Naujausios
Kodėl slepiasi dėvėtų drabužių verslas?
Šiauliuose viena po kitos atsidaro naujos dėvėtų drabužių parduotuvės. Jos kuriasi ir miesto centre – pėsčiųjų bulvare. Ypač plečiasi šios prekybos tinklai. Tik pasikalbėti su dėvėtų drabužių verslo atstovais – misija neįmanoma. Pelningo milijoninio verslo imperija saugo savo paslaptis. Lietuva tampa tarpine dėvėtų drabužių rūšiavimo stotele tarp Rytų ir Afrikos. Kodėl taip slepiami šio verslo ypatumai nuo visuomenės?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Už prekystalio – tyla
Dėvėtų drabužių parduotuvėlė Šiaulių pėsčiųjų bulvare. Kelios vidutinio amžiaus pirkėjos. Pardavėja iš pradžių pasipiktina, kodėl norime sužinoti, kaip bulvare išsilaiko dėvėtų drabužių parduotuvėlė, kai užsidarė ne viena naujų drabužių ar batų parduotuvė.
Galiausiai pardavėja atremia visus klausimus. Kitoje parduotuvėje – tokia pati tyla.
Didžiausia dėvėtų drabužių parduotuvių koncentracija – arčiau centrinio Šiaulių turgaus.
Užeiname į vieną dėvėtų drabužių tinklo parduotuvių. Pardavėjos, ramiai stovėjusios ir gurkšnojusios kavą, išgirdusios, kad norime pasikalbėti, sprunka.
Kitas dėvėtų drabužių prekybos tinklas. Pardavėja pakviečia vadybininkę. Ši šypsodamasi tikina, kad kalbėti negali. Skambina parduotuvių tinklo savininkams. Šie leidžia pasikalbėti, bet tik su sąlyga, kad neminėsime nei parduotuvės pavadinimo, nei pavardžių.
Vadybininkė aptakiai pasakoja, kaip rūpinasi klientais, prekių kokybe. Klausiame, kodėl šį rudenį pabrango prekės. Kalbinti pirkėjai sakė, kad šiame prekybos centre, pavyzdžiui, moterišką paltą ar puspaltį galėjai nusipirkti už 20 – 40 litų. Šiemet – už 60 – 120 litų.
„Ką jūs? Niekas nepabrango. Nieko nepastebėjau“, – šypsojosi vadybininkė.
Iš rankų – į rankas
Einame į kito dėvėtų drabužių prekybos tinklo parduotuvę. Skaitytojai „Šiaulių kraštui“ pasakojo, kad šioje parduotuvėje, kai į salę nešamos naujos prekės, kartais eilėje net susistumdoma.
Pasakojo ir tai, kad nemaža dalis pirkėjų – su didžiuliais krepšiais, spėja, kad perpardavinėtojai.
Prekybos salėje sutinkame ir atsakingas pareigas einančių žinomų žmonių, ir pensininkų, ir gimnazisčių.
Apie visa tai ir norime pasikalbėti su parduotuvės darbuotojomis. Pardavėja siunčia mus pas vyresniąją pardavėją. Ši siūlo kalbėtis su kitą dieną parduotuvėje būsiančia direktore.
Susisiekus su direktore, ši atsisako kalbėtis ir siunčia pas regiono vadybininką Klaipėdoje. Paskambiname į Klaipėdą, tačiau ir regiono vadybininkė atsitveria tyla. Siunčia mus susisiekti su Vilniuje dirbančia vadovybe. Skambiname į Vilnių. Ten pasako, kad darbuotojos, kuri galėtų kalbėti, nėra ir nežinia kada bus.
Pelną neša kūdikėliai
Šiek tiek paslapties šydą praskleidė „netinkliniai“ dėvėtų drabužių savininkai.
„Sunkiai laikomės, bet laikomės. Vasarą geriau gyvename, o kai įjungia šildymą, žmonės pradeda labai taupyti“, – sakė bulvare įsikūrusios dėvėtų drabužių parduotuvės savininkė, pati stovinti už prekystalio.
Trisdešimtmetė moteris pasakojo, kad iš vasarinės prekybos gali pataupyti, kad žiemą būtų iš ko nuomą mokėti. Patalpų nuoma nedidelei parduotuvei bulvare, pasak prekybininkės, prasideda nuo 1600 litų per mėnesį.
Moteris iš parduotuvės užsidirba atlyginimą tik sau. „Mes išsilaikome iš mamų, kurios perka drabužėlius vaikams. O pensininkai ir dviejų litų nemoka, nors visą salę išnaršo“, – pasakojo prekybininkė.
Prekes, lyg katę maiše, perka iš dviejų tiekėjų.
Vaikišką striukę jos parduotuvėje galima vaikui nupirkti ir už 5, ir už 10 litų. Pūkinės striukės kainuoja apie 30 litų. „Vaikiškos striukės neužsilaiko“, – sakė prekybininkė.
Ieško išskirtinumo
„Partizaninio karo“ su paslaptimis nežaidė ir kitas verslininkas.
„Ieškome savo nišos šioje didžiulėje rinkoje. Reikia kažko išskirtinio, kad išsilaikytumei“, – sakė verslininkas, Šiauliuose įkūręs du „butikus“ – geresnės kokybės dėvėtų drabužių ir batų parduotuves. Dažniausi šių parduotuvių pirkėjai – jauni žmonės.
„Konkurencija tikrai didelė. Dar daug kam atrodo, kad užsiimti tokia veikla yra nesudėtinga, tačiau šioje srityje vis labiau atsiranda individualaus darbo, nuolatinio tobulėjimo ir naujų idėjų poreikis. Būtina išsiskirti iš konkurentų, kad išsilaikytumei. Mes suradome naują nišą, pritaikytą Šiaulių vartotojui“, – sakė parduotuvių įkūrėjas.
Jis teigė, kad šiandien dėvėtų drabužių pirkėjas jau yra gana išrankus, bet ko nebeparduosi.
Didžiulė konkurencija
„Nesitikėkite, kad su žiniasklaida kalbėsis ir visuomenei atskleis savo didžiulio verslo paslaptis tie, kurie yra didžiausi šiame versle. Jie nesuinteresuoti dalintis informacija dėl didžiulės konkurencijos“, – „Šiaulių kraštui“ patarė penkerius metus dėvėtų drabužių didmeninės prekybos, rūšiavimo ir eksporto verslą plėtojantis verslininkas. Jis taip pat nenorėjo, kad būtų atskleistas jo vardas ir pavardė – sakė, kad vien dėl didžiulės konkurencijos.
Verslininkas pasakojo, kad Lietuva yra tarpinė stotelė dėvėtiems drabužiams iš Vakarų pasiekti Rytus ir Afriką. Tai lemia faktorius, kad lietuviai yra darbštesni už kai kurių šalių verslininkus.
Lietuvoje iš Vakarų atvežti dėvėti drabužiai yra rūšiuojami.
„Niekas tiesiai neveža į Afriką ar Rusiją, Kazachstaną to, ką atsiveža iš Vakarų Europos. Drabužiai Lietuvoje išskirstomi pagal daugybę kategorijų. Dalis išrūšiuotų drabužių lieka Lietuvoje, o didžioji dalis išrūšiuotų keliauja toliau“, – mechanizmą pasakojo verslininkas.
Taip Lietuvoje yra sukuriama darbo vietų ne tik prekiautojams dėvėtais rūbais, bet ir rūšiuojantiems drabužius žmonėms.
„Visose grandyse dėvėti drabužiai yra perkami, niekas už dyką nieko neduoda. Išskyrus tai, kad drabužius išmetęs, pavyzdžiui, vokietis ar švedas, danas ar olandas negauna nieko. Bet kai tik jo išmesti drabužiai patenka į surinkėjų autobusiuką, tie drabužiai jau įgauna kainą“, – pasakojo dėvėtų drabužių kelią verslininkas.
Daugiausia pinigų nusėda lietuviams rūšiuotojams, pardavėjams bei eksportuotojams.
Afrikiečio ir lietuvio poreikiai skirtingi
„Lietuvio pirkėjo poreikiai labai aiškūs – puiki kokybė už mažą kainą. Net ir mažiausiai pasiturintis žmogus labai žiūri, kad drabužis nebūtų suplyšęs, bet kad būtų labai pigus – būtinai. Afrikai suplyšę sportiniai marškinėliai taip pat nebetinka. Jiems tinka daugiau panešioti drabužiai, nei lietuviams. Rusija taip pat ne viską įsileidžia – tik pagal tam tikrus kriterijus“, – pasakojo verslininkas.
Suplyšę sportiniai marškinėliai, pasak verslininko, taip pat turi savo kainą – iš jų daromos pramoninės pašluostės.
STATISTIKA
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus dėvėtų drabužių importas į Lietuvą išaugo pustrečio karto, eksportas – beveik 3 kartus.
Naudotų daiktų vien mažmeninės prekybos apyvarta parduotuvėse 2009 metais buvo 110,39 milijono litų, 2010 metais – 130,8 milijono litų, 2011 metais – 155,23 milijono litų, 2012 metais – 127,38 milijono litų, 2013 metais – 125,6 milijono litų
Naudotų daiktų mažmeninė prekyba parduotuvėse 2013 metais išaugo palyginti su 2012 metų 3 ketvirčiu – 8,8 procento.
Šalyje kas dvidešimt penkta parduotuvė prekiauja dėvėtais drabužiais ir kitais daiktais. Dėvėtų drabužių eksportas 2012 metais pasiekė 166 milijonus litų ir buvo apie 29 procentus didesnis nei 2011 metais, jų importas pakilo 29 procentais, iki 155 milijonų litų. O lietuviškos kilmės tekstilės ir drabužių eksportas 2012 metais sumažėjo 2 procentais, iki 2,1 milijardo litų.
Gali būti aktualūs darbo rūbai
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RINKA: Lietuvoje šimtai milijonų litų uždirbama vien iš mažmeninės prekybos dėvėtais drabužiais
SEZONAS: Kai prasideda šildymo sezonas, keičiasi pirkėjų įpročiai: ir kelis litus kainuojanti prekė yra reikšminga šeimos biudžetui.
KOMENTARAS
Dėvėti drabužiai išstumia gamintojus iš rinkos
Linas LASIAUSKAS, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius:
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.
– Dėvėtų drabužių prekyba – socialiai skaudi ir jautri tema, bet tokiomis jautriomis temomis dažniausiai dengiamas didelis verslas.
Dėl šio verslo turėtų būti aiškesnė valstybės pozicija.
Dėvėtų drabužių yra daug kategorijų. Kai kurios iš tų kategorijų iš viso nėra tinkamos vartojimui, o tik perdirbimui, utilizavimui. Tačiau kai kurios kategorijos į mūsų rinką patenka, kaip drabužiai.
Egzistuoja eilė reikalavimų, kaip tie drabužiai turi būti apdirbami, bet aš nedrįsčiau sakyti, kad visų tų reikalavimų laikomasi, nes tai pabrangintų tų prekių savikainą.
Dar vienas dalykas, kad tokių prekių įvežimas dažnai reglamentuojamas ne kaip produkcija, o kaip atliekos ar labdara. Jie tiesiog netraktuojami, kaip prekės, produkcija ir atitinkamai neapmokestinami. Tai nėra teisinga Lietuvos gamintojų, kurie gamina produktus, moka mokesčius ir nebando apgaudinėti nei valdžios, nei savęs, nei pirkėjų, atžvilgiu.
Be abejo, kainos naujų ir dėvėtų drabužių skiriasi dešimtimis ar šimtais kartų. Apmaudu žiūrėti, kad vietinių gamintojų produkcijos mūsų rinkoje perka mažai, yra toks besaikis ir su pakankamai dideliais pelnais ir apyvartomis vykstantis biznis. Be abejo, vietinius gamintojus dėvėti drabužiai išstūmė iš rinkos, dėl to mes turime ieškoti kitų rinkų. Juk ir Šiauliuose yra nemažai viršutinio trikotažo įmonių, kurios vietinėje rinkoje neišsilaikytų, jeigu ne užsienio rinkos.
Manau, kad turėtų būti griežtesnis reglamentavimas. Jeigu tai yra drabužis, skirtas žmonėms dėvėti, jam turi būti tokie patys reikalavimai, kaip ir naujam.
Suskaičiavome, ar ne keturiolika tikrintojų tikrina gamintojus. Tikrina iš kokios medžiagos, kokie dažikliai, kad, pavyzdžiui, vaikiškų drabužių net gaminti neapsimoka. To tikrai nereikalaujama iš importuojamų dėvėtų drabužių. Juk drabužis – naujas ar ne, bet jis vilkimas žmonių ir reikalavimai turėtų būti vienodi. Tačiau politikams rizikingas ar net savižudiškas sprendimas būtų apmokestinti dėvėtų drabužių vežėjus ir pardavėjus, nors dėl jų kenčia Lietuvos gamintojai.
