Naujausios
Kūrėjai garsina Šiaulius, bet valdžiai tai – „asmeninis reikalas“
Minske (Baltarusija), Šiuolaikinio meno centre, veikia šiauliečių fotomenininkų Reginos Šulskytės ir Aleksandro Ostašenkovo paroda „Fotografijos iš Šiaulių“. Parodos kuratorius Jurijus Vasiljevas atidaryme pabrėžė, kad „Lietuvos fotografijos žemėlapyje Šiauliai užima ypatingą vietą“. Naujiesiems miesto vadovams taip neatrodo – pagailėta transporto nuvežti menininkų darbus bent iki Vilniaus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
„Asmeninis reikalas“
Menininkai dėkingi Lietuvos ambasadai Baltarusijoje ir jos atstovei ministrei patarėjai Irenai Ūsaitei už pagalbą transportuojant darbus. „Jei ne ambasados pagalba, mūsų kantrybė būtų trūkusi ir paroda būtų neįvykusi“, – sako A. Ostašenkovas.
Fotomenininkai susitarė su ambasada, kad 120 savo darbų atveš iki Vilniaus, o iš ten juos ambasados darbuotojai perveš į Minską. Pagalbos nuvežti iki Vilniaus tokį kiekį darbų paprašė Savivaldybėje, nes anksčiau pagalbos sulaukdavo.
Parašė prašymą Administracijos direktoriui. Po savaitės A. Ostašenkovas užsirašė pas jį į priėmimą. Susitikimo metu direktorius Edvardas Bivainis pareiškęs, kad parodos yra asmeninis menininkų reikalas, ir transporto darbams nuvežti neskirs. Tvarka esą pasikeitusi ir nėra ko tikėtis, kad bus kaip anksčiau.
Fotomenininkai savo darbus iki Vilniaus nusivežė iš Šiaulių universiteto išsinuomotu automobiliu.
Dvi parodos bendru pavadinimu
Šiauliečiai yra vieninteliai, kurių darbai iki šiol eksponuoti Minsko šiuolaikinio meno centre.
R. Šulskytė pristatė kūrinius iš fotografijos ciklų „Miegamajame“ (1997–2004 m.), „Mano drabužiai“ (1997–2004 m.), „Seserys“ (2006–2007 m.) ir „Mano laikas“ (2011–2013 m.).
A. Ostašenkovas vežė darbus iš ciklų „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2015 m.) ir „Būsenos“ (1982–2015 m.).
Parodos kuratoriaus prašymu šiaulietis fotomenininkas eksponuoja ir naujus savo darbus, ir darytus sovietmečiu.
„Man rūpėjo, kaip keičiasi žmogaus mentalitetas, ką aš mačiau, ką jaučiau, į ką atkreipdavau dėmesį fotografuodamas jaunas. Dabar žmonių su tokia siela nebėra, jie pasikeitė. Žmonėse atsispindi perėjimas iš vienos sistemos į kitą. Man įdomu, kaip nepriklausomybė atrodo per žmogaus akis, sielą, kaip žmogus dabar jaučiasi“, – sako A. Ostašenkovas.
R. Šulskytė pastebi, kad nors jos ir Aleksandro kolekcijos labai skirtingos, tačiau papildo viena kitą. „Mano šeimos albume gulėjusios senos, 20 amžiaus pradžios, nežinomų autorių fotografijos patenka į mano kūrybą. Mano senelių nuotraukos, kitos asmeninės fotografijos taip pat kalba apie tam tikrą laikmetį, išgyvenimus, žmones“, – sako menininkė.
A. Ostašenkovo darbai iš ciklo „Būsenos“ eksponuojami be pavadinimų. Jų autorius atsisakė: „Nenoriu nukreipti žmogaus man norima linkme, kad jis galvotų taip, kaip aš. Ten jis lieka pats su savimi ir suvokia tai, ką suvokia.“
Stebino ir džiugino baltarusių dėmesys
Pasak A. Ostašenkovo, baltarusiams įdomi lietuvių fotografija, o parodos kuratorius gerai su ja susipažinęs. Šiauliuose prieš keturis dešimtmečius vykusiose fotografijų parodose „Gintarinis kraštas“, „Kolegos“, „Amžininko portretas“ savo darbus eksponavo ir Baltarusijos autoriai.
„Šiaulius jie įvardijo fotografijos centru“, – sako R. Šulskytė.
A. Ostašenkovas priduria, kad baltarusiams Šiauliai tokį įspūdį sudaro ir dėl mieste veikiančio Fotografijos muziejaus, kuris kažkada buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje, net Maskva lietuviams jo pavydėjusi.
Parodos atidarymo metu netrūko žurnalistų ir lankytojų dėmesio. Žmonės tiesiog vesdavosi autorius prie jų darbų, klausinėdavo, aiškindavosi. Ne vienas dėkojo, kad menininkai atvežė savo parodą į Minską.
A. Ostašenkovą maloniai nustebino, kad iš salės, kurioje eksponuojami jo depresyvūs, daugiasluoksniai, įsigilinimo reikalaujantys darbai iš ciklo „Būsenos“, žmonės sakė nenorintys išeiti.
Menininkai pastebi, kad Baltarusijoje fotografija, kaip ir daugelis dalykų, kontroliuojama ir cenzūruojama. Pavyzdžiui, rėmėjai labai atsargiai imasi įvairių projektų, gerai išsistudijuoja darbus, sumanymus. Priešingu atveju atsakomybė grėstų ne tik menininkui, bet ir rėmėjui. Šiauliečiai šypsosi, kad kol kas jų nė vieno darbo nenukabino.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MENININKAI: Šiaulių vardą už Lietuvos ribų ne kartą garsinę ir tebegarsinantys fotomenininkai Aleksandras Ostašenkovas ir Regina Šulskytė nustebo sužinoję, kad pagalbos Savivaldybėje neturėtų prašyti, nes „tvarka pasikeitė“.
PARODA: Šiauliečių fotomenininkų paroda Minske Šiuolaikinio meno centre atidaryta birželio 9 dieną ir veiks iki mėnesio pabaigos.
Regina Šulskytė. „Birželio pradžia“ iš ciklo „Mano laikas“.
Aleksandras Ostašenkovas. „Pergalės aikštė“ (1968 m.) iš ciklo „Neįvardyto laiko portretas“.
