Kituose namuose kitokios Kalėdos

Ki­tuo­se na­muo­se ki­to­kios Ka­lė­dos

„Čia vi­sai ne­blo­gai. Bet ne na­mai“, – sa­ko Ri­ma. Šie­met bus ant­ros Ka­lė­dos, ku­rias Ri­ma su­tiks val­diš­kuo­se na­muo­se. Šį­kart ne ka­lė­ji­me, o Nak­vy­nės.

Sa­vus na­mus pra­ra­dęs 72-ejų An­ta­nas Nak­vy­nės na­mų kam­ba­rį dar tik „ma­tuo­ja­si“ – jis čia nuo ko­vo.

Šiau­lių mies­to lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo tar­ny­bo­je nuo­la­tos gy­ve­nan­čių­jų, to­kių kaip Ri­ma ir An­ta­nas – ar­ti šim­to. Ši­tiek skir­tin­gų li­ki­mų Kū­čių va­ka­rą bus pa­kvies­ti prie bend­ro sta­lo. Kaip na­muo­se.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Trys de­šim­tys me­tų ne­lais­vė­je

Nak­vy­nės na­muo­se 53-ejų Ri­ma (var­das pa­keis­tas) at­si­ra­do prieš pat 2016-ųjų Ka­lė­das. Pri­si­bel­dė abu su vy­ru – ki­to pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vę.

Ga­vo ne­di­de­lį kam­ba­rė­lį – ma­žu­tį ir ne itin jau­kų, bet šil­tą. Įsi­kū­rė. Prob­le­mų, sa­ko, bu­vę vi­so­kių. Ne išim­tis ir su­tuok­ti­nio iš­gė­ri­nė­ji­mas. Lai­mei, val­diš­kų na­mų dar­buo­to­jai bu­vo ge­ra­no­riš­ki, į gat­vę neiš­me­tė.

Šian­dien jie­du gy­ve­na vi­sai ne­blo­gai. Ri­ma daug lai­ko pra­lei­džia vir­tu­vė­je – ne­tu­ri mie­les­nio už­siė­mi­mo, kaip ga­min­ti mais­tą ir tor­tus kep­ti.

Su­tuok­ti­nis – auk­sa­ran­kis sta­ty­bi­nin­kas, die­no­mis už­dar­biau­ja. Ge­ria da­bar kur kas ma­žiau. Jo už­dar­bio ir Ri­mos neį­ga­lu­mo pi­ni­gų pa­kan­ka abiem pra­si­mai­tin­ti, su­si­mo­kė­ti įstai­gai už pra­gy­ve­ni­mą.

Vis­ dėlto pa­si­tei­ra­vus apie ar­ti­muo­sius, apie tik­rus na­mus, į ku­riuos Kū­čių va­ka­rą su­si­rink­tų vi­sa šei­ma, Ri­mos bal­sas su­vir­pa. Nė­ra na­mų, sa­ko. Se­niai nė­ra. Dėl to kal­ti­na tik sa­ve.

Ri­mos gy­ve­ni­mas – ir dė­mė­tas, ir vin­giuo­tas. Pa­čios žo­džiais, tik­ra „pa­ra­zit­ka“ bu­vu­si.

14-os at­si­dū­rė vai­kų ko­lo­ni­jo­je – už vie­nos „mer­gel­kos su­mu­ši­mą“. Grį­žu­siai lais­vė­je be nuo­ty­kių grei­tai ta­po nuo­bo­du – pra­si­dė­jo „sma­gus“ gy­ve­ni­mas su įtar­ti­no­mis kom­pa­ni­jo­mis: al­ko­ho­lis, chu­li­ga­niz­mai, or­gi­jos, va­gys­tės. Ti­ki­na, kal­tę dėl vis­ko pri­siim­da­vu­si daž­niau­siai vie­na – „drau­gų“ ne­pa­kiš­da­vu­si.

Teis­tu­mų skai­čių Ri­ma iš­trans­liuo­ja nė ne­mąs­ty­da­ma: vie­nuo­li­ka. Ne­lais­vė­je per 53 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do be­veik 30.

Pas­ku­ti­nį­syk įka­lin­ta Ri­ma grįž­ti ne­be­tu­rė­jo kur: ma­ma, su ku­ria gy­ve­no, jau bu­vo mi­ru­si, o bu­tą pe­rė­mu­si se­suo – dėl to Ri­mos net ne­be­pa­ži­nu­si.

Nors ir grį­žu­si į nie­kur, bu­vu­si ka­li­nė ban­dė ka­bin­tis: krei­pė­si į dar­bo bir­žą, ap­si­sto­jo Nak­vy­nės na­muo­se. Ta­čiau ko­ją vėl pa­ki­šo al­ko­ho­lis, pa­skui dar ir kvai­ša­lai – su val­diš­kais na­mais te­ko at­si­svei­kin­ti. Teis­tu­mų skai­čius di­dė­jo.

„Kai pa­gal­vo­ju, kiek prau­lia­vo­ta, ga­lė­jau du na­mus pa­si­sta­ty­ti. Mo­ti­na de­ga­li­nė­je dir­bo, pi­ni­gų ne­trū­ko – į de­ši­nę, į kai­rę. Kai yra pi­ni­gų, ne­trūks­ta ir drau­gų, – se­nus juo­dus lai­kus pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. – Jei pi­ni­gų vis tiek pri­trūk­da­vom – vog­da­vom, ne išim­tis ir plė­ši­mai. Kiek blo­gio pri­da­ry­ta!“

Kai grį­žo iš ka­lė­ji­mo, su­ti­ko žmo­gų. Naš­lį, ne­teis­tą, pra­gė­ru­sį na­mus. 2008-ai­siais suė­jo į po­rą, iš­si­nuo­mo­jo ne­di­de­lį bu­tu­ką.

Iš pra­džių nuo­mos kai­nos bu­vo pa­ken­čia­mos. Me­tams bė­gant, nuo­mo­tis ta­pę per bran­gu. Tai­gi 2016-ai­siais ap­si­gy­ve­no Nak­vy­nės na­muo­se. Su al­ko­ho­liu ti­ki­na „už­ri­šu­si“ – pro­to įgi­jo, o ir svei­ka­ta ne­be­lei­džia. Iš­sib­lai­viu­si ėmė su­vok­ti, ko gy­ve­ni­me pri­da­ry­ta – jei tik me­tai grįž­tų, pa­lik­da­mi šian­die­ni­nį pro­tą.

Abu su vy­ru per­ka lo­te­ri­jos bi­lie­tus. Pas­va­jo­ja – lai­mė­ję nu­si­pirk­tų ne­di­de­lį na­me­lį kur nors vien­kie­my­je, įsi­gy­tų gy­vu­lių, il­gai ir lai­min­gai gy­ven­tų...

O kol kas sto­vi ei­lė­je so­cia­li­niam būs­tui gau­ti – Ri­mos nu­me­ris ei­lė­je ko­ne 500-asis.

Ko­kios jiems bus šių me­tų Ka­lė­dos? Mo­te­ris sa­ko, kad vos apie šven­tes pa­gal­vo­jus, gerk­lė­je įstrin­ga gu­mu­las... Jau da­bar ži­no: prie bend­ro Kū­čių sta­lo su ki­tais be­na­miais jie­du ne­sės. Ge­riau tą va­ka­rą ty­liai pra­leis sa­vo kam­ba­ry­je.

Be na­mų ir be pi­ni­gų

72-ejų An­ta­no gy­ve­ni­me – spal­vos švie­ses­nės. Ang­li­jo­je gy­ve­nan­tys sū­nūs vis kvie­čia at­va­žiuo­ti. Tai kas, kad per šias Ka­lė­das ne­nu­va­žiuos, svar­bu, kad kaž­kas kvie­čia. Tie­sa, bu­vo nu­va­žia­vęs, bet il­giau ne­gu tris mė­ne­sius ne­pa­bu­vo.

Il­ga­me­tis vai­ruo­to­jas su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na lai­kus, kuo­met gy­ve­no su žmo­na vie­na­me iš Tra­kų gat­vės bend­ra­bu­čių. Ka­lė­dos ta­da bū­da­vu­sios švie­sios.

Tam­sa už­slin­ko prieš de­šimt­me­tį su­tuok­ti­nei mi­rus. Kęs­ti vie­nat­vę ta­po su­dė­tin­ga, to­dėl „pa­dė­jo“ iš­ge­rian­tys kai­my­nai. Kri­tęs vi­su grei­čiu že­myn. Ti­ki­na, mė­gi­nęs at­si­kra­ty­ti kas­die­nio iš­gė­ri­nė­ji­mo – juk te­be­dir­bo ke­liuo­se dar­buo­se, bet at­si­kra­ty­ti se­kė­si sun­kiai. Nusp­ren­dė par­duo­ti bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­lį ir nu­si­pirk­ti bu­tą ki­to­je mies­to vie­to­je.

Už kam­ba­rį su­ly­go 5 000 li­tų. Pa­siė­męs tik ke­lis šim­tus li­tų ir pa­ti­kė­jęs pa­ži­no­tu pir­kė­ju, ne­pa­si­ra­šė sko­los la­po.

Iš­si­nuo­mo­jo ne­di­de­lį bu­tą be pa­to­gu­mų – nuo­mos mo­kes­čiui žie­mos lai­ko­tar­piu pa­dvi­gu­bė­jus, pri­si­glau­dė drau­go šei­mos bu­te.

Pa­ga­liau su­si­ra­dęs bu­tą ir pa­pra­šęs li­ku­sių pi­ni­gų, An­ta­nas iš pir­kė­jo ga­vo špy­gą. „Taip li­kau ir be na­mų, ir be pi­ni­gų“, – sa­ko vy­ras.

Glau­dė­si pas vie­ną drau­gą, pas ki­tą, pas tre­čią. O ket­vir­tas pa­ra­gi­no pa­siieš­ko­ti val­diš­ko būs­to. Taip at­ra­do Nak­vy­nės na­mus.

Pri­si­me­na, at­va­žia­vęs vė­lų va­ka­rą ir bu­vęs priim­tas nak­vy­nei.

Šių me­tų pa­va­sa­rį An­ta­nas priim­tas į Lai­ki­no­jo ap­gy­ven­di­ni­mo įstai­gą kaip nuo­la­ti­nis jos gy­ven­to­jas.

„Ko man trūks­ta? Du­šas, šva­ri pa­ta­ly­nė, šil­tas kam­ba­rys“, – šyp­so­si.

Su kam­ba­rio kai­my­nu su­ta­ria, tik pa­sta­ra­sis kiek už­da­res­nis, į kny­gas įni­kęs. Skai­ty­tų ir An­ta­nas, bet jo akys lei­džia tik to­li­mus vaiz­dus ma­ty­ti, tad mie­liau klau­so­si ra­di­jo.

Kar­tais ke­liau­ja ap­lan­ky­ti pa­žįs­ta­mų – gy­dy­to­jai dėl prieš dau­ge­lį me­tų pa­tir­tos ko­jos trau­mos pa­ra­gi­nę kas­dien nuei­ti ne ma­žiau kaip sep­ty­nis ki­lo­met­rus.

Su al­ko­ho­liu, sa­ko, be­veik ne­be­bend­rau­jan­tis. Sup­ran­ta jį kaip blo­gį.

Ka­lė­das An­ta­nas su­tiks grei­čiau­siai kar­tu su li­ki­mo bro­liais. Tu­ri kvie­ti­mą Ka­lė­das švęs­ti su drau­go šei­ma, ta­čiau kuk­li­na­si. Įsi­ti­ki­nęs, kad prie Kū­čių sta­lo tu­ri su­sės­ti ar­ti­miau­si žmo­nės.

„Ka­lė­dos – šven­tas rei­ka­las. Pri­si­me­nu, jau­nys­tė­je net sep­ty­nis ki­lo­met­rus per pus­nis bri­dau, kad grįž­čiau na­mo, į kai­mą. Per to­kias šven­tes ne­bū­ti na­muo­se su ar­ti­mai­siais – nu­si­kal­ti­mas“, – su nos­tal­gi­ja sa­ko vy­riš­kis.

Šven­tės be ar­ti­mų­jų

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro Lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo tar­ny­bos So­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rės Da­nu­tės Bo­gu­šie­nės tei­gi­mu, šių­me­tes šven­tes gy­ven­to­jai vėl švęs kar­tu. Kaip ir kiek­vie­nais me­tais, į įstai­gą grei­čiau­siai at­vyks ku­ni­gas, vi­si gy­ven­to­jai, ku­rių šiuo me­tu apie 100, bus pa­kvies­ti pa­bū­ti kar­tu, pa­klau­sy­ti dai­nų ir pa­dai­nuo­ti, iš­ger­ti ar­ba­tos, pa­bend­rau­ti.

Kai įstai­go­je gy­ve­no dau­giau šei­mų su vai­kais, ka­lė­di­nės šven­tės la­biau bū­da­vo orien­tuo­ja­mos į ma­žuo­sius. Da­bar čia gy­ve­na tik vie­na šei­ma, ku­rio­je au­ga ke­tur­me­tis.

Švęs­ti kar­tu ateis ne vi­si. Vie­niems šven­tė be bu­te­lio – ne šven­tė. O ki­tai, la­biau mo­ty­vuo­tai, gy­ven­to­jų da­liai Ka­lė­dos – liū­de­sio, il­ge­sio ir nos­tal­gi­jos lai­kas: juk čia jų ar­ti­mie­ji be­veik neuž­su­ka.

D. Bo­gu­šie­nė ži­no ne vie­ną at­ve­jį, kuo­met gy­ven­to­jas ti­ki­no dar­buo­to­jus ne­tu­rin­tis nė vie­no gi­mi­nai­čio, jo­kio ar­ti­mo­jo. Nors iš tie­sų vis­kas bū­da­vo ki­taip.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ke­lio­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­lis – čia gy­ve­na Ri­ma ir jos su­tuok­ti­nis.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro Lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo tar­ny­bo­je na­mus ra­dę ke­li šim­tai gy­ve­ni­mo už­ri­by­je at­si­dū­ru­sių šiau­lie­čių.

Lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo tar­ny­bos So­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rė Da­nu­tė Bo­gu­šie­nė sa­ko, kad šių­me­tės Ka­lė­dos įstai­go­je ir vėl bus bend­ros. Tik ži­no: ne vi­si gy­ven­to­jai išeis iš sa­vo kam­ba­rių – ki­tus gal­būt bus už­val­dęs liū­de­sys.