­nau­do­ti pa­gal pa­skir­tį – pa­ka­butį su per­pjau­tu gy­vū­nu iš se­ri­jos „Your ex al­so has a heard“ (angl. „Ta­vo bu­vęs vaikinas/mergina taip pat tu­ri šir­dį").

Ant len­tos pa­ka­bin­tus gy­vū­nus vaiz­duo­jan­čios segės sim­bo­li­zuo­ja žmo­nių var­to­ji­mo kul­tū­rą – vie­nus kei­čia­me ki­tais, juos ko­lek­cio­nuo­ja­me kaip me­džiok­lės eks­po­na­tus, pri­kli­juo­ja­me jiems eti­ke­tes.

Ki­to sa­vi­ni­mą­sį, el­ge­sio mėg­džio­ji­mą, sa­vęs pa­ži­ni­mą per ki­tus, sa­vi­tu­mo paieš­kas me­ni­nin­kė per­tei­kia nag­ri­nė­da­ma sa­vo ap­lin­kos žmo­nes, da­ran­čius di­džiau­sią įta­ką. „At­lie­da­ma jų odą įam­ži­nu sa­vo ta­pa­tu­mą bei pri­si­lie­čiu prie sa­vo iš­ta­kų,“, – tei­gia Ais­tė Na­va­sai­tie­nė.

Re­li­gi­jos te­mą pa­lie­čian­tis dar­bas „Kul­tas“.