Ke­lio­nė dvi­ra­čiais Kir­gi­zi­jo­je bu­vo įspū­din­giau­sia

Ke­lio­nė dvi­ra­čiais Kir­gi­zi­jo­je bu­vo įspū­din­giau­sia

Pen­ki lie­tu­viai dvi­ra­čiais per­nai vi­są mė­ne­sį ke­lia­vo po Kir­gi­zi­ją, Tian Ša­nio kal­nuo­se. Žy­gį jo da­ly­viai pri­sta­tė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­los ki­no sa­lė­je – vy­ko do­ku­men­ti­nio fil­mo „Dvi­ra­čiais per Kir­gi­zi­ją“ per­žiū­ra. Apie ke­lio­nę ir nuo­ty­kius pa­sa­ko­jo žy­gio or­ga­ni­za­to­rius Al­gir­das Gu­re­vi­čius bei Dag­nė Biek­šai­tė. Jie žy­gio me­tu su­si­ža­dė­jo.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Da­ly­vius iš­ban­dė

Per­nai va­sa­rą D. Biek­šai­tė, Re­na­ta Kal­vai­ty­tė, Rū­ta Sy­mi­nai­tė, A. Gu­re­vi­čius, Aud­rius Šniukš­ta lei­do­si į mė­ne­sio  ke­lio­nę dvi­ra­čiais po Kir­gi­zi­ją, vi­du­ri­nės Azi­jos ša­lį, įsi­kū­ru­sią Tian Ša­nio kal­nuo­se.

A. Gu­re­vi­čius da­ly­vius prieš ke­lio­nę iš­ban­dė žy­gy­je po Lie­tu­vą ir pa­si­rin­ko iš­tver­min­giau­sius, pa­si­ruo­šu­sius įveik­ti bet ko­kias kliū­tis. Į ke­lio­nę pla­na­vo leis­tis še­šie­se, ta­čiau vie­nam da­ly­viui su­šlu­ba­vo svei­ka­ta.

Žy­gei­vius vie­ni­jo aist­ra dvi­ra­čiams ir troš­ki­mas pa­žin­ti nau­jus kraš­tus.

In­ži­nie­rius A. Šniukš­ta per me­tus dvi­ra­čiu vi­du­ti­niš­kai nu­va­žiuo­ja 10 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų. Yra ke­lia­vęs Gru­zi­jo­je bei Tur­ki­jo­je. A. Gu­re­vi­čius per me­tus įvei­kia 4–5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Dvi­ra­čiu yra va­žia­vęs In­di­jo­je, Ki­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Is­lan­di­jo­je, Uk­rai­no­je, Ru­mu­ni­jo­je ir ki­tur.

In­ter­je­ro di­zai­ne­rė ir fo­tog­ra­fė R. Kal­vai­ty­tė prieš iš­si­ruo­šdama į Kir­gi­zi­ją daug pa­tir­ties ke­lio­nė­se dvi­ra­čiu ne­tu­rė­jo, ta­čiau ak­ty­viai už­sii­ma dvi­ra­čių spor­tu. Stu­den­tei D. Biek­šai­tei ir tei­si­nin­kei R. Sy­mi­nai­tei ke­lio­nė į Kir­gi­zi­ją bu­vo ant­ro­ji, anks­čiau sa­vo jė­gas mer­gi­nos iš­ban­dė mi­ndamos dvi­ra­čius Gru­zi­jo­je.

Kuo sun­kiau – tuo įdo­miau

A. Gu­re­vi­čius ke­lio­nę į Kir­gi­zi­ją pla­na­vo dve­jus me­tus.

„Gal­vo­da­mi apie nau­jas ke­lio­nes vi­sa­da ieš­ko­me kuo įdo­mes­nių, sun­kiau iš­va­žiuo­ja­mų ke­lių, kad tai ne­bū­tų vien my­ni­mas nuo­bo­džiais, as­fal­tuo­tais ke­liais. Kuo daž­niau rei­kia nu­lip­ti nuo dvi­ra­čio, per­bris­ti per upę ar už­si­stum­ti dvi­ra­tį į kal­ną – tuo įdo­miau“, – pa­sa­ko­jo žy­gio ini­cia­to­rius.

Bu­vo su­pla­nuo­tas 750 ki­lo­met­rų marš­ru­tas, ta­čiau dėl ne­nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių jis pail­gė­jo iki 788 ki­lo­met­rų.

Ke­lio­nė­je lie­tu­viai ne­tu­rė­jo ly­din­čiojo trans­por­to, to­dėl vi­so mė­ne­sio mais­tą, pa­la­pi­nes bei ki­tus bū­ti­niau­sius daik­tus ga­be­no ant dvi­ra­čių. Užs­tum­ti 50–70 ki­log­ra­mų sve­rian­tį dvi­ra­tį sta­čia įkal­ne rei­ka­la­vo di­de­lės fi­zi­nės iš­tver­mės.

Ma­žiau­sias at­stu­mas, ku­rį įveik­da­vo per die­ną – maž­daug 10 ki­lo­met­rų. Ne­ma­žai ke­lio­nė­je bu­vo to­kių ke­lių, kai pe­da­lus min­ti ne­pa­vy­ko, dvi­ra­tį tek­da­vo ves­tis, o kar­tais ir vos ne ne­štis.

Žy­gei­viai už­su­ko tik į vie­ną mies­te­lį, gy­ven­vie­čių, kai­mų jų ke­ly­je be­veik ne­pa­si­tai­ky­da­vo, su­tik­da­vo tik pie­me­nis, kal­nuo­se ga­nan­čius ark­lius, avis. Sve­čia­vo­si pas kir­gi­zus pie­me­nis, va­sa­rą gy­ve­nan­čius mo­bi­lio­je jur­to­je, ra­ga­vo ku­myso, kir­gi­zų duo­nos, avie­nos.

A. Gu­re­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad žy­giuo­se su­tik­ti vie­ti­niai žmo­nės daž­niau­siai bū­na ge­ra­no­riš­ki, mo­juo­ja ke­liau­to­jams. „Gal dėl to, kad ke­liau­ja­me dvi­ra­čiais“, – šyp­so­jo­si žy­gei­vis.

Ke­lio­nės iš­ban­dy­mai

Do­ku­men­ti­nia­me fil­me įam­žin­ti ke­lio­nės nuo­ty­kiai įtrau­kia, už­bu­ria Kir­gi­zi­jos gam­ta, kal­nų gro­žis. Ke­liau­to­jams te­ko bris­ti per le­di­nes kal­nų upes, min­ti pa­žliu­gu­siais ke­liu­kais, ves­tis dvi­ra­čius ak­me­ni­mis už­vers­tais ke­liais, sta­čiais skar­džiais. Žy­gio da­ly­viai sa­ko, kad rea­lus pa­vo­jus svei­ka­tai ir gy­vy­bei grė­sė ne kar­tą.

„Kar­tais pa­gal­vo­da­vau, kas nu­tik­tų, jei­gu rim­tai su­si­žeis­tu­me, nu­šal­tu­me ko­jas, ta­čiau to­kias min­tis vy­da­vau ša­lin. Lai­mei, rim­tų trau­mų ne­pa­ty­rė­me“, – sa­ko A. Gu­re­vi­čius. Ta­čiau neiš­ven­gė nu­broz­di­ni­mų, o per­bri­dę pla­tes­nes, gi­les­nes upes nuo šal­čio ne­jaus­da­vo ko­jų pirš­tų.

Žy­gei­vius ne kar­tą mer­kė lie­tus, dau­žė kru­ša, o nak­ti­mis sting­dė šal­tis. D. Biek­šai­tė sa­kė, jog to­kiam šal­čiui ne­bu­vo pa­si­ruo­šę, trū­ko šil­tų drabužių. Su­si­reng­da­vo vis­ką, ką tu­ri, bet šal­tis vis tiek smelk­da­vo­si iki kau­lų sme­ge­nų.

Kar­tais tek­da­vo va­žiuo­ti klam­piais ke­liais, dvi­ra­čiai taip ap­lip­da­vo pur­vu, jog ne­be­si­suk­da­vo ra­tai. „Su­mes­da­vo­me dvi­ra­čius, daik­tus į upę ir lauk­da­vo­me, kol pur­vas nu­si­plaus“, – pa­sa­ko­jo žy­gei­viai.

Sun­ku­mų ki­lo ir ban­dant per­va­žiuo­ti na­cio­na­li­nį par­ką, ku­ria­me la­bai griež­tos tai­syk­lės, rei­ka­lau­jan­čios spe­cia­lių lei­di­mų. A. Gu­re­vi­čiui dėl to bu­vo ypač ap­mau­du, juo­lab kad lei­di­mai bu­vo už­sa­ky­ti, ta­čiau įvy­ko ne­su­sip­ra­ti­mas ir te­bu­vo iš­duo­ti lei­di­mai ke­liau­ti Ki­ni­jos pa­sie­niu. Žy­gei­viams te­ko ge­rą ga­ba­lą ke­lio grįž­ti at­gal ir ke­liau­ti ne to­kiu įdo­miu marš­ru­tu.

Be­ga­li­nį džiaugs­mą su­kel­da­vo te­le­fo­ni­nis ry­šys, nes tai pa­si­tai­ky­da­vo ypač re­tai. Ke­liau­to­jai pul­da­vo skam­bin­ti ar­ti­mie­siems, drau­gams, su­si­ži­no­ti, kas nau­jo na­muo­se, ir pra­neš­ti, kad su jais vis­kas ge­rai. Elekt­ros įkrau­ti te­le­fo­nų, ka­me­ros ir fo­toa­pa­ra­tų ba­te­ri­joms pa­si­ga­min­da­vo sau­lės mo­du­liais.

Žy­gio da­ly­viai vie­nin­gai su­tin­ka, kad ši iš­vy­ka, nors ir sun­ki, bu­vo pa­ti įspū­din­giau­sia. A. Gu­re­vi­čius sa­ko, kad to­kiems žy­giams be fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo bū­ti­nas ir psi­cho­lo­gi­nis nu­si­tei­ki­mas. Šio žy­gio kom­pa­ni­ja bu­vo po­zi­ty­vi ir mo­ty­vuo­ta.

Vie­nas iš ro­man­tiš­kiau­sių fil­mo epi­zo­dų – žy­gei­vių A. Gu­re­vi­čiaus ir D. Biek­šai­tės su­ža­dė­tu­vės kal­no vir­šū­nė­je.

Ne pir­mas fil­mas

Prog­ra­muo­to­ju dir­ban­tis A. Gu­re­vi­čius prieš ke­lerius me­tus su par­tne­riu įkū­rė ne­pel­no sie­kian­čią or­ga­ni­za­ci­ją „Špi­kis“. Ji or­ga­ni­zuo­ja tu­ris­ti­nes ke­lio­nes dvi­ra­čiais bei ku­ria apie tai do­ku­men­ti­nius fil­mus.

Tai jau ket­vir­ta­sis „Špi­kio“ fil­mas, pa­sa­ko­jan­tis apie įspū­džius, pa­tir­tus ke­liau­jant dvi­ra­čiais. Anks­čiau vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­ty­tos juos­tos „Dvi­ra­čiais per Al­ta­jų“, „Dvi­ra­čiais per Hi­ma­la­jus“ ir „Dvi­ra­čiais per Gru­zi­ją“.

Nau­jos ke­lio­nės A. Gu­re­vi­čius dar ne­sup­la­na­vęs. No­rė­tų ap­lan­ky­ti Mon­go­li­ją, Ru­si­ją, Pie­tų Ame­ri­ką.

VšĮ „Špi­kis“ nuo­tr.

ŽY­GEI­VIAI: Po Kir­gi­zi­ją dvi­ra­čiais be­veik mė­ne­sį ke­lia­vo pen­kie­se (iš kai­rės): Re­na­ta Kal­vai­ty­tė, Aud­rius Šniukš­ta, Al­gir­das Gu­re­vi­čius, Rū­ta Sy­mi­nai­tė ir Dag­nė Biek­šai­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

OR­GA­NI­ZA­TO­RIUS: Žy­gio dvi­ra­čiais ini­cia­to­rius ir or­ga­ni­za­to­rius Al­gir­das Gu­re­vi­čius šiau­lie­čiams pri­sta­tė nau­jau­sią do­ku­men­ti­nį fil­mą „Dvi­ra­čiais po Kir­gi­zi­ją“ ir at­sa­ki­nė­jo į žiū­ro­vų klau­si­mus.

VšĮ „Špi­kis“ nuo­tr.

UPĖS: Siau­res­nes upes pa­vyk­da­vo per­va­žiuo­ti. Pla­tes­nes, srau­nes­nes tek­da­vo per­bris­ti.

GRO­ŽIS: Vi­sus sun­ku­mus at­pirk­da­vo įspū­din­gi vaiz­dai.

AK­ME­NYS: Kar­tais te­kdavo ke­liau­ti  ke­liais, kur nė­ra ke­lio – tik ak­me­nys.