
Naujausios
Kelionė dviračiais Kirgizijoje buvo įspūdingiausia
Penki lietuviai dviračiais pernai visą mėnesį keliavo po Kirgiziją, Tian Šanio kalnuose. Žygį jo dalyviai pristatė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos kino salėje – vyko dokumentinio filmo „Dviračiais per Kirgiziją“ peržiūra. Apie kelionę ir nuotykius pasakojo žygio organizatorius Algirdas Gurevičius bei Dagnė Biekšaitė. Jie žygio metu susižadėjo.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Dalyvius išbandė
Pernai vasarą D. Biekšaitė, Renata Kalvaitytė, Rūta Syminaitė, A. Gurevičius, Audrius Šniukšta leidosi į mėnesio kelionę dviračiais po Kirgiziją, vidurinės Azijos šalį, įsikūrusią Tian Šanio kalnuose.
A. Gurevičius dalyvius prieš kelionę išbandė žygyje po Lietuvą ir pasirinko ištvermingiausius, pasiruošusius įveikti bet kokias kliūtis. Į kelionę planavo leistis šešiese, tačiau vienam dalyviui sušlubavo sveikata.
Žygeivius vienijo aistra dviračiams ir troškimas pažinti naujus kraštus.
Inžinierius A. Šniukšta per metus dviračiu vidutiniškai nuvažiuoja 10 tūkstančių kilometrų. Yra keliavęs Gruzijoje bei Turkijoje. A. Gurevičius per metus įveikia 4–5 tūkstančius kilometrų. Dviračiu yra važiavęs Indijoje, Kinijoje, Rusijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Rumunijoje ir kitur.
Interjero dizainerė ir fotografė R. Kalvaitytė prieš išsiruošdama į Kirgiziją daug patirties kelionėse dviračiu neturėjo, tačiau aktyviai užsiima dviračių sportu. Studentei D. Biekšaitei ir teisininkei R. Syminaitei kelionė į Kirgiziją buvo antroji, anksčiau savo jėgas merginos išbandė mindamos dviračius Gruzijoje.
Kuo sunkiau – tuo įdomiau
A. Gurevičius kelionę į Kirgiziją planavo dvejus metus.
„Galvodami apie naujas keliones visada ieškome kuo įdomesnių, sunkiau išvažiuojamų kelių, kad tai nebūtų vien mynimas nuobodžiais, asfaltuotais keliais. Kuo dažniau reikia nulipti nuo dviračio, perbristi per upę ar užsistumti dviratį į kalną – tuo įdomiau“, – pasakojo žygio iniciatorius.
Buvo suplanuotas 750 kilometrų maršrutas, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių jis pailgėjo iki 788 kilometrų.
Kelionėje lietuviai neturėjo lydinčiojo transporto, todėl viso mėnesio maistą, palapines bei kitus būtiniausius daiktus gabeno ant dviračių. Užstumti 50–70 kilogramų sveriantį dviratį stačia įkalne reikalavo didelės fizinės ištvermės.
Mažiausias atstumas, kurį įveikdavo per dieną – maždaug 10 kilometrų. Nemažai kelionėje buvo tokių kelių, kai pedalus minti nepavyko, dviratį tekdavo vestis, o kartais ir vos ne neštis.
Žygeiviai užsuko tik į vieną miestelį, gyvenviečių, kaimų jų kelyje beveik nepasitaikydavo, sutikdavo tik piemenis, kalnuose ganančius arklius, avis. Svečiavosi pas kirgizus piemenis, vasarą gyvenančius mobilioje jurtoje, ragavo kumyso, kirgizų duonos, avienos.
A. Gurevičius pasakojo, kad žygiuose sutikti vietiniai žmonės dažniausiai būna geranoriški, mojuoja keliautojams. „Gal dėl to, kad keliaujame dviračiais“, – šypsojosi žygeivis.
Kelionės išbandymai
Dokumentiniame filme įamžinti kelionės nuotykiai įtraukia, užburia Kirgizijos gamta, kalnų grožis. Keliautojams teko bristi per ledines kalnų upes, minti pažliugusiais keliukais, vestis dviračius akmenimis užverstais keliais, stačiais skardžiais. Žygio dalyviai sako, kad realus pavojus sveikatai ir gyvybei grėsė ne kartą.
„Kartais pagalvodavau, kas nutiktų, jeigu rimtai susižeistume, nušaltume kojas, tačiau tokias mintis vydavau šalin. Laimei, rimtų traumų nepatyrėme“, – sako A. Gurevičius. Tačiau neišvengė nubrozdinimų, o perbridę platesnes, gilesnes upes nuo šalčio nejausdavo kojų pirštų.
Žygeivius ne kartą merkė lietus, daužė kruša, o naktimis stingdė šaltis. D. Biekšaitė sakė, jog tokiam šalčiui nebuvo pasiruošę, trūko šiltų drabužių. Susirengdavo viską, ką turi, bet šaltis vis tiek smelkdavosi iki kaulų smegenų.
Kartais tekdavo važiuoti klampiais keliais, dviračiai taip aplipdavo purvu, jog nebesisukdavo ratai. „Sumesdavome dviračius, daiktus į upę ir laukdavome, kol purvas nusiplaus“, – pasakojo žygeiviai.
Sunkumų kilo ir bandant pervažiuoti nacionalinį parką, kuriame labai griežtos taisyklės, reikalaujančios specialių leidimų. A. Gurevičiui dėl to buvo ypač apmaudu, juolab kad leidimai buvo užsakyti, tačiau įvyko nesusipratimas ir tebuvo išduoti leidimai keliauti Kinijos pasieniu. Žygeiviams teko gerą gabalą kelio grįžti atgal ir keliauti ne tokiu įdomiu maršrutu.
Begalinį džiaugsmą sukeldavo telefoninis ryšys, nes tai pasitaikydavo ypač retai. Keliautojai puldavo skambinti artimiesiems, draugams, susižinoti, kas naujo namuose, ir pranešti, kad su jais viskas gerai. Elektros įkrauti telefonų, kameros ir fotoaparatų baterijoms pasigamindavo saulės moduliais.
Žygio dalyviai vieningai sutinka, kad ši išvyka, nors ir sunki, buvo pati įspūdingiausia. A. Gurevičius sako, kad tokiems žygiams be fizinio pasirengimo būtinas ir psichologinis nusiteikimas. Šio žygio kompanija buvo pozityvi ir motyvuota.
Vienas iš romantiškiausių filmo epizodų – žygeivių A. Gurevičiaus ir D. Biekšaitės sužadėtuvės kalno viršūnėje.
Ne pirmas filmas
Programuotoju dirbantis A. Gurevičius prieš kelerius metus su partneriu įkūrė nepelno siekiančią organizaciją „Špikis“. Ji organizuoja turistines keliones dviračiais bei kuria apie tai dokumentinius filmus.
Tai jau ketvirtasis „Špikio“ filmas, pasakojantis apie įspūdžius, patirtus keliaujant dviračiais. Anksčiau visuomenei buvo pristatytos juostos „Dviračiais per Altajų“, „Dviračiais per Himalajus“ ir „Dviračiais per Gruziją“.
Naujos kelionės A. Gurevičius dar nesuplanavęs. Norėtų aplankyti Mongoliją, Rusiją, Pietų Ameriką.
VšĮ „Špikis“ nuotr.
ŽYGEIVIAI: Po Kirgiziją dviračiais beveik mėnesį keliavo penkiese (iš kairės): Renata Kalvaitytė, Audrius Šniukšta, Algirdas Gurevičius, Rūta Syminaitė ir Dagnė Biekšaitė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ORGANIZATORIUS: Žygio dviračiais iniciatorius ir organizatorius Algirdas Gurevičius šiauliečiams pristatė naujausią dokumentinį filmą „Dviračiais po Kirgiziją“ ir atsakinėjo į žiūrovų klausimus.
VšĮ „Špikis“ nuotr.
UPĖS: Siauresnes upes pavykdavo pervažiuoti. Platesnes, sraunesnes tekdavo perbristi.
GROŽIS: Visus sunkumus atpirkdavo įspūdingi vaizdai.
AKMENYS: Kartais tekdavo keliauti keliais, kur nėra kelio – tik akmenys.