Naujausios
Kokią žuvį gaudys regionai?
Migracijos upė platėja, o valdžios išrinktieji nuo griūvančio Gedimino kalno bando dairytis į regionus. Vieną dieną demonstruoja rūpestį, kitą – vis labiau centralizuoja valdymą, naikindami valstybinių įstaigų padalinius regionuose. Kitą mėnesį turėtų pasirodyti regioninės plėtros gairės, o iki metų pabaigos paaiškės, kokia yra kiekvieno regiono specifika, į kurią bus nukreipiamos investicijos. Šiaulių regionas gali tapti pilotiniu regionu išbandyti naujovę.
Vidaus reikalų viceministras Giedrius SURPLYS sako, jog regionų dirbtinai neskaido, tačiau duos „meškerę“ ambicijoms ir raumenims auginti. Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininkas Vitalijus Mitrofanovas tokia meškere apsidžiaugtų, nes „savivaldos praktiškai nėra“ ir žuvį gaudo tik centrinei valdžiai leidus.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
– Apie kokią meškerę jūs kalbate? – „Šiaulių kraštas“ klausė vidaus reikalų viceministro Giedriaus Surplio.
– Yra penki principai, kuriais remiantis konstruojame regioninės politikos paketą.
Pirmas – stipri savivalda. Savivaldybėms bus suteikta daugiau galių rinkti mokesčius ir juos pasilikti savo reikmėms. Savivaldybės galės greičiau gauti valstybės žemę patikėjimo teise, jeigu turės potencialų investuotoją darbo vietoms kurti.
Jau 2018 metų biudžete bus pokyčių: jeigu savivaldybė susirinks daugiau gyventojų pajamų mokesčio, negu planuota, nebus atimama valstybės dotacija, tos lėšos jai ir liks.
Antras principas – regionų specializacija. Iki šių metų pabaigos centrinė valdžia sutars su kiekvienu regionu dėl jo specializacijos krypčių, į kurias kryptingai telksime ir valstybės, ir Europos Sąjungos paramą, kad regionai būtų aiškūs apibrėžtos ekonominės specializacijos lyderiai šalies ir Europos mastu.
Trečia – optimizacija. Kiekviename kaime neturėtų būti po mokyklą, kultūros centrą, bendruomenės rūmus, biblioteką ir muziejų, galima viską sukelti į vieną multifunkcinį centrą ir turėti šiuolaikišką įstaigą, o likusius pastatus nugriauti.
Kita vertus, savivaldybės turėtų kooperuotis regioniniu lygmeniu viešojo transporto, socialinių paslaugų, neformaliojo švietimo srityse, nes žmonių mažėja.
Ketvirtas principas – suderinta valstybės plėtra. Regionas turi vystytis ta linkme, kurią mato valstybė, o valstybė turi atliepti regiono išsivystymą, specializaciją, tiesdama kelius, geležinkelius ir t. t.
Visos priemonės rugsėjo pabaigoje bus išleistos regioninės plėtros gairių pavidalu – kokie regioninės politikos tikslai, kur norime nueiti.
– Kas laukia Šiaulių regiono?
– Bendraujame su Šiaulių regiono plėtros taryba, verslo atstovais. Šiaulių regioną matome kaip vieną iš pirmųjų pavyzdinių regioninės specializacijos projektų.
Per kelerius metus pamatysime, kurios savivaldybės yra linkusios bendradarbiauti, kurios savivaldybės patenka į specializacijos modelį, kurios galbūt dreifuos link Klaipėdos arba Kauno regiono, kurios, nors yra kitose apskrityse, linksta į Šiaulių pusę.
Ekspertai tiria dabartinę ekonominę situaciją ir keletą tarptautinių tendencijų, kas galėtų tapti Šiaulių regiono specializacijos kryptimi. Namų darbus turi daryti ir daro Šiaulių regionas.
– Vadinasi, pačios savivaldybės turi tartis su kuo bendradarbiauti – Šiauliai su Telšiais, Panevėžiu ar Klaipėda?
– Taip.
– Vidinė konkurencija?
– Tikrai taip. Matome daug vidinių rezervų augti. Tikiuosi, kad konkurencinis mechanizmas suveiks gerąja prasme.
Finansų ministerija rengia rodiklių sistemą, kuri leis pamatyti, kiek savivaldybėse sukuriama darbo vietų, kiek kainuoja vienos mokyklos išlaikymas savivaldybėje X ir Y, kiek kainuoja socialinės paslaugos. Matysime, kas racionaliai tvarkosi, o kas tik imituoja tvarkymąsi.
Bus paskata pergalvoti, ar tokios savivaldybės, kaip žiedinės – Šiauliams tai aktualu – ar tokios didelės savivaldybės gali egzistuoti savo ribose.
– Jums turbūt žinomi valdančiosios daugumos pasiūlymai kurti Vakarų regioną su Klaipėda, Telšiais, Taurage, Šiauliais ir Klaipėda, centras būtų Klaipėdoje, ir Rytų regioną su Alytumi, Kaunu, Marijampole, Panevėžiu, Utena ir centru Kaune? Kitas variantas – Šiaurės regionas (Klaipėda, Telšiai, Tauragė, Šiauliai, Panevėžys), kurios centras būtų Klaipėda arba Šiauliai, ir Pietų regionas (Alytus, Kaunas, Marijampolė, Utena) su centru Kaune?
– Tai tik vienas iš variantų. Yra pasiūlymų valstybę skirstyti pagal etnografinius regionus, yra paskaičiavimų, kad Lietuva apskritai vienas regionas.
Šiuo metu dirbtinai regionų neskaidome, nes nematome poreikio dabartiniame ES finansavimo periode (iki 2020 metų). Parama iš esmės išdalyta, regionai veikia apskričių pagrindu. Visa tai griauti reikštų, kad vėluojame su ES parama, nutrūksta daugelis projektų.
– Ar įmanoma tolygi regionų plėtra, kai egzistuoja labai dideli regionų skirtumai?
– Tikrai ne. Nereikia tikėtis, kas Skuode bus toks pats atlyginimas kaip Vilniuje. Regioninės politikos tikslas – ne išlyginti sąlygas, bet padaryti, kad atskirtis nebedidėtų, kad kiekvienas miestelis turėtų savo darbo vietas su augančiais atlyginimais, kiek įmanoma sumažinti gyventojų skaičiaus mažėjimą.
– Bet tai idealus variantas, nes būtent regionai traukiasi.
– Luktelėkime priemonių su vaiko pinigais, su lengvatinėmis paskolomis jaunoms šeimoms mažesniuose miesteliuose, pažiūrėsime.
– Ar nemanote, kad perkėlus kurią nors valstybės instituciją, pavyzdžiui, į Šiaulius, miestui ir regionui taip pat būtų nauda?
– Galiu duoti Estijos pavyzdį: estai įsipareigojo iš Talino 1 000 darbuotojų perkelti į mažesnius miestus. Pirmas žingsnis buvo švietimo ministerija, kuri perkelta į Tartu. Dalis darbuotojų jau grįžo į Taliną, nes Švietimo ministerijai svarbu ne kur universitetas, o kur dirba Vyriausybė.
30 ar 100 ministerijos darbuotojų ekonominį augimą sukeltų tik laikinai. Ekonomiką augina verslas.
Kita vertus, turime mintį, kad kiekviena reorganizuojama valstybės įmonė turėtų pereiti regioninį filtrą: galbūt miškų įmonė turėtų veikti, kur daugiausia miškų, o geležinkelio įmonė turėtų veikti ten, kur yra geležinkelio mazgai.
Jeigu valstybės tarnyboje reikia gerų darbuotojų, ar iš Vilniaus jie važiuotų į Raseinius ar Kelmę?
– Bet gal Kelmėje atsirastų vietinių?
– Tuo neabejoju, bet kai kalbama apie šimtą žmonių... Investuotojus pritraukti sunku, nes jau trūksta darbo jėgos.
Vidaus reikalų ministerijos nuotr.
Vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys sako, kad Lietuvoje bent iki 2020 metų neplanuojamas joks regionų perskirstymas. Pernai Lietuva statistiškai buvo padalyta į Lietuvą ir Vilnių.
„Lietuvoje užtektų vieno mero“
Tikslas – tapti pilotiniu regionu
Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininkas ir Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas pripažino, kad šiuo metu vyksta konkurencinė kova, kas taps pilotiniais regionais išbandyti naujas plėtros idėjas. Stebisi, kad to siekia net Klaipėda.
Šiaulių regionas, jo nuomone, yra patrauklus šiam projektui, nes turi daug skirtingo potencialo.
„Šiauliuose – oro uostas, galima gabenti pramonines prekes, sandėliuoti, pramoninis parkas, LEZ, dviračių, elektronikos pramonės potencialas, – vardijo V. Mitrofanovas. – Radviliškis turi vieną didžiausių geležinkelio mazgų, mašinų pramonė buvo stipri. Kelmės rajone stipri pienininkystė, regioninis parkas. Pasienio kraštas – Akmenė, Pakruojis ir Joniškis. Pakruojis ir Joniškis stiprūs žemės ūkiu, žemės ūkio produkcijos perdirbimu, Akmenė turi specifiką statybų pramonėje“.
Paskui pilotinę priemonę ateitų ir pinigai.
„Yra numatyta vieno milijono eurų pagalba, jeigu ateis įmonė, norinti investuoti į plyną lauką, – sakė V. Mitrofanovas. – Už tuos pinigus bus galima sukurti infrastruktūrą – pakloti kelią, atvesti vamzdynus ir panašiai.“
Norėtų kvotos per viešuosius pirkimus
Tam, kad savivaldybės galėtų prisiimti didesnę riziką, Akmenės rajono mero teigimu, reikia joms suteikti daugiau galimybių.
„Šiandien, jeigu ateina investuotojas, yra tik vienas būdas skirti žemę be konkurso – per Regiono plėtros tarybą pripažinti tą investiciją reikšminga regionui“, – sakė meras.
V. Mitrofanovas atkreipia dėmesį, kad dažnai orientuojamasi į stambias investicijas, bet didesnę dalį BVP sukuria smulkusis ir vidutinis verslas.
„Egzistuoja nuostata 5 procentus paslaugų ar prekių privalomai pirkti iš socialinių įmonių. Buvo pasiūlymas – 10 procentų ir įtraukti smulkiojo bei vidutinio verslo įmones, registruotas toje savivaldybėje. Negali Akmenės rajone esantis knygynas konkuruoti su stambia kompanija, iš kurios perkame prekes per Centrinę viešųjų pirkimų sistemą. Gal geriau sumokame keliais centais daugiau vietinei įmonei, nes ji labiau atlieka socialinę funkciją? Ta įmonė nei praturtės, nei ferarį nusipirks“, – komentavo V. Mitrofanovas.
Jo žodžiais, Prancūzijoje egzistuoja kvota nuo biudžeto: „Jeigu aš turiu 25 milijonų eurų biudžetą, tai už 10 procentų galiu pirkti iš savo savivaldybėje registruoto smulkiojo ir vidutinio verslo. Tai stiprintų regioną.“
„Savivaldos praktiškai nėra“
Regiono plėtra dažnai suvokiama tik kaip pinigų įsisavinimas, ypač – Europos Sąjungos. V. Mitrofanovas mano, kad regiono plėtra yra įvairių regioninių priemonių visuma, kuri skatintų investicijas. Pavyzdžiui, žmogiškųjų išteklių saugojimas – nukreipti studijas už valstybės lėšas baigusius studentus į regionus atidirbti tam tikrą laikotarpį.
„Keista, kad valstybė, investuodama didžiulius pinigus į aukštąjį mokslą, išsklaido potencialą, paleidžia žmones. Man sako, kad tai – prievarta, sovietizmas. Daug kas iš sovietizmo perimta, bet to neakcentuojame“, – sako V. Mitrofanovas. Ir siūlo: jeigu jaunuoliai atvažiuotų dirbti į regioną, jie galėtų trejus metus būti atleidžiami nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio.
„Valstybė turi reguliuoti per mokestinę sistemą. Girdėti pasiūlymus, bet šiandien sukamės aplinkui Vilnių“, – sako Akmenės rajono meras.
Jis mato ne regioninę plėtrą, bet atvirkščią procesą: stambinamos Darbo biržos, urėdijos, jau girdėjęs apie vienos vandens tiekimo įmonės Lietuvoje kūrimą.
„Pavyzdžiui, aš rašau raštus Transporto inspekcijai, Susisiekimo ministerijai, kad leistų Akmenės autobusų parkui atidaryti maršrutą Naujoji Akmenė–Vilnius. Man atsako, esą mūsų žmogus turi atsikelti ankstų rytą, nuvažiuoti į Ventą, ten palaukti autobuso Mažeikiai –Vilnius ir nuvažiuos. Dar gali nuvažiuoti į Šiaulius. Transporto inspekcija, kuri tvirtina maršrutus, neduoda mums to maršruto, – stebėjosi savivaldos ignoravimu V. Mitrofanovas. – Tai kur žiūri Konkurencijos taryba? Didžiosios kompanijos, padariusios lobizmą, nenori tų maršrutų konkurencijos. Transporto inspekcija mums nurodinėja, kaip nuvažiuoti į Vilnių!“
Ar tai reiškia, kad savivalda nėra stiprinama?
„Ne, ji mažėja, savivaldos praktiškai nėra. Juokauju, kad mes tampame vykdomojo komiteto pobūdžio įstaigomis, vykdome nurodymus iš toli“, – sako V. Mitrofanovas. Jo nuomone, kalbose apie savivaldos veiklos efektyvumą yra „labai daug netiesos“.
„Lietuvoje savivaldybės yra pačios didžiausios Europoje. Tarkime, Estijoje buvo per 700, susimažino iki 200, jų tikslas – pasiekti 170. Latvijoje – 120. Dėl efektyvaus valdymo savivaldybėse Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovui pajuokavau: Londone yra aštuoni milijonai gyventojų ir vienas meras, ko gero, Lietuvai irgi užtektų vieno mero“, – ironizavo V. Mitrofanovas.
Jis savivaldos ribas iliustruoja ir kitu pavyzdžiu: „Jeigu ukrainietis, ar kitas užsienietis pas mus nori atidaryti įmonę, jis Migracijos tarnybai turi pristatyti verslo planą. Nuo kada Migracijos tarnyboje dirba ekonomistai, vadybininkai, kurie vertina verslo planus? Kitas absurdas – įmonė dirba šešeri metai, moka mokesčius, ir kai reikia licenciją pratęsti, vėl reikalauja verslo plano. Užsieniečių galimybė regionuose kurti įmones būtų lengvesnė, jeigu savivaldybėms būtų daugiau leista“.
Nori gaudyti žuvį
V. Mitrofanovas mano, kad tik deklaratyvus regioninės plėtros gairių išdėstymas neduos naudos, reikalingi teisės aktai, kurie padėtų regionams stiprėti.
Ar gali kai kurios Šiaulių regiono savivaldybės migruoti, pavyzdžiui, prie kitų regionų – Kauno ar Klaipėdos? „Nemanau“, – sako V. Mitrofanovas. Bet jeigu Šiaulių regionas kooperuotųsi su Klaipėda, naivu tikėtis, kad Šiauliai taptų regiono centru?
„Ne struktūra kuria nepriklausomybę miestui, – atsakė V. Mitrofanovas. – Kuria mokestiniai sprendimai, švietimas, perkvalifikavimas, darbdavių santykiai su savivaldybe, valstybe.
Kai sakoma, jog merai neieško investicijų, aš sakau – mes neturime meškerės. Mes norime gaudyti žuvį, bet mums draudžia ją turėti.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininkas, Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas sakė, jog norėtų išgirsti iš Premjero Sauliaus Skvernelio bent tris sprendimus, kuriuos padarė dėl regionų plėtros. Jo teigimu, centrinė valdžia bando perimti kuo daugiau iš regionų, taip juos silpnindama.
