Naujausios
Kitapus tvoros
Jie vadinami sunkiais vaikais. Daugumos jų gyvenimo biografijose — žodis „teistas“. Kiekvieno praeitis sava. Sava ir ateitis. Bendra tik dabartis — dvi dešimtys paauglių gyvena kitapus tvoros, Gruzdžių vaikų socializacijos centre.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Bėgiais iš namų
Gruzdžių vaikų socializacijos centre, viename iš septynių tokio tipo šalies įstaigų, besirūpinančių nepilnamečių teisės pažeidėjų socializacija ne kalėjimo sąlygomis, pamokos jau baigėsi. Šurmuliuojantys berniukų būriai pasipila į koridorių. Bandydami prasmukti, vos spėjame atsakyti iš visų pusių pasigirdusiam „laba diena“.
Vaikų žvilgsniai smalsauja: pas ką mes. Užsukus į vieną iš klasių, berniukai kone vienu metu atsistoja. Klasės gale, prie lango, sėdintis paauglys, vadinkime jį Martynu, paklaustas, kaip čia atsidūrė, atviras: vagiliavo, bėgo iš namų.
„Neidavau namo, neįdomu, nėra ką ten veikti“, — neslepia Martynas.
Iš Marijampolės atvežtas šešiolikmetis centro darbuotojams pasakojo iš namų sprukdavęs visada vienu keliu: bijodamas paklysti į Kauną traukdavo geležinkelio bėgiais. Pakeliui bėglys dažniausiai būdavo sulaikomas.
Paskui Martynas su bendraamžių kompanija keliskart apsivogė, buvo nuteistas. Atvežtas į Gruzdžius jis ir vėl prisiminė seną įprotį. 2008-ųjų pavasarį spruko iš Šiaulių arenos, kurioje su draugais stebėjo krepšinio rungtynes.
Iki laisvės Martynui liko kelios dešimtys dienų. Ką darys išėjęs kitapus centro tvoros? Paauglio akys nukrypsta į langą: „Važiuosiu namo. Jei ten atsibos, išeisiu.“
Kas yra sviestas?
Berniukai noriai pasakoja savo istorijas, dažnai šokiruojančias. O paaugliai jas kloja tarsi didžiuodamiesi.
Akmeniškis Audrius (visų vaikų vardai yra pakeisti) nelankė mokyklos — iš namų išeidavo anksti rytą ir sugrįždavo tik įdienojus. Melas tęsėsi trejus metus.
Mokslai nedomino ir šešiolikmečio klaipėdiečio Simo. Asocialioje šeimoje augęs jis tėvams nerūpėjo. Tačiau parūpo policijai, kai Simas su vyresniais „kolegomis“ buvo sulaikytas už plėšimą.
Sunkių vaikų auklėjimu užsiimanti pedagogė Rita Gaidamavičiūtė kone mintinai žino ne vieną čia gyvenančio ar gyvenusio vaiko istoriją. Per kelis darbo dešimtmečius pasitaikę nuteistųjų, kurių nusikaltimai ne kraupino, o, sako Rita, spaudė širdį. Štai vienas dvylikametis šių namų gyventojas paklaustas, kodėl nusikalto, aiškino dešrą ir batoną vogė, nes labai norėjo valgyti. Kitas į Gruzdžius atvežtas berniukas mažametis paskatintas užsitepti sviesto, prisipažino nežinantis, kas tai yra sviestas.
Nuo tuščio lapo
Dūzgiantį avilį primenančiame centre, anot pedagogės Ritos, pasitaiko ir pasistumdymų, ir rimtesnių barnių, o kartais ir muštynių. „Žaidė berniukai šaškėmis, susistumdė, susipyko, — prisimena R. Gaidamavičiūtė. — Žiūrėk, ir lenta užsimojo. Tenka stoti į vidurį.“
Arba pasityčioja vienas iš kito. Čia taip pat galioja įtakingųjų taisyklės, o kiekvienas naujai atvykęs turi užsitarnauti vietą po saule.
Centro direktorius Henrikas Gaidamavičius pasakojo apie berniukų svajones.
„Visi jie pasakoja namuose turintys va tokius televizorius, — direktorius plačiai išskečia rankas. — Turi didelius namus, puikius tėvus.“
Direktorius žino: berniukų piešiama pilnatvė — vizija, svajonė. Realybė liūdnesnė: asociali mama, patėvis, smurtas, keiksmai.
„Pas mus bylos su praeitimi užverčiamos, — teigia H. Gaidamavičius. — Pradedame rašyti naują lapą. Jis visai tuščias ir mes pradedame nuo pradžių. Nesvarbu, kas vaikai buvo — vagys, plėšikai ar žmogžudžiai, nesvarbu, jei praeityje net aštuonios baudžiamosios bylos.“
Pirmiausia pareigos
Šiuose namuose, sako H. Gaidamavičiaus, pirmiausia pareigos, o tik paskui — teisės. Kai taisyklės aiškios ir konkrečios, su vaikais nesunku susitarti, o be jų būtų chaosas.
Teismo sprendimu į socializacijos centrą atvažiavęs vaikas mėnesį negali išeiti į miestelį, o atostogų gali prašytis praėjus trim mėnesiams, ir tik tuomet, jei gerai elgėsi. Paauglys, norintis išpirkti kaltę, privalo rodyti iniciatyvą atliekant ūkio darbus.
„Vaikų skirtingi likimai, dažniausiai sunkūs, išdraskyti. Koreguoti jų gyvenimus nėra lengva, — sakė įstaigos vadovas. — Kad žinotumėte, kokia mokytojų kaita pas mus! Keturi ar penki vaikai klasėje sėdi, o mokytojai palūžta nuo jų įžeidžiančių komentarų, keiksmažodžių“.
Nereikalingi
Centro teritorija aptverta bemaž pusantro metro tvora, tačiau vartai plačiai atlapoti.
Pauagliai žino, kad pabėgęs būsisurastas ir turėsi atsisakyti malonumų, kurie numatyti už gerą elgesį: laisvalaikio prie kompiuterio, pasivaikščiojimo po Gruzdžius, išvykų ir atostogų.
Netekti galimybės sugrįžti namo jaunieji teisėtvarkos pažeidėjai bijo labiausiai. Todėl nepažeisti centro taisyklių stengiasi ir tie, kurie žino, kad namuose jų ir nelaukia.
„Kad ir per Kalėdas, — sako direktorius. — Smagu, jei visi vaikai jas švęstų namuose. O žiūrėk, kokių penkių ar šešių vaikų tėvai bando išsisukti neturintys galimybės sūnaus pasiimti.“
Artimiausių žmonių atstumti paaugliai keikia savo motinas, grasina susidoroti, keršyti ir pyksta ant viso pasaulio.
Pasak R. Petrauskytės, jei tėvai asocialūs, jei vaikas auga jų aplinkoje, vargu, ar jis gali užaugti kitoks. Grįžę į namus centro auklėtiniai dažniausiai bando kabintis į gyvenimą, bet aplinka vėl provokuoja nusikalsti.
LAISVĖ: Batais apkabinėta raketa — laisvės simbolis. .
APLINKA: Centro socialinė pedagogė Romana Petrauskytė įsitikinusi, kad nusikaltusiųjų likimus lemia aplinka, kurioje vaikai bręsta.
APRIBOJIMAS: Gruzdžių socializacijos centre dabar ugdomi 23 paaugliai, kuriems apribota laisvė.
TVARKA: Socializacijos centro teritoriją tvarko vaikai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
