Naujausios
Kasdien prarandame dalelę Lietuvos
Tokius žodžius Vasario 16 – osios išvakarėse taria Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algirdas Endriukaitis. Jis neseniai pareiškė, jog atsiriboja nuo Lietuvos politinio elito ir atsisako valstybinių laidotuvių.
1957 metais suimtas ir nuteistas už sovietų valdžiai priešišką veiklą, jis kalėjo Mordovijos lageriuose. Įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą kovojo už Lietuvą. Kokią šiandien valstybę jis mato?
Nepriklausomybė traukiasi
– Savo politiniame testamente Jūs teigiate, jog Lietuvos valstybės suverenitetas traukiasi kaip O. de Balzako šagrenės oda. Kokie simptomai tai rodo?
– Nusiurbimai, netektys, kreivėjimai, nenuginčijamos ir akivaizdžios slinktys...
Ar galima teigti, kad Europa yra svarbiausias ir vienintelis pasaulio gėrio ir dvasios centras? Gal tuo paaiškinamas Kalėdų šventimas jau nuo lapkričio pirmųjų dienų? Gal dar ne visi užmiršo, ką reiškia bendras gyvenimas sovietinio pavyzdžio tautų „kolchoze“? O liberalai vėl siūlo tokį pat modelį.
Keletas Seimo narių pasiruošę kurti Europos federalistų sąjungą, sukurti ES finansų ministro pareigybę (Leninas irgi pirmiausia nurodė paimti bankus.) Beje, jie teigia, kad ES yra demokratijos deficitas, o federacijoje, girdi, jo nebūsią. Ar realu, kad Lietuva ir kitos šalys kada nors šokdins Vokietiją nuvykusios į Bundestagą?
O kas drįsta tai daryti dabar? Šiandien mes ES esame diskriminuojami. Palikti ant ledo dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Dvigubai menkiau finansuojamas Lietuvos žemės ūkis.
Politinė integracija reiškia užmaskuotą nepriklausomybės atsisakymą.
Neturime tautinio išdidumo
– Bet eilinis žmogus nieko negali pakeisti. Jis tik prisitaiko, kad galėtų išgyventi...
– Ar todėl, kad kažkur pasaulyje gyvenama kitaip – be logikos, sveiko proto, istorinės patirties arba tai daroma tik turtingųjų naudai mes turime paminti savigarbą ir besąlygiškai juos mėgdžioti, lenkti sprandą, bučiuoti ranką, tapti satelitu, knechtu, vasalu, baudžiauninku arba jaunesniuoju broliu?
Prancūzų mąstytojas Emilis Sioranas sakė: „Jums gyvenimas nepavyko? Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo.“ Tas pats sakytina ir apie tautą.
– Tautos gyvenimas įspraustas į valdžios kuriamos tvarkos rėmus. Tie rėmai riboja ir žmogaus išdidumą?
– Taip. Šiandieninis Lietuvos politinis elitas atitrūkęs nuo tautos istorinių reikmių, nesiima atsakomybės dėl ateities, nepripažįsta idealistinės sąmonės, tautinės savigarbos ir išdidumo. Klastingai pataikaudamas svetimiems siekia gauti visapusiškų dvasinių ir materialinių indulgencijų iš Lietuvos ir ES.
Neseniai vienas Vilniaus universiteto profesorius sakė: „Per dešimt marazmo metų valstybė buvo nevaldoma“. Ir tam pritaria logiškas P. Gylio pasakymas: „Lietuvoje yra labai stipri antivalstybinė ideologija.“ Tokia dvidešimt vienerių nepriklausomybės metų slinktis ir valstybę naikinančios tendencijos.
O kada blogai, kyla svetimo turtingo šeimininko poreikis. Užsienietis tuo pasinaudoja. Jis turi išminties, kuria baudžiauninkas neabejoja.
Kaimiškumas ar unikalumas?
– Europa mus laiko atsilikusia kaimiška šalimi. Bet iš tikrųjų tuo mes esame unikalūs. Juk būtent kaimas geriausiai išlaiko tradicijas, vertybes, kurias Europa jau seniai prarado.
– Dar 2003 metų kovo mėnesį, prieš Lietuvai stojant į ES, Lietuvoje lankęsis Šventojo Sosto sekretorius ryšiams su valstybėmis Žanas Luji Toranas, paklaustas apie Lietuvos vyskupų kovo 4 dieną paskelbtą kreipimąsi dėl Lietuvos stojimo į ES pasakė: „Lietuva visuomet buvo Europoje ir šiandien grįžta į ją išsaugojusi tai, ką Vakarų Europos šalys jau spėjo pamiršti. Jūs Europai galėsite duoti labai daug: grąžinti jai atmintį apie krikščioniškąsias žemyno šaknis. Žemynas be atminties yra žemynas be turinio ir ateities.“
– Deja, Europai tai nebuvo įdomu...
– Ne tik Europai. Neįdomu ir Europos gerai išdresiruotam Lietuvos politiniam elitui. Jis mums bruka žeminančią frazę: „Būkime europiečiai!“. Tarytum iki įstojimo į ES gyvenome ne Europoje, o Amazonės džiunglėse arba buvome žmogėdros. O Vakarai yra tokie geraširdžiai altruistai, kurie dieną naktį rūpinsis tik mumis ir už mus dirbs. Vakarai rūpinasi savo interesais.
Laivas be kompaso
– Išplauksime ar išnyksime?
– Valstybės laivas plaukia be kompaso. Atsakingi valdininkai rūpinasi išlaikyti ar gauti postą, kuris ne tik gerai atlygintų darbelį, bet leistų ir papildomai prisidurti.
Lietuvoje atvirai veikia ir savavališkai šeimininkauja atskiros administracinės grupės, sukabintos su teismais, prokuratūra ir VSD. Jos – nepajudinamos.
Moralinį vertinimą pateiks pati istorija. Bet ne visi išdidžiai prisilietė prie Lietuvos istorijos. Šiandien sunku pasakyti kodėl. Dėl savigarbos neturėjimo, paviršutiniško samprotavimo ar baudžiauninko likučių.
Vargu, ar šį laikmetį Lietuvą okupuos kieno nors kariuomenė, nes tai būtų brangu ir negražiai atrodytų. Galingieji irgi stengiasi laikytis „padorumo“ – pigesnių procedūrų palaužiant, paperkant ir nuperkant.
Mes nykstame dėl vidinių priežasčių, ramiai, daugeliui to nesuvokiant ir neįvertinant. Dėl savo dvasios kaitos. Dėl lengvabūdiško atsitraukimo nuo 1918 ir 1990 metų idealų. Tarsi kas nors mums būtų perpylęs ne tos grupės kraują.
Kosmopolitų paukščiai čiulba sau
– Kiek šiandieniniam lietuviui brangūs jūsų paminėti idealai?
– Prisimenu, dar vaikiščias būdamas, pasiklausęs tėvų kalbų, pasiskaitęs „Trimito“, „Kario“ ir kitų leidinių, ant nupjauto prie upės medžio kelmo peiliu išpjausčiau žodį „Lietuva“. Ir ta vieta man atrodė okupantų nevaldoma ir nepriklausoma žemė. Ji buvo oras, kuriuo kasdien kvėpavau, kelias į išminties valdomą karalystę.
Šiandien daugelis jau abejoja nepriklausomybės prasme, prievole už ją grumtis ir ją ginti. Gaila. Visas netekties pasekmes regėsime tik po kurio laiko, kai negalėsime atsukti rato atgal.
Mūsų dvasioje dar tebėra buvusio tarno ir kolonijinės priklausomybės likučių. Todėl tebeieškome pasaulio, kuriam turėtume priklausyti, ir savimi patenkinto pono.
Toks ir yra valstybę naikinančio liberalizmo (libertarizmo) tikslas. Sielos erozija. Materialinis godumas. Giedojimas kosmopolitine paukščių kalba, klastingai nutylint, kad paukščiai čiulba ne mums, o sau.
Jeigu nesugrąžinsime atminties ir neatgausime išdidumo, išnyksime kaip dinozaurai. Mus naikina dabartinės dvasinės aplinkos atšalimas ir sielos maisto trūkumas.
Išlikimui reikia ir galvos, ir stuburo
– Kas turi pasirūpinti mūsų išlikimu ir sielų maistu?
– Deja, tik patys turime prisiimti atsakomybę už išlikimą. Antraip tapsime galiūnų patarnautojais.
Bendrauti reikia ir su Vakarais, ir su Rytais, bet abiem atvejais ne tik su savo kepure, bet ir su savo galva, atsispirti nesulaužytu stuburu.
Mes įpratę sakyti, kad laikas viską ištaisys, nauja karta pakeis. Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia.
Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, „po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o „po to“ mūsų jau nebebus, ir tai reikš, kad mes niekada Nepriklausomybės ir neturėjome.
„Verkė, bet ėmė“
– O gal Nepriklausomybę parduodame? Kartu su savo žmonėmis, priverstais duonos kąsnio ieškoti užsieniuose? Su talentais, kuriems neturime ko pasiūlyti?
– Ne tik Nepriklausomybę, bet ir Lietuvą. Šiandien Lietuvą gali imti kas tik nori ir turi pinigų. Laikas tam tik padeda. Kaina smunka. Parsiduodame pusvelčiui.
Dabartis primena Abiejų Tautų Respubliką, kai visi jautė ir matė galą. Nors Austrijos imperatorė Marija Teresė, pasirašydama Lietuvos ir Lenkijos padalijimo aktą ir braukė ašarą, bet vis tiek dėl galiūnų solidarumo, kaip liudijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, „verkė, bet ėmė“.
Lieka tik istorinė prievolė viską apmąstyti ir pasakyti, kad sielai būtų lengviau, kad laisvesnis jaustumeisi, „kol dviveidžiai medkirčiai pjauna Lietuvą kaip mišką“.
Tylėdamas jaustumeis pralaimėjęs egzistencinį iššūkį.
Kalbėjosi Regina MUSNECKIENĖ
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
SUSIRŪPINIMAS: Algirdas Endriukaitis sako, jog valstybė kai kam – tik komercinis projektas.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
POZICIJA: Protestuodamas prieš Lietuvos politinio elito vykdomą Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko – tautos – nunykimo ir išformavimo politiką, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis pernai pareiškė atsiribojantis nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų.
