Kuklus prašymas sutirpdė širdis

Kuklus prašymas sutirpdė širdis

Kuk­lus pra­šy­mas su­tirp­dė šir­dis

Šiau­lie­tė psi­cho­lo­gė Vai­da Ša­raus­kie­nė, per feis­bu­ką krei­pu­sis su pra­šy­mu pa­do­va­no­ti so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­je gy­ve­nan­čiai mer­gai­tei ba­tus, šian­dien sa­ko vis dar ne­ga­lin­ti at­si­pei­kė­ti nuo žmo­nių ge­ru­mo. Ma­žos mer­gai­tės liūd­na gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja su­tirp­dė tūks­tan­čius šir­džių.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kal­nai do­va­nų

Nors V. Ša­raus­kie­nė pra­šy­mą paau­ko­ti try­li­ka­me­tei ba­tus pa­skel­bė prieš ge­rą sa­vai­tę, o prieš kelias die­nas vie­šai pa­dė­ko­jo už pa­gal­bą, siun­ti­nių su do­va­no­mis, ži­nu­čių, klau­si­mų apie mer­gai­tės atei­tį, pro­ble­mas, ne­pri­tek­lių bu­mas vis dar neats­lū­gęs.

Mo­te­ris var­to šią sa­vai­tę gau­tus pa­ke­tus: dar­bo ka­bi­ne­te vėl krū­va! Dė­žu­tė­se – pui­kios ko­ky­bės ba­te­liai, sport­ba­čiai, kruopš­čiai su­pa­kuo­ta­me mai­še­ly­je – dra­bu­žiai, pa­štu at­ke­lia­vu­sia­me pa­ke­te – ki­ti paaug­liui svar­būs daik­čiu­kai.

Šios siun­tos, kaip ir anks­tes­nės, bus per­duo­tos mi­nė­tai ne­pri­tek­lių ka­muo­ja­mo­je šei­mo­je gy­ve­nan­čiai try­li­ka­me­tei. Taip pat ki­tiems mo­kyk­los, ku­rio­je ji mo­ko­si, sun­kiai gy­ve­nan­čių šei­mų vai­kams.

Liūd­nos vai­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos su­jau­din­ti žmo­nės vie­šo­je feis­bu­ko pa­sky­ro­je ir as­me­ni­nė­mis ži­nu­tė­mis siū­lė sa­vo vai­kų ba­tus, bu­vo siū­ly­mų nu­pirk­ti ar­ba paau­ko­ti pi­ni­gų rei­ka­lin­giems ba­tams ar dra­bu­žiams įsigy­ti.

„Gry­nų­jų ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kiau: tos mer­gai­tės tė­vai ne­ven­gia al­ko­ho­lio, tad be­veik nea­be­jo­ju, kad ge­rų žmo­nių suau­ko­ti pi­ni­gai bū­tų pa­nau­do­ti ne tuo tiks­lu...“ – sa­kė po­nia Vai­da.

Dėl tos pa­čios prie­žas­ties at­si­sa­kė ir bran­ges­nių do­va­nų – kom­piu­te­rio, plan­še­tės.

Vai­da dė­kin­ga ke­liems ava­ly­nės par­da­vė­jams, ku­rie su­si­sie­kė ir pa­do­va­no­jo lais­va­lai­kio ir žie­mi­nius ba­tus.

Su­lauk­ta do­va­nų ir iš įmo­nių ko­lek­ty­vų. Su­rin­kę pi­ni­gė­lių, žmo­nės mer­gai­tei nu­pir­ko mo­kyk­li­nių ir hi­gie­nos pre­kių – jų mer­gai­tei taip pat trū­ko.

Į pa­gal­bos šauks­mą at­si­lie­pė ne­tgi Ame­ri­ko­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai – jų do­va­nos jau pa­ke­liui.

Žmo­nių ge­ru­mo dė­ka per ke­lias die­nas bu­vo su­rink­ta dau­giau nei šim­tas po­rų ba­tų vi­siems me­tų lai­kams. Su­rink­ta dau­gy­bė dra­bu­žių: skir­tų lais­va­lai­kiui, pra­mo­gai, dė­vė­ti šal­tą­jį se­zo­ną.

La­biau­siai su­grau­di­no su­bti­lios do­va­nė­lės – kve­pa­liu­kai, sal­dai­niai, ki­tos smulk­me­nos – jas ge­ra­da­riai pri­dė­jo prie au­ko­ja­mų dra­bu­žė­lių, ba­tų.

Ko­ky­biš­ki daik­tai

V. Ša­raus­kie­nė šyp­so­si: per sa­vai­tę te­ko su­ktis kaip su­ku­čiui, o te­le­fo­nas ne­til­da­vo net nak­ti­mis. At­sa­kė į tūks­tan­čius klau­si­mų, laiš­ke­lių, de­ri­no, kur žmo­nės ga­lė­tų at­vež­ti do­va­nas – o ve­žė jas, anot mo­ters, ir į dar­bo­vie­tę Šiau­lių apy­lin­kės teis­me, ir į įstai­gą Rad­vi­liš­ky­je, ir ne­tgi į kir­pyk­lą, ku­rio­je Vai­da lan­ko­si.

Po dar­bo psi­cho­lo­gė au­to­mo­bi­liu do­va­nų va­žia­vo ir į gy­ven­to­jų na­mus. Vai­dos žo­džiais, su­si­ti­ki­mų me­tu iš­gir­dę paaug­lės gy­ve­ni­mo ir skur­do is­to­ri­ją, žmo­nės ver­kė.

Mo­te­riai la­bai sma­gu dėl to, kad dau­gu­mos au­ko­to­jų do­va­nos – iš­skir­ti­nai ge­ros ko­ky­bės: dra­bu­žiai, ba­tai, nors ir nau­do­ti, bet šva­rūs, iš­ly­gin­ti, kve­pian­tys, ki­ti apy­nau­jai, ne­ma­žai – nau­jų.

Dau­ge­lis, anot V. Ša­raus­kie­nės, do­va­nų jau pa­sie­kė ad­re­sa­tą – į mo­kyk­lą nu­vež­tas pil­nas au­to­mo­bi­lis. Mo­ki­nu­kė, pa­grin­di­nė šios ge­ru­mo ak­ci­jos he­ro­jė, ge­rų žmo­nių dė­ka, šian­dien į mo­kyk­lą ga­li ei­ti ne­si­gė­dy­da­ma, ne­komp­lek­suo­da­ma ir ne­slėp­da­ma ko­jų.

„Rei­kė­tų pa­ma­ty­ti, ko­kia ji bu­vo lai­min­ga, pa­ma­čiu­si do­va­nas. Iš krū­vos ba­tų pri­si­rin­ko žie­mai, va­sa­rai, spor­tui, lais­va­lai­kiui“, – sa­ko pa­gal­bos vai­kui ak­ci­jos ini­cia­to­rė.

Rei­ka­lin­gų daik­tų jau ga­vo ir ki­ti vai­kai.

Mer­gai­tės džiaugs­mas

Nau­ji moks­lo me­tai try­li­ka­me­tei mer­gai­tei iš vie­nos Rad­vi­liš­kio ra­jo­no mo­kyk­los grei­čiau­siai ne­bu­vo to­kia sma­gi šven­tė, ko­kia tu­rė­tų bū­ti.

Pa­gal­bos pra­džių pra­džią pa­da­rė spe­cia­lią­ja pe­da­go­ge kai­mo mo­kyk­lo­je dir­ban­ti V. Ša­raus­kie­nės ma­ma. Ji Vai­dai pa­skam­bi­no ir pa­pa­sa­ko­jo apie mo­ki­nę, ku­ri net ir sė­dė­da­ma mo­kyk­li­nia­me suo­le, keis­tai sle­pia ko­jas. Mer­gai­tės sport­ba­čiai bu­vo vi­siš­kai nu­dė­vė­ti – su­ply­šę, at­bryz­gę ir pur­vi­ni, be to, dviem dy­džiais per di­de­li.

Ma­ma ir duk­ra ry­žo­si pa­pra­šy­ti žmo­nių pa­gal­bos. Praė­jus ke­lioms die­noms, V. Ša­raus­kie­nė sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je iš­pla­ti­no žmo­nių šir­dis su­vir­pi­nu­sį laiš­ką.

„Pa­gal­bos rei­kia mer­gai­tei, ku­ri šiais me­tais į rug­sė­jo pir­mo­sios šven­tę atė­jo su dviem dy­džiais per di­de­liais, nu­ply­šu­siais ba­tais. Krei­piuo­si į vi­sus, ku­rie tu­ri ne­rei­ka­lin­gų, ne­be­ne­šio­ja­mų, išė­ju­sių iš ma­dos, išaug­tų 36 dy­džio ba­tų. Pa­do­va­no­ki­me vai­kui ga­li­my­bę žie­mą pa­si­tik­ti šil­tai. Iš anks­to dė­ko­ju“, – ra­šė Vai­da.

Žmo­nių reak­ci­ja bu­vo žai­bi­ška. Nep­raė­jus nė po­rai va­lan­dų, kai pra­šy­mas iš­pla­tin­tas, pa­si­py­lė laiš­kai, siū­ly­mai, ko­men­ta­rai.

Per ke­lias die­nas Vai­dos ži­nia bu­vo pa­si­da­ly­ta per 600 kar­tų.

Nors ge­ru­mo ak­ci­ja jau lyg ir baigėsi: nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jo žmo­nėms už pa­gal­bą, ta­čiau ži­nu­tės vis dar ke­liau­ja.

Ma­ži vai­kai ir di­de­lės skriau­dos

Dirb­da­ma psi­cho­lo­ge teis­me V. Ša­raus­kie­nė ne sy­kį su­si­dū­rė su jaut­rio­mis vai­kų is­to­ri­jo­mis. Sa­ko, kraups­tan­ti iš­gir­du­si, ką ne­re­tai ten­ka iš­gy­ven­ti vai­kams: skur­dą, ne­pri­tek­lius, smur­tą, sek­sua­li­nį iš­nau­do­ji­mą, tė­vų al­ko­ho­liz­mą.

Teis­mi­niuo­se liu­di­ji­muo­se ap­klau­sia­mi psi­cho­lo­gės, vai­kai daž­niau­siai ty­li – bi­jo, gė­di­ja­si, iš­gy­ve­na sa­vy­je. Ma­žus vai­kus pra­kal­bin­ti, sa­ko spe­cia­lis­tė, itin sun­ku, ry­šiui su jais už­megz­ti kar­tais rei­kia ir ke­lių mė­ne­sių. Skau­džiau­si mo­men­tai, kai ten­ka bend­rau­ti su ma­žiu­ku, aki­vaiz­džiai, skurs­tan­čiu vai­ku.

„Sun­ku, kai ran­di ry­šį su to­kiu vai­ku ir, bai­gus dar­bą, ten­ka su juo at­si­svei­kin­ti“, – sa­ko spe­cia­lis­tė, pri­si­min­da­ma, kaip sy­kį ma­ža mer­gy­tė su di­džiu­le skriau­dos naš­ta ne­no­rė­jo jos pa­leis­ti iš savo ran­ku­čių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Psi­cho­lo­gė Vai­da Ša­raus­kie­nė sa­ko net ir ne­si­ti­kė­ju­si, kad ne­di­de­lis pra­šy­mas ma­žai mer­gai­tei paau­ko­ti ba­tu­kus taps di­džiu­le tau­tos ge­ru­mo ak­ci­ja.

Siun­ti­niuo­se – vis­kas, ko ga­li rei­kė­ti.

As­men. nuo­tr.

Vai­da Ša­raus­kie­nė feis­bu­ke jau pa­dė­ko­jo vi­siems ge­ra­da­riams. Ne­pai­sant to, laiš­kai ir siun­ti­niai vis dar plau­kia.

Dau­giau nei 100 po­rų 36–37 dy­džio ba­tų vi­siems se­zo­nas – Lie­tu­vos žmo­nių ir už­sie­nio lie­tu­vių do­va­nos.